Nors atrasta tūkstančiai į Žemę panašių planetų, jas pasiekti turimomis technologijomis yra kol kas neįmanoma. Dėl žmogui sunkiai suvokiamų atstumų kosmose, kelionės net iki artimiausių egzoplanetų, kuriose gali egzistuoti gyvybė, užtruktų tūkstančius metų. Tačiau „Breakthrough Starshot“ projekto iniciatoriai surinko geriausius mokslininkus ir inžinierius pasaulyje tam, kad dar šio amžiaus pabaigoje nuskrietume iki artimiausios Žemei žvaigždės sistemos. 
Nors atrasta tūkstančiai į Žemę panašių planetų, jas pasiekti turimomis technologijomis yra kol kas neįmanoma. Dėl žmogui sunkiai suvokiamų atstumų kosmose, kelionės net iki artimiausių egzoplanetų, kuriose gali egzistuoti gyvybė, užtruktų tūkstančius metų. Tačiau „Breakthrough Starshot“ projekto iniciatoriai surinko geriausius mokslininkus ir inžinierius pasaulyje tam, kad dar šio amžiaus pabaigoje nuskrietume iki artimiausios Žemei žvaigždės sistemos.
Kentauro Proksima (Proxima Centauri) © NASA nuotr.
„Pradėjome tyrimus, renkame žmones ir investicijas. [...] Tikiu, kad šio amžiaus viduryje „Breakthrough Starshot“ zondai jau bus pasiųsti į Kentauro Proksimą“, – DELFI.lt pasakoja vienas iš projekto vadovų Pete Worden.
P. Worden parašė 150 mokslinių darbų astrofizikoje, beveik dešimtmetį vadovavo Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Ames tyrimų centrui, o 2015 m. ėmėsi vieno „Breakthrough Initiatives“ projekto, kurio tikslas – nuskrieti ir ištirti artimiausią žvaigždę Saulei – Kentauro Proksimą. Manoma, kad apie žvaigždę sukasi į Žemę panaši planeta, kurioje galbūt egzistuoja gyvybė.
Tiesa, artimiausia – tik kosmoso atstumais. Kol kas žmonijos turimomis technologijomis iki ten net robotai keliautų virš 50 tūkst. metų. Tačiau „Breakthrough Foundation“, panašu, turi mokslinį sprendimą, liko sukurti inžinerines technologijas.
Su P. Worden pasikalbėjome kasmetiniame „Asteroid Day“ renginyje, Liuksemburge.
– Juokaujate, kad didžioji dalis komandiruotėms skirtų pinigų dirbant NASA buvo kelionėms į Lietuvą. Kaip apskritai šalis atsidūrė jūsų akiratyje?
– Pirmą kartą apie Lietuvos norą dalyvauti kosmoso tyrimuose sužinojau maždaug prieš dešimtmetį iš TED kolegos kanadiečio, kuris rašė disertaciją Oksfordo universitete apie tai, kaip privatus sektorius galėtų investuoti į kosmoso tyrimus. Viename renginių jis susipažino su verslininku ir visuomenės veikėju Vladu Lašu. Grįžęs pasiūlė man apsilankyti Lietuvoje, o V. Lašas maloniai pasisiūlė mane priimti.
Pirmo vizito metu sutikau daugybę nuostabių žmonių, aplankiau Kauno Technologijų Universitetą (KTU), Vilniaus Universitetą (VU). Likau nuoširdžiai sužavėtas. Kadangi tuo metu vadovavau NASA Ames Research Center, sutarėme, kad galime priimti jūsų studentus stažuotis.
– Kadangi Lietuvos progresą kosmoso industrijoje stebite nuo pradžių, kaip pažangą vertinate dabar?
– Įdomu matyti, kaip idėjos virsta realiais darbais. Pavyzdžiui, studentai, kurie universitetuose dirbo prie pirmųjų palydovų, dabar įkūrė savo kompaniją „NanoAvionics“, ir jiems puikiai sekasi! Man Lietuva yra geriausias sėkmės istorijos pavyzdys. Kaip tinkama idėja, talentingi žmonės ir sunkus darbas sugeba sukurti pasaulinio lygio produktą šalyje, kurioje kosmoso industrija neegzistavo. Tiesą sakant, dažnai kalbėdamas Lietuvą pristatau kaip pavyzdį. Mažųjų palydovų industrijoje esate vieni iš lyderių, ir tokiais tapote per nesuvokiamai trumpą laiką.
Kaip žinote, esu vienas iš „Breakthrough Initiatives“ vadovų, jums pirmai galiu atskleisti, jog prie vieno mūsų projekto dirbs ir lietuvių įmonė. Dar negaliu pasakyti kuri, bet, manau, tai labai gerai pademonstruoja, jog esate rimti žaidėjai.
Vis daugiau mažesnių valstybių užima lyderiaujančias pozicijas. Daug dirbu su Butanu – mažyte valstybe, neturinčia nė milijono gyventojų. Tai nėra pasiturinti valstybė, bet karalius kosmoso tyrimus naudoja kaip įkvepimą žmonėms. Visai neseniai jie į kosmosą iššovė savo mažąjį palydovą.
– Vadovavote NASA Ames, kai buvo vykdomos pačios įdomiausios misijos – pavyzdžiui, egzoplanetas medžiojęs teleskopas „Kepler“. Tačiau šį darbą iškeitėte į „Breakthrough Initiatives“. Kaip tai atsitiko?
