„SpaceX“ inžinierius papasakojo, kas nutiktų staiga mirus Elonui Muskui

Garrettas Reismanas – ne tik buvęs NASA astronautas, dukart skridęs į kosmosą ir Tarptautinėje kosminėje stotyje praleidęs daugiau nei 100 žmonių. Taip pat jis yra bendrovės „SpaceX“ konsultuojantis inžinierius, kuris prisideda grąžinant Jungtinėms Amerikos Valstijoms gebėjimą skraidinti žmones į kosmosą be Rusijos pagalbos.

Interviu 15min jis papasakojo, kaip kosmose amerikiečiai bendrauja su rusais, kodėl kvaila manyti, kad krovininiame iš Rusijos atvykusiame TKS modulyje skylė galėjo būti išgręžta jau kosmose, kaip nesvarumo sąlygomis keistųsi žmogaus kūnas, kaip vyks Marso apgyvendinimas ir apie tai, kas nutiktų, jei „SpaceX“ ištiktų labai rimtos bėdos, pavyzdžiui, būtų prarastas įmonės įkūrėjas, vadovas ir technikos direktorius Elonas Muskas ar įvyktų tragiška, mirtina „SpaceX“ raketos katastrofa.

– Sprendžiant pagal vaizdo įrašą, kurį parodėte per savo pranešimą, susidaro įspūdis, kad darbas TKS yra vien rokenrolas ir pramogos. Ar tikrai? O gal tai tik plonas grietinėlės sluoksnelis virš juodo darbo statinės?

[juokiasi] – Oi ne, tai, ką matėte, yra visos pramogos, susikaupusios per 95 dienas kosmose – maždaug penkios minutės. Filmuke yra gražiausios akimirkos, bet didžiąją dalį laiko, praleisto TKS, dirbame labai sunkiai. Tik jei rodyčiau, kaip sunkiai dirbu, pavyzdžiui, suvedinėju duomenis kompiuteriu, būtų labai nuobodu. Todėl viešai rodau tik linksmybes.

Tiesą sakant, visas grafikas būna sudėliotas labai „agresyviai“. Laisvo laiko turime labai nedaug. Astronautai stotyje dirba 7 dienas per savaitę. Kartais sekmadieniais skiriamas pusdienis poilsio. Bet šiaip dirbama kiekvieną dieną. Ir vienintelis laikas, kai galima papramogauti ir skirti laiko sau, – kai turėtume miegoti.

– Tai per 95 dienas pramogavote 5 minutes?

– Na taip, gal kiek daugiau, bet santykis labai panašus.

– O ar Tarptautinėje kosminėje stotyje daug tokių vietų, kur žmogus nesvarumo būsenoje gali įstrigti be galimybės pasiekti sieną ar turėklą, be galimybės pajudėti iš vietos?

– Tame pačiame vaizdo įraše pamatysite ir mūsų atliktą eksperimentą. Įprastomis sąlygomis tokių vietų stotyje nebūna. Visuose TKS moduliuose pilna įvairiausios įrangos, todėl visuomet galima už ko nors nusigriebti. Niekur nėra tokios vietos, kuri būtų tokia erdvi, kad negalėtum pasiekti kokios nors rankenos.

Bet mano darbo metu stotyje buvo atgabentas naujas japoniškas TKS laboratorijos modulis – pats didžiausias modulis stotyje. Jis buvo toks didelis ir sunkus, kad į jį sudėjus visą įrangą „Shuttle“ erdvėlaivis nebūtų galėjęs atsiplėšti nuo Žemės. Todėl modulį iškėlėme tuščią, o visą mokslinę įrangą atgabenome kitu skrydžiu. Todėl, kai tik tą modulį prijungėme, jis buvo tuščias ir erdvus. Ten buvo pakankamai vietos pasiklysti ir tam, kad negalėtum nieko pasiekti. Būtent tada ir atlikome savo eksperimentą.

Bet iš tiesų ir ta erdvė buvo tokia maža, kad, jeigu pastebėjote, vienintelis būdas atsidurti tokioje situacijoje – tai visų pirma surasti labai nediduką astronautą (G. Reismano ūgis yra 160 cm – red. past.). Nes aukštaūgis astronautas sieną galėtų pasiekti. Aš negalėjau. Be to, kolegos turėjo mane labai atsargiai paleisti pačiame modulio viduryje ir labai švelniai paleisti, kad visiškai nejudėčiau – jeigu judėčiau, ilgainiui būčiau ką nors pasiekęs.

– Kokie buvo santykiai tarp astronautų bei kosmonautų stotyje? Ar galvojote tais pačiais terminais? Ar bendravote? Dalijotės darbais?

