Jungtinių Tautų vaikų fondo UNICEF inovacijų plėtros vadovas Kidus Asfaw įsitikinęs, kad technologijos gali padėti spręsti opiausias pasaulio problemas ir daugiau dėmesio skirti vaikų poreikiams. Tačiau IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pripažino, kad ne visuomet technologijas gebame panaudoti tinkamai.
Jungtinių Tautų vaikų fondo UNICEF inovacijų plėtros vadovas Kidus Asfaw įsitikinęs, kad technologijos gali padėti spręsti opiausias pasaulio problemas ir daugiau dėmesio skirti vaikų poreikiams. Tačiau IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pripažino, kad ne visuomet technologijas gebame panaudoti tinkamai.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Kas šiandieniame pasaulyje kelia didžiausią grėsmę vaikų gerovei?
– Šiuo metu pasaulyje yra 1,8 mlrd. vaikų. Po 25 metų trys ketvirtadaliai jų gyvens miestuose. Tad vienas svarbiausių klausimų, į kurį UNICEF stengiasi atsakyti, kaip sukurti jų poreikiams reikalingą infrastruktūrą. Ypač daug dėmesio skiriame vaikams išvaduoti iš skurdo. Dabar pasaulyje yra 65 mln. vaikų, kurie buvo priversti palikti savo namus dėl karo, ekonominių priežasčių, įvairių ligų protrūkio.
Prognozuojama, kad ateityje nebeliks didelės dalies profesijų, kurios aktualios šiandien. Tad gali būti, jog net 65 proc. dabartinių pradinukų per ateinantį dešimtmetį įgis specialybę, kuri, tikėtina, nebeegzistuos. Baigę mokyklą jie neturės darbo rinkoje reikalingų įgūdžių. Tad jau šiandien jie turi būti mokomi to, kas neretai netelpa tradicinėje klasėje.
Šiandien pasaulyje yra maždaug 100 mln. vaikų, turinčių tiek fizinę, tiek protinę negalią. Mes siekiame labiau integruoti tokius vaikus, pritaikyti klases, mokyti specialistus.
– Kaip apibūdintumėte inovacijas, kurias kuriate vaikams?
– Kurti inovacijas mums pirmiausia reiškia imtis ko nors dar neišbandyto arba to, kas kuria realią vertę. Tai nebūtinai turi būti susiję su naujausiomis technologijomis, tačiau mūsų laikų specifika veda naudojimosi įvairiomis skaitmeninėmis platformomis link. Ten šiuo metu sukauptos didžiausios galimybės.
Viena jų – dronų panaudojimas. Svarstėme, kad bepilotės skraidyklės galėtų pristatyti būtiniausius daiktus į atokias vietoves, atkurti interneto ryšį teritorijose, kuriose, pavyzdžiui, įvyko žemės drebėjimas, nutrūko elektros tiekimas. Vėliau analizavome, ar dronai gali būti naudojami kaip laikino ryšio priemonė, kad stichijos nusiaubtoje vietoje esantys žmonės praneštų apie save.
Dronais taip pat galima fotografuoti ir perduoti duomenis, kur reikia skubios pagalbos.
Dronus sėkmingai panaudojome Vanuatu, valstybėje Ramiajame vandenyne, kurią sudaro maždaug 82 salos. Atokiai gyvenančias bendruomenes itin sunku pasiekti – kartais kelionė gali trukti net šešias dienas. Vienas svarbiausių UNICEF tikslų yra užtikrinti, kad kiekvienas vaikas pasaulyje būtų paskiepytas nuo tipinių ligų. Vanuatu salose yra medikų ir skiepams reikalingų įrankių, tačiau trūko vakcinos. Dronais jos atskraidinti truko nuo 20 minučių iki šešių valandų. Per gerokai trumpesnį laiką pasiekėme daugiau vaikų net ir atokiausiose vietovėse.
– Viena daugiausia dėmesio sulaukiančių ir vis plačiau pasitelkiamų technologijų – dirbtinis intelektas (DI). Ar teko imtis jį naudojančių iniciatyvų?
– Neabejotinai. UNICEF egzistuoja jau daugiau kaip septynis dešimtmečius, tad esame sukaupę itin daug duomenų. DI, kaip aiškinu kolegoms, nedirbantiems su technologijomis, yra duomenys, kurie pasitelkus itin sudėtingus matematinius skaičiavimus gali turėti reikšmę. Tai informacijos interpretacija ir veikimas pagal ją.
DI naudojomės 2015 m. per Zikos viruso protrūkį Brazilijoje. Rinkdami ir apdorodami įvairius viešai prieinamus duomenis, pavyzdžiui, apie susirgusius žmones ar apie oro masių judėjimą, galėjome nuspėti, kur virusas juda. Mums buvo ypač svarbu tai užčiuopti, kol virusas neišplito į nepaliestus regionus. Tai žinodami galėjome padėti gyventojams pasiruošti Zikos protrūkiui, paaiškinti, kaip apsisaugoti, ką daryti užsikrėtus ir kokie ištekliai jiems yra prieinami. Tai – tiesioginis būdas, kaip technologijos gali padėti išsaugoti vaiko gyvybę.
