Kaip klajojančių vagantų himne „Gaudeamus igitur“ dera jaunatviškos laisvės šlovinimas ir filosofinė gyvenimo prasmės refleksija, taip Vilniaus universiteto rektoriaus Artūro Žukausko veide galima įžvelgti pasididžiavimą savosios Alma Mater pasiekimais, pradėtomis reformomis. Viduramžių dvasia dvelkiančiame kabinete profesorius papasakojo apie verslininkų ir mokslininkų santykius, politikų trumparegiškumą ir eksperimentus Mėnulyje.
Kaip klajojančių vagantų (pirmųjų studentų) himne „Gaudeamus igitur“ dera jaunatviškos laisvės šlovinimas ir filosofinė gyvenimo prasmės refleksija, taip Vilniaus universiteto rektoriaus Artūro Žukausko veide galima įžvelgti pasididžiavimą savosios Alma Mater pasiekimais, pradėtomis reformomis. Viduramžių dvasia dvelkiančiame kabinete, kuris labiau primena didikų menę, profesorius LRT.lt papasakojo apie verslininkų ir mokslininkų santykius, politikų trumparegiškumą ir eksperimentus Mėnulyje.
VU nuotr.
Pasak universiteto vadovo, studijų finansavimas Lietuvoje yra nesubalansuotas, universitetų autonomija yra labiau popierinė, o protas ir išmintis, gimstanti universitete, ne visada tinkamai įvertinama ir eurais.
– Ar esate apsisprendęs dėl dar vienos kadencijos ir sieksite toliau vadovauti universitetui?
– Dar yra keli neaiškūs faktoriai. Vienas iš jų, pažiūrėsiu, kokią Tarybą išrinks, ar ji galės eiti į priekį. Antra, pažiūrėsiu, kokios bus galimybės man realiai tą konkursą laimėti.
– Bet jūs pats to norite?
– Yra noras įtvirtinti reformas, kurios buvo vykdomos, nes universitetas yra gana konservatyvi organizacija, daug reformų susijusios su kultūriniais pokyčiais, jos reikalauja įtvirtinimo, kad nauja karta, kuri atvyksta dirbti, jau ateitų į reformuotą universitetą ir čia įsitvirtintų.
– Kokie pagrindiniai jūsų pradėtų reformų tikslai?
– Svarbiausia – tarptautiškumo didinimas. Mes tik ką įsijungėme į europinį konsorciumą, o tai visiškai naujas tarptautiškumo lygmuo. Vienas iš darbų būtų panaudoti šitą instrumentą, kad universitetas taptų tarptautinio lygio. Taip pat turime pritraukti daugiau studentų ir dėstytojų iš užsienio.
Be to, daugelis mokslo krypčių yra nepakankamai išnaudojusios tarptautinio bendradarbiavimo galimybes, tai siejasi su studijų kokybe, nes mūsų absolventai turi gebėti veikti tarptautinėje aplinkoje.
Kiti tikslai yra susiję su mokslu. Dėl mokslo plėtros reikia daug su valstybe šnekėti. Studijų finansavimas ir mokslo finansavimas yra nesubalansuotas šalyje. Kol mes turime tokį disbalansą mokslinių tyrimų nenaudai, tikėtis kokybiškų studijų labai sunku. Kokybiškos studijos randasi ten, kur yra mokslinė terpė. Kokybiškos studijos yra giluminis pažinimas, ateinantis per mokslinę veiklą.
– Jūsų nuomone, mokslas turi būti brangus?
– Pirmiausia reikia šnekėti, kokie yra mūsų valstybės, tautos tikslai, žmonijos tikslai. Reikia suvokti, kad mokslas ir studijos nėra tik kažkokia išlaidų eilutė. Kalbėti apie brangumą galbūt ne tas požiūris. Čia nėra prekė. Mokslas, studijos yra investicijų objektas. Jei mes norime turėti visuomenę aukštesnio išsivystymo, visų pirma turime investuoti į mokslo sritis.
