Didelio selektyvumo daugkartinis dujų jutiklis, leisiantis itin tiksliai ir greitai išanalizuoti oro kokybę ar aptikti pavojingas dujas tam tikroje patalpoje – tokio unikalaus išradimo autoriumi gali didžiuotis tapęs panevėžietis mokslininkas Dovydas Barauskas.
Didelio selektyvumo daugkartinis dujų jutiklis, leisiantis itin tiksliai ir greitai išanalizuoti oro kokybę ar aptikti pavojingas dujas tam tikroje patalpoje – tokio unikalaus išradimo autoriumi gali didžiuotis tapęs panevėžietis mokslininkas Dovydas Barauskas. Doktorantūros studijas baigiantis KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultete, D. Barauskas pirmą kartą darbo patirties įgijo Panevėžio mechatronikos centre, o tyrimus vykdė daugybėje pažangių pasaulio laboratorijų. Jo teigimu, nedidelis miestas niekada nesutrukdė jam siekti ambicingų tikslų.
Asociatyvi nuotr.
Dovydai, kaip geriausia jus pristatyti? Inžinerijos specialistu? Mokslininku? O gal išradėju?
Daugelis mane vadina mokslininku, tačiau oficialiai esu jaunesnysis mokslo darbuotojas, doktorantas.
Ar visada svajojote, o gal ir labai konkrečiai planavote tapti mokslininku?
Mokiausi mokykloje, 10 klasėje, kai teko pasirinkti, kurioms disciplinoms skirti daugiau dėmesio. Daug negalvojau – rinkausi tai, kas patiko ir sekėsi geriausiai. Lietuvių kalba nelabai patiko, istorijos pamokos man buvo visiškas „kosmosas“, o fizika, chemija ir matematika sudomindavo labiausiai. Taip ir pasukau į tiksliųjų mokslų sritį.
Kalbate apie fiziką, chemiją, matematiką... Dalykus, kurie turbūt vis dar yra daugumos moksleivių siaubas. Ką įdomaus juose įžvelgėte?
Iš visų bendraklasių buvau vienintelis, pasirinkęs studijuoti tiksliuosius mokslus. Jie daug kam kelią baimę, bet viena pagrindinių to priežasčių yra išankstinė nuostata. Aš ir pats šiais mokslais susidomėjau, kai man buvo gyvai pademonstruotos jų galimybės. Per pamokas darydavome eksperimentus – tai koks nors metalas žaliai šviesti pradėdavo, tai fizikos dėsniai veikdavo, atrodo, visai ne taip, kaip turėtų. Tokių įdomybių pamatymas savo akimis labai sužadindavo smalsumą, vis norėjosi nauja ir netikėta išbandyti. Gal ne visiems tas įdomumas laiku ir tinkamai parodomas.
Įstojote į automatikos ir valdymo studijų programą KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultete. O kaip atsidūrėte Mechatronikos centre?
Mokiausi gerai, per paskaitas susipažinau su dėstytojais, ir vieną šaltą žiemos dieną vienas iš jų mane prisiminė (juokiasi). Tai buvo Marius Mikolajūnas. Paskambino ir sako: „Gal nori dalyvauti studentų mokslinėje praktikoje?“. Dar dabar pamenu, kaip šiltai prisirengęs bridau per pusnis iki Mechatronikos centro. Paaiškėjo, kad jie kaip tik pradėjo vieną projektą ir ieškojo pastiprinimo. Iškart užpildžiau paraišką ir gavau Lietuvos mokslo tarybos finansavimą mokslinei praktikai, kurią galėjau atlikti laisvu nuo studijų metu.
Nebuvo sunku nuo universiteto suolo taip staiga patekti į patyrusių mokslininkų komandą?
Praktikos gavau trečiaisiais studijų metais, kai jau buvo prasidėjęs visas įdomumas, t.y. praktiniai užsiėmimai. Mus jau mokė ir su valdikliais programuoti, ir kitais įrenginiais naudotis – tokiais, kokių buvo ir Mechatronikos centre. Pakanka vieną kartą išmokti dirbti su konkrečiu prietaisu, o tada jau gali atlikti visus procesus, kokių prisireikia. Kiekvienas to gali išmokti. Padėjo ir tai, kad kolegos priėmė kaip visavertį komandos narį. Jaučiausi turintis normalią darbo vietą, o ne laikiną studentišką praktiką.