– Nuo to, kokios technologijos ir kaip gali būti panaudotos UNICEF misijoms įgyvendinti, priklauso ir privataus sektoriaus indėlis. Kaip apibūdintumėte bendradarbiavimą su verslu?
– Iš tiesų, labai daug bendrovių nori padėti, tačiau negali mesti savo verslo ir kurti mums reikalingų produktų. Todėl stengiamės rasti būdų, kaip jų veiklą panaudoti tiesiogiai. Vienas pavyzdžių – UNICEF bendradarbiavimas su „Facebook“.
2017 m. Karibų salas nusiaubus uraganui Irmai pasinaudojome feisbuko kanalais pasiekti nukentėjusiuosius. Programėle „Messenger“ žmonės buvo informuojami, kur kreiptis pagalbos, kur yra saugios vietos ir pan. Skaičiuojama, kad UNICEF savanoriai per tris dienas atsakė į daugiau nei 180 tūkst. užklausų. Tai neįtikėtina. To nebūtume galėję pasiekti vieni, ar jei dar būtų reikėję kurti atskiras technologijas. Didžiausiam pasaulyje socialiniam tinklui tai kainavo labai nedaug, bet mums buvo vertinga pagalba, kurią galėjome suteikti jauniems žmonėms įprastu kanalu.
Visgi bendradarbiaujame ne tik su IT įmonėmis. Viena didžiausių problemų Dramblio Kaulo Kranto miestuose – tarša plastiku. Tai kelia didelį pavojų gyventojams, nes plastiko šiukšlynuose kaupiasi vanduo, jame veisiasi įvairias ligas sukeliantys mikroorganizmai. Bendradarbiaujant su Kolumbijos socialinio verslo bendrove „Conceptos Plasticos“ mums pavyko paskatinti vietos moteris rūšiuoti plastiką ir iš to užsidirbti. Iš perdirbto plastiko buvo gaminami blokeliai mokykloms statyti. Tai suteikė galimybę vaikams mokytis švariose klasėse.
– Esate teigęs, kad priėjimo prie informacijos stoka marginalizuoja visuomenę. Kodėl taip manote?
– Užaugau Etiopijoje. Man pasisekė, nes mano tėvai buvo išsilavinę, jie investavo į mano mokslus. Atsiradus pirmiesiems kompiuteriams, tėvai skatino mane mokytis jais dirbti. Galėjau įgyti įgūdžių, kurie nebuvo prieinami daliai mano draugų. Esu įsitikinęs, kad jei ne mano tėvų noras suteikti galimybę mokytis, nebūčiau ten, kur esu dabar. Tai vienas svarbiausių dalykų, paaiškinantis mano tikėjimą technologijomis. Viliuosi, kad visi 100 mln. mano tautiečių kada nors turės tokias pat galimybes, kokias turėjau aš.
– Ar sutiktumėte, kad skaitmenines technologijas galima išnaudoti produktyviau?
– Sutikčiau ir su tuo, kad technologijos daro mus tingius, ypač intelektualiai. Jos dar labiau skaido ir tildo, nors turėtų jungti. Įgūdžiai naudotis technologijomis turi būti įtraukti į švietimo sistemas. Keletą metų gyvenau JAV ir stebėjau, kaip prezidentas Barackas Obama naudojosi feisbuku siekdamas mobilizuoti jaunimą, kuris niekada nesidomėjo politika.
Atsakomybę už įtaką vaikams turėtų prisiimti ir verslas. Man daugiau klausimų kelia ne socialiniai tinklai, tačiau tokios platformos kaip „YouTube Kids“, naudojančios DI, kad įtrauktų vaikus žiūrėti animacinius filmukus. Galima ginčytis, kokios naudos tai duoda, tačiau svarbu suprasti, kad taip psichologiškai keičiamas vaiko elgesys. Turėtų būti aiškiai formuluojamos vaikų teises saugančios DI naudojimo tokiose platformose taisyklės. Užuot stengusis išlaikyti vaikų dėmesį, „YouTube Kids“ turėtų padėti jiems pasiekti šviečiamojo pobūdžio turinį, kuris iš tiesų verstų jų smegenis dirbti.
Neteigiu, kad tokios bendrovės savaime yra blogis, tačiau turime suprasti, jog technologijos plėtojasi kartais greičiau, nei esame pajėgūs suprasti.
K. Asfaw
Nuo 2017 m. UNICEF komandos, atsakingos už inovacijų plėtrą ir partnerystes, vadovas.
2014 m. Ugandoje prisijungė prie UNICEF Globalių inovacijų centro, 2015 m. persikėlė į Niujorką.
2013–2014 m. dirbo Pasaulio banko inovacijų konsultantu.
2008–2009 m. dirbo „Google“, vėliau bendrovėje „Accenture“.
Birželio 6 ir 7 d. dalyvavo inovacijų festivalyje „Login 2019“ Vilniuje.