Tokios civilizuotos visuomenės kaip suomių visuomenės paradigmą yra suformavusios kaip besisukantį ratą, švietimo ir mokslo – iš vienos pusės ir verslo – iš kitos. Švietimas, mokslas generuoja protą. Tas protas versle kuria ekonominę, socialinę, kultūrinę vertę. Tada tie pinigai ir tos kitos vertės dalis investuojama atgal į švietimą, kas lieka, eina į kitas sferas. Jie yra tiksliai suskaičiavę ekonominius rodiklius, kiek vienas euras, investuotas į universitetus, duoda grąžos (Suomijoje apie 10 eurų). Kitaip sakant, jei valstybė mano, kad reikia padidinti kažkur išlaidas, tarkime, 100 mln. eurų, tai 10 mln. reikia investuoti į švietimą, mokslą ir studijas, kad tie 100 mln. atsirastų.
Mokslas nėra sfera, kuri laukia pašalpos. Nuo to priklauso, ką mes galiausiai turime tiek ekonominėje, tiek socialinėje, tiek kultūrinėje gerovėje. Sakyčiau, ne taip formuluojamas klausimas, kaip profesorius, leisčiau pataisyti. Mes turime kalbėti, ar mes pakankamai investuojame į savo ateitį, ar ne. Ar ta ateitis, kurią mes matome savo šalyje (tiek ekonominė, tiek demografinė, kultūrinė, socialinė), mus tenkina? Ar jos kūrimo tempai mus tenkina?
Nuo šios vietos mes turime skaičiuoti, kiek mes turime įdėti į proto gamybą, nes tai (universitetai) yra ne kas kita kaip proto gamyklos, ir kiek mums reikia proto, kad pasiektume savo visuomenės tikslus. Tai taip reikėtų matuoti.
Kol tokio supratimo nėra mūsų valstybėje, mes ir kalbėsime tokiomis kategorijomis, brangu ar nebrangu, bakalauras – mokamas ar nemokamas. Ne tai esmė. Esmė yra, kiek mes norime turėti. Jei aš noriu uždirbti 1000 eurų, vadinasi, turiu nusipirkti akcijų už tiek ir tiek ir investuoti tiek ir tiek, tada turėsiu tas pajamas. Modernios valstybės šiais laikais taip ir elgiasi. Deja, taip mes iki šiol nesugebėjome padaryti. Mes nežinome, kokią, įdėję 1 eurą, tarkim, į universitetą, turėsime ekonominę, kultūrinę ir socialinę išeigą. Bet aš manau, kad su laiku mes pradėsime tai suvokti geriau.
– Lietuvos politikams reikia aiškinti tai, nes supratimas per siauras?
– Taip. Mums reikia aiškinti. Visose šalyse yra ta politika, ta problema, nes politikų, fizikos terminais kalbant, gyvavimo trukmė yra daug mažesnė nei universitetų. Universitetai matuoja savo amžių šimtmečiais, vertybes kuria šimtmečius. Mes susiduriame su trumpalaikiais tikslais, jei rašomos kokios nors strategijos, jos orientuotos į šiandieną labiau. Strategijos kuriamos valdininkų kabinetuose, o ne universitetuose, kur iš tikrųjų ta ateitis yra gaminama.
– Universitetams Lietuvoje užtenka autonomijos?
Iš Europos universitetų Lietuvos universitetai turbūt mažiausiai jos turi. Formaliai mes turime daug savarankiškumo, bet kai prieiname prie svarbiausių dalykų: studijų programų, mokslinių tyrimų įgyvendinimo, dažnai susiduriame su labai smulkmenišku reglamentavimu, klasifikavimu, indeksavimu. Kas iš esmės yra ydinga.
Universiteto autonomija nėra kažkokia tradicija, akademikų išsigalvojimas ar iš to gaunamas pasitenkinimas. Universiteto autonomiją diktuoja visuomenės tikslai. Visuomenė kuria ateitį, apie kurią ji nieko nežino. Ateities problema yra tai, kad mes apie ją nieko nežinome, mes nežinome, kokios bus technologijos, kokios socialinės ir kultūrinės vertybės bus kuriamos ateityje. Todėl reikalingos institucijos, kuriose būtų labai didelė laisvė šitą ateitį kurti. Kurti giluminį supratimą, gebėjimą kritiškai mąstyti, skatinti lyderystę, visas kitas savybes.