– 2012 m. man asistentė pasakė, kad žurnalas „Vanity Fair“ nori su manimi susitikti. Nustebau… Juk tai – mados žurnalas, prie ko čia aš ir kosmosas? Sutikau, nors su kolegomis pasijuokėme, kad fotosesijai turbūt reikės naujų rūbų (juokiasi).
Kaip paaiškėjo, ne interviu buvo jų tikslas. Tuomet milijardierius Yuri Milner kartu su „Google“ įkūrėju Sergey Brin, „Facebook“ įkūrėju Mark Zuckerberg ir kt. paskelbė apie „Breakthough Prize“ – apdovanojimus, skirtus paminėti ir paskatinti mokslo pasiekimus fizikoje, matematikoje ir gyvybės moksluose. Y. Milneris paprašė „Vanity Fair“ suorganizuoti apdovanojimų ceremoniją, ir buvo nuspręsta, kad NASA Ames yra geriausia vieta tai padaryti. Žinoma, sutikome. Į ceremoniją, kaip vietos šeimininkas, buvau pakviestas ir aš. Ten susipažinau ir susidraugavau su Y. Milneriu, kuris papasakojo, jog jam įdomiausia yra nežemiškos gyvybės tema.
Paklausiau jo, ar norėtų paremti vieną privačią misiją, kurios tikslas – nežemiškos gyvybės paieškos. Pamažu gimė „Breakthrough Starshot“ projektas, kurio tikslas yra pasiekti artimiausią Žemei žvaigždę – Kentauro Proksimą, apie kurią sukasi, manoma, labai į Žemę panaši planeta Proksima b. Taigi 2015 m. buvau pakviestas prisijungti prie „Breakthrough Initiatives“.
Mano vaikystės svajonė buvo keliauti tarp žvaigždžių. Ar galėjau atsisakyti tokio pasiūlymo? Žinoma, kad ne.
– „Breakthrough Starshot“ yra vienas ambicingiausių projektų, nes Kentauro Proksima – daugiau negu 300 tūkst. kartų toliau negu Saulė. Net šviesa iki jos keliauja 3,5 metų! Tačiau jūsų projektu patikėjo ir aktyviai populiarino Stephenas Hawkingas, kuris apie tai rašė net paskutinėje savo knygoje, ir kt. garsūs mokslininkai. Kuo jis toks ypatingas?
– „Breakthrough Starshot“ metu gabiausi mokslininkai ir inžinieriai pasaulyje buvo surinkti išsiaiškinti, ar įmanoma nukeliauti iki Kentauro Proksimos greičiau – dabar tai mums užtruktų apie 50 tūkst. metų. Paaiškėjo, kad yra. Tai galima padaryti lazeriais ir mažyčiais palydovais, kurie keliauti 20 proc. šviesos greičio. Tokiu atveju, kelionė į vieną pusę užtruktų apie 20 metų.
Tam reikia itin galingų lazerių, ir zondų, kurie sveria vos porą gramų, bet sugebėtų atlaikyti kosminę radiaciją, stingdantį šaltį ir tokią ilgą kelionę, taip pat gabentų mokslinę įrangą, kuri padėtų surinkti duomenis apie Kentauro Proksimą.
– Ir turėtų visus reikiamus instrumentus bei galimybę duomenis parsiųsti atgal į Žemę?
– Taip. Kaip jau minėjau, zondukai iki Kentauro Proksimos keliautų apie 20 metų. Tačiau jie tik praskrietų pro žvaigždę nesustodami, nes nesukūrėme stabdymo sistemos. Taigi planetų nuotraukos ir galbūt kiti duomenys būtų renkami labai trumpą laiką. Tuomet zondai būtų atsukami į Žemę, panaudotų ant jų pritaisytą mažą lazerį, kurio pagalba pasiųstų signalą atgal.
– Kaip arti tikslo esate?
– Pradėjome tyrimus, renkame žmones ir investicijas. Manome, po 5–7 m. jau išbandysime lazerių sistemos prototipą, po 10–15 m. pradėsime statyti realią sistemą. Tikiu, kad šio amžiaus viduryje „Breakthrough Starshot“ zondai jau bus pasiųsti į Kentauro Proksimą.
Esu tikras, kad šio amžiaus pabaigoje jau būsime ne tik tarpplanetinė, bet ir tarpžvaigždine civilizacija.
– Kadangi „Breakthrough Starshot“ dar teks palaukti, kaip manote, jeigu pavyks aptikti nežemiškos gyvybės, kur tai bus? Ar galime tikėtis jos rasti didžiųjų Saulės sistemos dujų gigančių palydovuose? NASA tik ką paskelbė, kad sugrįš į Saturno palydovą Titaną, taip pat jau seniau pranešta apie misijas į Jupiterio palydovą Europą. Tai – vieni pagrindinių taškų Saulės sistemoje, kur, manoma, gali egzistuoti nežemiška gyvybė.
– Geras klausimas. Pastaruosius metus daug laiko praleidau su astrobiologais. Saulės sistemoje yra keturios vietos, kur galime tikėtis rasti gyvybės – Marse, jūsų paminėti Jupiterio ir Saturno palydovai, bei Veneros atmosfera. Manau, tai – realiausi mūsų šansai.