Pagrindiniai jūsų darbai dabar susiję su CMUT technologija. Kas tai? Kaip tuo susidomėjote?
CMUT – tai angliško talpinių mikromontuojamų ultragarso keitiklių pavadinimo trumpinys. Paprastai tariant, tai prietaisas, kuris gali elektrinį signalą paversti ultragarso bangomis ir atvirkščiai.
Kai atėjau dirbti į Mechatronikos centrą, ši technologija kaip tik buvo ant bangos: didžiulis susidomėjimas, parengtas milžiniškas projektas, daugybė įrangos, ryšiai su užsienio universitetais... Po magistrantūros studijų kolegos pasiūlė stoti į doktorantūrą tirti būtent šios srities. Tada dar tik mezgėsi idėjos, kad CMUT technologiją būtų galima panaudoti dujų detekcijai. Tik kaip tą padaryti, niekas tiksliai atsakyti negalėjo.
Tad stojote į doktorantūrą ir pradėjote ieškoti atsakymo pats?
Taip. Reikėjo atlikti labai daug tyrimų bei eksperimentų, bet dabar jau rašome CMUT struktūra grindžiamo gravimetrinio dujų jutiklio patentą , teiksime paraiškas finansavimui pritraukti, kad būtų galima pagaminti demo versiją ir šį produktą komercializuoti.
Kuo jūsų kuriamas jutiklis išskirtinis?
Dabartiniai rinkoje esantys elektrocheminiai dujų jutikliai yra pakankamai dideli, dažniausiai geba aptikti tik vienas dujas ir tą daro neselektyviai. Tai reiškia, kad šiek tiek reaguoja ir į pašalines dujas. Tuo tarpu maniškis ant vieno mažučio lustelio gebės aptikti kelias skirtingas dujas ir bus selektyvus, t.y. jeigu nereikės, nereaguos ir į pašalines dujas. Tikimės, kad dėl savo savybių tai bus pasaulyje unikalus įrenginys.
Aišku, darbo dar daug, ypač norint, kad jutiklis būtų kuo mažesnis. Darbas su dideliais elektronikos blokais yra gana aiškus ir konkretus, o visa sudėti į mažutį daiktą nelengva.
Koks šio jutiklio praktinis pritaikymas?
Tai va, pagrindinė užduotis ir yra rasti tinkamiausią rinką. Kelias idėjas su kolegomis jau turime. Viena – išmanioji nosis. Manome, kad jutiklį būtų galima įmontuoti į išmanųjį įrenginį, kuris „uostytų“ maistą, patalpas ar dar ką nors ir vartotojui parodytų visas sudedamąsias dujas. Galbūt galėtų parodyti dujų koncentracijas net ir išmaniojo telefono ekrane.
Kita idėja – išmanusis ženkliukas, kurį žmogus galėtų įsisegti į drabužius ir stebėti, kokių dujų įkvėpė. Toks prietaisėlis galėtų labai praversti, pavyzdžiui, šachtininkams, kuriems svarbu žinoti, ar darbo aplinkoje neatsirado nuodingų dujų.
Trečias variantas, sudėtingesnis, panaudoti dirbtinio intelekto tinklus – kad ženkliuką galėtų susiprogramuoti pats asmuo taip, kaip jam norisi. Taip jutiklis apiktų ir sureaguotų į būtent tas dujas, kurios žmogui aktualios konkrečioje situacijoje.
Panaudojimas tikrai platus, tik reikia susirasti gerą rinką ir ištobulinti produktą tiek, kad būtų galima jį komercializuoti.
Šioje vietoje turbūt baigiasi mokslas ir prasideda vadyba?
Taip, ir tai man visiškai svetima. Jeigu man kas nors lieptų pasirinkti, ar eiti kalbėti su potencialiais pirkėjais, ar tobulinti technologiją, aš sakyčiau, kad einu, išrasiu kokį nors polimerą ar dar kažką (juokiasi). Gerai, kad po truputį atsiranda žmonių, kurie gali perimti šį pardavimų vadybos darbą ir leisti man daryti tai, ką mėgstu labiausiai.
Ar jūsų neriboja Panevėžys?
Niekas manęs čia neriboja. Dėl mainų ir kitų programų turėjau daug galimybių išvykti į užsienį – Švediją, Olandiją, Daniją, JAV, Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Prancūziją, Čekiją, Japoniją, Taivaną. Vos tik kas pasiūlydavo išvykti, iškart sakydavau – gerai, važiuoju! Kituose Lietuvos miestuose gal būtų buvusi daug didesnė konkurencija, o Panevėžys man leido nesunkiai pasinaudoti visomis galimybėmis.