Todėl Vakarų civilizacijoje yra atrastas ateities kūrimo būdas, būtent suteikiant tam tikroms institucijoms labai didelę laisvę viduje, ją mažai reglamentuojant. Čia (universitetuose) randasi tai, ko mes nežinome. Jei gaminame batus, mes žinome, kokį batą pagaminti. Bet čia kuriami žmonės, kurie turės padaryti tai, ko dar nėra. Tam ir reikalinga didelė laisvė, akademinė laisvė, kuri ir yra autonomijos pagrindas.
Visada žmonės buvo pajėgūs Vakarų civilizacijoje pereiti vis į naujas visuomenes, technologijos ir kultūros formas, nes buvo ugdomi laisvoje aplinkoje. Būtent to mūsų šaliai labai stinga. Mes turime išeiti iš mūsų visuomenės, tautos, valstybės interesų. Mes einame į kažkokią savo kuriamą ateitį, vis plaukiame pasroviui. To plaukimo patirtys yra labai skaudžios, tos problemos yra užgriuvusios Lietuvą. Nepaisant tam tikro ekonominio augimo, jis yra per lėtas. Už jį mokame milžiniška emigracija, regionai yra neapgyvendinti. Mokame didžiule socialine ir ekonomine atskirtimi. Ateitis gali būti formuojama per protus, ugdomus labai laisvoje, kritiškoje aplinkoje. Tam reikalingi universitetai.
– Šia autonomiškumo prasme galima būtų palyginti universitetą su visuomeninio transliuotojo padėtimi?
– Funkcijos yra visiškai kitos. Visuomeninio transliuotojo funkcija yra informuoti visuomenę, perteikti kultūrines vertybes. Manau, universiteto vaidmuo yra visai kitas. Čia yra ateities mašina. Čia kuriami žmonės, kurie kurs tą ateitį. Čia yra labai sudėtingas procesas.
Mes buvome sukvietę pasaulinio lygio universitetų ideologus, diskutavome, kas įvyktų, jei neliktų universitetų pasaulyje. Neliktų ateities. Neliktų, kas tą ateitį kuria.
– Mano kalbinti mokslininkai daug kartų pabrėžė, kad mokslininkas nekuria galutinio produkto, negamina batų, negamina ratų. Tai yra ne mokslininko darbas. Sutinkate su tokia nuomone?
– Iš dalies sutinku. Mokslo paskirtis yra gaminti tai, kas vadinama žinojimu. Nėra kito tokio instrumento, kitos tokios institucijos, kuri gamina tai, kas vadinama žinojimu. Tai jokiu būdu nėra informacija, kurios turime šiais laikais labai daug, ją gali gaminti bet kada ir dideliais kiekiais.
Žinojimas yra gilus supratimas, kritinis mąstymas, kūrybingumas, asociatyvus mąstymas, gebėjimas susieti, atrodytų, nesusiejamus dalykus, gebėjimas atrasti naujų galimybių.
Taip pat universitetai yra vienintelės institucijos, kurios ieško tiesos. Čia verda amžina diskusija, čia vienintelė vieta, kur vyksta tiesos paieškos. (Jokiu būdu ne teisingumo, nes tai yra skirtingos kategorijos.)
– Tiesą įmanoma surasti?
– Jos niekada neįmanoma surasti. Tai yra nuolatinis tiesos ieškojimas, kurio pasekmė yra toks originalus produktas – išmintis. Jeigu uždarytų universitetus, mes liktume be išminties šaltinio. Nėra kam to perimti. Tai, kas atsirastų, būtų naujos kartos universitetas. Čia tos kategorijos yra labai transcendentinės, ilgalaikės ir ant jų laikosi Vakarų civilizacija. Nors laikome save jos dalimi, nesame iki galo išnaudoję tų galimybių, kurias teikia Vakarų universitetų sektorius.
Viena garsiausių visada buvo Vilniaus lazerių mokykla. Kuo šiandien universitetas gali labiausiai didžiuotis?