– Veiklos požiūriu, kasdieniuose darbuose bendradarbiavimas buvo puikus. Astronautai ir kosmonautai turi bendrą darbo suvokimą, tokį patį tikslą, gerai sutarėme. Su kalba kartais kildavo sunkumų. Iš esmės kalbėjome rusiškai, rusų ir anglų kalbos mišiniu. Tai labai priklausė nuo to, kokia buvo įgulos sudėtis. Kai kurie žmonės viena kalba šnekėjo geriau nei kita. Vartojome tą kalbą, kuri buvo patogiausia konkrečiai grupei.

Savo darbo stotyje pabaigoje buvau su dviejų kosmonautų įgula, kuri daugiausiai kalbėjo tik rusiškai. O misijos pradžioje dirbau su kitu astronautu ir kosmonautu, kuris angliškai kalbėjo kuo puikiausiai, todėl tuomet daugiausiai bendravome angliškai. Bet darbinių santykių požiūriu sutarėme puikiai.

Kartais randasi politinė įtampa – tarp NASA ir „Roskosmos“, tarp JAV ir Rusijos vyriausybių, bet dažniausiai mūsų, astronautų ir kosmonautų, tai per daug neveikė.

Kita vertus, gyvenant uždaroje erdvėje su kitais žmonėmis gali rastis kultūrinių skirtumų. Skirtumų buvo – į pasaulį žvelgėme kitaip, ir tai kartais buvo matyti. Bet ne taip smarkiai, kad kiltų kokių nors sunkumų ar susipeštume. Nieko panašaus nebuvo.

– Ar turėjote kokių nors bendrų projektų su kosmonautais, ar skirtingos agentūros stotyje dirba atskirai?

– Kartais dirbdavome kartu. O kartais – pavyzdžiui, tuo metu, kai buvau vienintelis amerikietis stotyje, – man prireikdavo pagalbos, ir jie atvykdavo padėti. Kartais pagalbos reikėdavo jiems.

Bet didžiąją dalį laiko efektyviausia būdavo leisti kosmonautams dirbti su rusiška įranga, astronautams – su amerikietiška, europietiška, japoniška ar kanadietiška įranga. Nes tos įrangos ganėtinai skirtingos. Ir mes buvome geriau apmokyti dirbti būtent su savo „pusės“ įranga. Iš pat pradžių agentūros stengėsi mus apmokyti dirbti universaliai, su bet kokia įranga. Bet tai nebuvo labai praktiška – pasirengimas skrydžiui truko ketverius metus. Tai yra per ilgai. Nes ketvirtais metais užmiršti tai, ko mokeisi pirmaisiais. Atsisakėme to.

– Praėjusiais metais kilo daug triukšmo dėl skylutės, pragręžtos rusiškame krovininiame modulyje. Kaip manote, kas ten nutiko? Kokios jūsų žinios apie tą situaciją?

– Mano žinios yra labai ribotos. Žinau apie tą situaciją tik iš pokalbių su kolegomis, kurie kalbėjosi su tuometės TKS įgulos vadu. Jie nenutuokia, kaip tai galėjo nutikti. Manau, kad tikimybė, jog skylė buvo pragręžta jau kosmose, yra labai menka, nes taip elgtis būtų labai kvaila.

Gręžti skylę savo kosminės stoties šone... Jeigu žinotumėte, kad sugebėsite padaryti skylutę, kurios skersmuo yra lygiai keturi milimetrai, tuomet padėtis būtų toleruotina. Bėda ta, kad, kai gręžiate, negalite žinoti, ar išeis graži apvali skylutė, ar atsiras įskilimas, kuris plėsis ir dėl slėgio kapsulė bus sudraskyta iš vidaus. Toks gręžimas būtų ekstremaliai pavojingas. Neįsivaizduoju priežasties, dėl kurios bet kuris astronautas ar kosmonautas tai darytų kosmose. Tai atrodo tikrai kvaila, švelniai tariant.

Todėl manau, kad labiausiai tikėtina, jog skylė atsirado dar Žemėje, tuomet bandyta skylę užtaisyti, bet išaiškėjo, kad tas remontas buvo neefektyvus.

– Susijęs klausimas: Ar kosminėje stotyje apskritai turite grąžtų? Kam juos naudojate?

– Taip, grąžtų yra. Įvairiems tikslams – eksperimentams, remontui stoties viduje. Bet, kaip sakiau, gręžti stoties sieną būtų kvaila.

– Kaip žmogus jaučiasi po grįžimo iš ilgalaikės kosminės misijos? Kaip ilgai trunka reabilitacija, raumenų masės ir kaulų tankio atsistatymas?