Išvykęs galėjau dirbti su aukščiausio lygio įranga moderniose laboratorijose, susirinkau labai daug kontaktų, įgijau neapsakomai daug žinių. Dabar turiu visas licencijas, visi mane ten jau pažįsta, man tik reikia susitarti su mokslininkais, kad va, atvažiuoju tą savaitę, ar galiu pasigaminti tą ir tą, atlikti tokius ir tokius tyrimus. Jie patvirtina, aš nuvykstu į laboratoriją ir dirbu.
Bet ar nesinori užsienyje užsibūti ilgiau? Ypač kai jau savo akimis pamatėte tenykštes galimybes.
Kartais pagunda kyla. Kita vertus, viską, ką noriu, galiu nuveikti gyvendamas Panevėžyje. Čia man sudarytos puikios sąlygos – galiu išvykti kada panorėjęs, tobulėti užsienyje, atlikti reikiamus tyrimus. Projektai padeda užtikrinti, kad nereikėtų rūpintis finansiniais išvykų aspektais. Pasinaudodamas pažintimis užsienyje galiu pabaigti kurti savo jutiklį, o tada gal jau ir kokį fabrikėlį bus galima Panevėžyje pastatyti – čia juk puikios galimybės.
Ilgam išvykti iš Lietuvos nėra reikalo. Be to, dar šeima, draugai, sava šalis – tokie sentimentai irgi turi reikšmės. Galiausiai bene pagrindinis Lietuvos pranašumas – internetas.
Rimtai?
Taip, vienas iš Lietuvos pranašumų – puiki infrastruktūra. Kad ir kur gyvenau, tokio gero ir kokybiško interneto nebuvo. Kai čia būni, tai atrodo savaime suprantama. Bet net Amerikoje geras internetas buvo tik universitete. Visur kitur ryšio nėra arba jis ne taip gerai išvystytas kaip čia. Kad ir tas pats elektros tiekimas – užsienyje tikrai būna daug daugiau sutrikimų. Dar vienas dalykas – išlaidos. Čia jos nepalyginti mažesnės.
Kas jums yra sėkmė?
Sėkmė... Gal daugeliui sėkmės ženklas būtų uždirbti milijoną. Man didesnė sėkmė yra išlavinti save. Įgyti kuo daugiau žinių, mokytis visą gyvenimą, sugebėti pačiam kažką sukurti. Kitaip tariant, man sėkmė – nuolatinis savęs ugdymas. Nors, aišku, norėtųsi ir tą milijoną uždirbti, ir kokį elektromobilį įsigyti (juokiasi).
Ar manote, kad esate sėkmingas? Regis, veikiate būtent tai, ką laikote sėkme.
Taip, manau, kad esu sėkmingas, nes nenustoju mokytis ir siekti tikslų.
Kada nors pagalvojate, kad jūsų veikla galėtų sukurti pridėtinę vertę, pavyzdžiui, visam Panevėžiui ar net Lietuvai?
Būtent to ir tikiuosi. Norėčiau, kad mano darbas neštų finansinę vertę miestui, leistų sukurti darbo vietų. Jeigu viskas sėkmingai klostysis, tai ir toliau galėsiu vystyti naujas technologijas, kurti naujus produktus ir ieškoti naujų rinkų. Net ir su tais pačiais jutikliais galima sugalvoti labai daug variacijų, skirtingų pritaikymo būdų. Jeigu tik randame, kas pirks – galime kurti.
Pastačius šio ar kokio kito aukštos pridėtinės vertės produkto gamyklą, galbūt pavyktų į Panevėžį pritraukti ir daugiau mokslininkų bei kitų kompetencijų žmonių, taip pagyvinti ir patį miestą. Norėtųsi, kad Panevėžys taptų pažangiu, galbūt net futuristiniu miestu.
Ar tai įmanoma? Manote, kad Panevėžys spėja judėti į priekį su visu pasauliu?
Net jei kai kuriose srityse atsiliekame, tai nereiškia, kad negalime pasivyti. Turime daug pranašumų, tereikia žmonių. Jeigu pritrauksime protingų žmonių, nematau kliūčių pasiekti viską, ko norime.