Šiandien tai yra fiziniai mokslai, mūsų fizikai, chemikai. Gyvybės mokslai, biotechnologijos, biomokslai, genetika. Universitete sukuriami žmonės, kurie generuoja po to didžiausias ekonomines vertes (žiūrint iš ekonominio taško).
Jeigu žiūrėtume iš kultūrinio, humanitarinio taško, mūsų istorikai labai stiprūs, kalbų mokykla kotiruojama labai aukštai pasaulyje, bet neišnaudotas potencialas slypi socialiniuose moksluose, kurie buvo palikti likimo valiai. Mes, kaip valstybė, labai kenčiame dėl socialinio kapitalo stokos. Šiandien mes didžiuojamės fizikais, biotechnologais, informacinių technologijų kūrėjais, istorikais.
– Kuo socialiniai mokslai svarbūs?
– Socialiniai mokslai, mano galva, generuoja tuos „klijus“, kuriais yra sutvirtinama visuomenė. Šiandien socialinių mokslų situacija šalyje yra apverktina. Jie išgyveno sparčias transformacijas nuo perėjimo iš sovietmečio, kur humanitariniai mokslai nebuvo tiek nukentėję per sovietmetį.
Mes sugebėjome išlaikyti aukšto lygio istorikus, kalbininkus ir filosofus. Tačiau su socialiniais mokslais buvo kitaip, nes ten plūstelėjo milžiniški studentų srautai, atrodė, lyg badas būtų, bet dėl tų milžiniškų studentų skaičių ir lengvai uždirbamų pinigų mokslinė veikla ten gerokai nusilpo.
Šiandien tai yra vienas iš didžiausių rūpesčių. Tiek universiteto vadovui, tiek valstybei yra svarbu sustiprinti socialinius mokslus. Mes stokojame socialinio kapitalo, mūsų visuomenė yra susiskaldžiusi. Mes nesuprantame savo visuomenės vystymosi ir veikiame daugiau kaip individai.
– Kaip Jūs vertinate mokslo populiarinimą? Didelė dalis mokslininkų sako, jog tai atima labai daug laiko. Ar mokslininkai turi atiduoti duoklę visuomenei?
– Manau, kad didžioji mokslininko darbo dalis yra mokslo populiarinimas, ypač gero mokslinio darbo. Visgi mes turime populiarintojų, kurie nelabai dirba, perrašinėja kažkieno mintis ar užsienio žurnalų idėjas.
Kita vertus, mokslo populiarinimas tai nėra vien tik mokslininko priedermė. Jei mes šnekame apie ateities kūrimą, tai yra žymiai sudėtingesnis procesas, kuris prasideda nuo vaikų darželio ar šeimos.
Mokslinės veiklos prestižo supratimas turi prasidėti nuo darželio ar šeimos, o tai, kad vienas ar kitas mokslininkas parašys straipsnelį, tai bus tik mažas mokslinio populiarinimo elementas. Mokslui populiarinti mes turėtume skirti daugiau išteklių. Iš esmės visa švietimo sistema turėtų būti persmelkta mokslo populiarinimo, žinių populiarinimo, mokslinės veiklos, talentų įtraukimo.
– Ar sutinkate su tuo, kad aukščiausio lygio sprendimų priėmėjai kartais nenuosekliai priima sprendimus, keičiančius prioritetines mokslo kryptis?
– Sprendimų priėmėjai dažniausiai vadovaujasi strategijomis. Jų kaltinti negalime, nes kiekvienoje strategijoje yra šiokie tokie šiuolaikiniai metodai, kuriais yra išskiriami prioritetai, kur yra nukreipiami ištekliai. Taip visuomet buvo ir bus, nes įmonės puola tai tą gaminti, tai aną.
Mokslinė veikla turi būti visuomet finansuojama, ir ypač ta, kurioje yra pasiekiamas didžiausias giluminis supratimas, kur studentai, gavę tą „žinojimą“, išėjo iš universiteto ribų ir sukūrė didžiausias vertes: ekonomines, kultūrines ir socialines.