– Šiuo metu stotyje esančios gravitacijos nebuvimo kompensacijos priemonės yra kur kas geresnės, nei buvo anksčiau. Todėl šiais laikais grįžtantys kosmonautai ir astronautai neturi nei raumenų masės, nei kaulų tankio problemų. Jie grįžta su tokiais pačiais raumenimis ir tokiais pačiais kaulais, kaip ir išskrido.

Bet, kai TKS dirbau aš, buvo visai kitaip. Neturėjome tokios geros kontrpriemonių sistemos. Todėl, kai grįžau aš, mano kaulų tankis buvo sumažėjęs 3 procentais ir šiek tiek – bet labai nestipriai – sumažėjusi raumenų masė. Raumenys atsistatė labai greitai – jau per savaitę grįžau iki savo normos ribos. Bet kaulai atsistatė per gerokai ilgesnį laikotarpį – reabilitacija truko beveik visus metus. Įdomu tai, kad kaulų tankis grįžo ne visai tose vietose, kur buvo. Todėl, jeigu pažvelgtumėte į mano rentgeno nuotraukas prieš skrydį ir po jo, jos būtų truputėlį skirtingos. Bet viskas gerai, jaučiuosi puikiai.

– Ar iš erdvėlaivio išlipote savomis kojomis?

– Taip. Tai, beje, ganėtinai reta, nes paprastai kosmose išbuvus kelis mėnesius eiti būna labai sunku. Kiekvienas žmogus skirtingas – kai kurie adaptuojasi labai greitai, kitiems trunka ilgiau. Kai kurie priversti pragulėti savaitę, prieš išmokdami vėl vaikščioti, o aš eiti galėjau jau maždaug po pusvalandžio nuo nusileidimo.

Ir dar galiu pasakyti – nors neturiu mokslinių duomenų ir nežinau, ar taip būna visą laiką, – žemesnio ūgio vyrukai reabilituojasi greičiau, tad mano ūgis ir čia pravertė.

– Ar jūsų, kaip astronauto ir inžinieriaus, neerzina tai, kad amerikiečiai iki šiol naudoja nesisteminius matavimo vienetus?

[juokiasi] – O taip. Erzina. Tai yra kvaila. Aš suprantu, kad viską pakeisti labai sunku. Manau, kad JAV turėtų pereiti prie SI sistemos vienetų, tačiau tai reikėtų daryti pamažu, pradedant nuo tokių matavimo vienetų, kurių žmonės kasdien nenaudoja. Bet jei visuose šalies keliuose matavimą myliomis vieną dieną pakeistume į matavimą kilometrais, visi būtų sutrikę. Jeigu pėdas pakeistume metrais, taip pat būtų labai sunku. Matavimo vienetus keisti reikia, bet turime tai daryti lėtai. Nors dabar iš esmės net stengtis keisti liovėmės.

Kai mokykloje mokiausi fizikos, viską skaičiavome SI vienetais. Ir, pavyzdžiui, Elonas Muskas negali pakęsti angliškos vienetų sistemos. Jis reikalauja, kad viskas, ką darome „SpaceX“, būtų daroma per SI vienetus.

Nepamirškite, kad praradome labai brangų Marso tyrimų zondą, nes jį kuriant buvo naudojami SI ir angliški matavimo vienetai bei buvo padaryta konvertavimo klaidų.

Dar viena labai juokinga problema – bet kokių krovinių gabenimas į TKS yra labai brangus. Svaro (453 g – red. past.) krovinio iškėlimas kainuoja nuo 10 iki 20 tūkst. dolerių. Ir TKS turime visą rinkinį įrankių pagal angliškus matavimo vienetus – pusės colio veržliaraktis, trijų ketvirčių colio, 9/16. Ir turime visą SI sistemos įrankių rinkinį – 11 mm, 16 mm ir panašiai. Ir jeigu sutartume naudoti tik vieną rinkinį, galėtume sutaupyti daug pinigų.

– Papasakokite apie susprogusį „Crew Dragon“ kapsulės modulį – kodėl taip nutiko? Ar dėl to „SpaceX“ kils kokių nors sunkumų vykdant numatytus darbus pagal planą?

– Na, tai buvo labai nuviliantis įvykis. Tai buvo ta pati kapsulė, kuri sėkmingai nuskrido iki TKS ir grįžo atgal. Ant žemės vykdėme suplanuotą testą prieš numatytą vėlesnį tos pačios kapsulės panaudojimą – ketinome užkelti tą kapsulę ant raketos ir pademonstruoti starto atšaukimo procedūrą. Bet prieš tą eksperimentą norėjome atlikti kelis bandymus ant žemės. Ir aptikome kritinį trūkumą.