Vienoje valstybėje gali būti vieni mokslai aukštesnio lygio, kitoje – kiti. Čia mes prieiname prie mūsų valstybės bėdos, kad mokslas yra finansuojamas iš vadinamosios struktūrinės paramos, kuri yra visiškai netvarus instrumentas. Mes nežinome, kas bus už metų ar dvejų. Duoda milijoną, o po to nieko. Mokslas taip neturi būti finansuojamas. Turi būti nuoseklus, nuolatinis, tvarus finansavimas, gerų pasiekimų, giluminio pažinimo, antraip mes savo ateitį tokią trūkčiojančią sukursime.
Viena studentų karta pasinaudoja tais fondais, o kiti nesulaukia to finansavimo ir išvyksta į kitas šalis, kur tas finansavimas yra pastovesnis, tvaresnis.
– Verslo ir mokslo santykis, atviros prieigos centrai. Ar padarėme klaidų juos kurdami?
– Ne, manau, mes nepadarėme klaidų juos kurdami, tiesiog kai kurie lūkesčiai buvo per daug dideli. Iš verslo yra lūkestis, kad jie ateis į mokslo instituciją ir jiems čia paduos ant lėkštutės receptą, kaip užsidirbti daugiau pinigų. Taip nebūna. Kiek verslas sugeba pasiimti proto iš universiteto, tiek tas bendradarbiavimas dažniausiai yra sėkmingas ar ne.
Tiesa, yra kelios išimtys, kurias universitetai turi padaryti dėl socialinės atsakomybės, jei mokslininkai atranda kažką praktiško. Pavyzdžiui, mūsų profesoriaus tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kaip bakterijos kovoja su virusais. Smalsumo vedamas jis atrado mechanizmą, kaip galima užprogramuoti tam tikrus baltymus ir jais manipuliuoti, karpyti DNR. Jis savo misiją atliko iki galo ir sukūrė intelektinę nuosavybę, įkūrė bendrovę, kuri naudoja šitą technologiją. Čia yra viena iš bendradarbiavimo formų.
Kita forma yra paslaugos mokslui. Mokslininkai neturi kurti produktų, jie turi gilinti žinojimą ir kurti žinojimą. Tačiau jeigu verslui prireikė tam tikrų mokslinių paslaugų, mokslininkai neturi atsisakyti ir jas suteikti. Jie turi atlikti tyrimą ar matavimą. Būtent atviros prieigos centrai tam ir yra skirti. Šis mechanizmas yra labai geras, jei jis teisingai veikia.
Kaip minėjau, mokslas ir švietimas yra proto gamyba iš pinigų, o verslas daro atvirkščiai – iš proto gamina pinigus.
Dažnai mūsų verslo lūkesčiai yra per dideli ir tų lūkesčių mes negebame investuoti į mokslines žinias. Tai atspindi faktas apie licencijų pirkimus, intelektinės nuosavybės pirkimus Lietuvoje. Palyginti su nekilnojamo turto nuosavybės pirkimu, jis yra visiškai niekinis. Neperka verslas proto, intelektinio produkto. Turi atsirasti apykaita šios intelektinės nuosavybės, ne vien nekilnojamojo turto ar visų kitų gėrybių. Kai tai atsiras, tik tuomet bus galima kalbėti apie visavertį bendradarbiavimą tarp mokslo ir verslo.
– Esate eksperimentinės fizikos mokslininkas. Jei ištekliai nebūtų riboti, ar yra koks nors eksperimentas, kurį norėtumėte atlikti?
– Na, yra toks eksperimentas. Jei mes paimtume visus universitetų studentus, visus universitetus iš Lietuvos ir iškeltume juos į Mėnulį metams ar dvejiems. Pažiūrėtume, kaip ši valstybė funkcionuotų.
Gal atsirastų daugiau supratimo apie universiteto svarbą, o gal apie nesvarbą kai kurių dalykų. Toks eksperimentas padėtų susigaudyti, kas yra protas, kam jis reikalingas ir kad jis neatsiranda nemokamai, kad reikia į jį investuoti norint siekti valstybės gerovės.