Gera žinia – kad galėsime išsiaiškinti, kas buvo blogai, ir trūkumą pašalinti prieš kitus bandymus. Bet darbų grafiką ši nesėkmė kažkaip tikrai paveiks. Negalėsime numatytų darbų atlikti taip greitai, kaip tikėjomės. Prieš kartodami eksperimentą turime būti visiškai tikri, kad supratome, kas nutiko. Ir turime būti visiškai tikri, kad tai daugiau nepasikartos. Tad darbų sąrašas išaugo.

– Prezidentas Donaldas Trumpas, atrodytų, nelabai apsisprendžia, ar NASA turėtų skristi į Mėnulį, ar į Marsą. Ką manote apie tokį neapibrėžtumą?

– Na, mes esame pratę, kad kas kartą keičiantis administracijai būna šiokių tokių neapibrėžtumų. Kai B. Obama pasitraukė ir atėjo D.Trumpas, mes tikėjomės, kad kryptis bus kitokia. Kai pasitraukė G. W. Bushas ir atėjo B. Obama, taip pat buvo permainų. Paprastai jie turi savo viziją apie tai, ką mes turėtume daryti kosmose.

Tačiau nesame pratę, kad pokyčiai vyktų tos pačios administracijos darbo metu. Ypač per dviejų dienų laikotarpį. Tai buvo labai neįprasta.

– Nuo nusileidimo Mėnulyje NASA tarsi savotišką mantrą kartojo teiginį, kad žmonių nusileidimas Marse įvyks už 20 metų. Praėjo jau apie 60 metų. Tai po kiek metų dabar žmogus galės palikti pėdsaką Marso paviršiuje?

– Dabar tai galima padaryti per 10 metų. Tačiau tam būtinos dvi sąlygos. Mums reikia išteklių – pinigų, žmonių, medžiagų. Žinoma, viskas galų gale atsiremia į pinigus, kuriuos skiria politikai. Taip pat mums reikia pasiryžimo rizikuoti. Kelionė į Marsą bus rizikingesnė nei kelionė į Mėnulį ir neabejotinai rizikingesnė nei kelionė į Tarptautinę kosminę stotį.

– Susijęs klausimas: nuo „Apollo“ programos pabaigos kosminių tyrimų vykdymas ir technologijų vystymas smarkiai nuslopo – kas dėl to kaltas? Šaltojo karo pabaiga? Smarkiai išaugęs dėmesys žmonių saugumui?

– Tai yra tų dviejų veiksnių derinys. Tiesą sakant, kaip tik dalyvauju kuriant televizijos serialą, kurio pradinė prielaida yra tokia: kas būtų nutikę, jeigu kosmoso lenktynės nebūtų nutrūkusios. Kas, jeigu ir amerikiečiai, ir rusai toliau judėtų į priekį ir po „Apollo 11“. Kas, jeigu su šiuo skrydžiu lenktynės nesibaigė ir jos vyksta iki šiol? Serialas pasirodys „Apple“ televizijos platformoje šį rudenį – būtinai pažiūrėkite. Jis vadinsis „Už visą žmoniją“ (angl. „For All Mankind“).

Priežastis, dėl kurios realybė yra kitokia, nei pamatysite seriale, buvo ta, kad visos tos lenktynės nuskraidinti žmones į Mėnulį vyko dėl politinės konkurencijos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Laimėjus šiose lenktynėse gerasis rezultatas buvo tas, kad, vertinant iš nacionalinio saugumo pusės, ši programa leido mums skirti daug išteklių ir pastangų bei susitelkti į tikslą ir labai sunkiai dirbti to tikslo siekiant.

Blogai buvo tai, kad, kai tikslą pasiekėme, programa nebuvo tvari. Mes laimėjome. Būtinybės toliau skraidyti neliko. Mes ir toliau norėjome tęsti. Norėjome vykdyti daugiau skrydžių į Mėnulį. NASA jau tada kalbėjo apie keliones į Marsą. Bet programa buvo nutraukta, perėjome prie daugkartinio erdvėlaivio ir kosminių stočių. Visas kosminių tyrimų pastangas pristabdėme, nes nebeliko geopolitinio imperatyvo. Su tokia bėda neišvengiamai susiduriama tuo metu, kai kosmoso tyrimai yra priklausomi nuo geopolitinės padėties. Todėl, manau, geresnė motyvacija – ypač kalbant apie keliones į Marsą – yra mūsų rūšies išlikimo užtikrinimas.

Elonas Muskas tą ir nori padaryti – Marse pastatyti pakankamai išvystytą ir pažangią koloniją, kad, jeigu vieną dieną dėl kokios nors priežasties kosminiai laivai iš Žemės liausis skraidę, Marse vis vien būtų įmanoma gyventi. Ir tuo metu jau galėsime teigti, kad turime atsarginį variantą žmonių rasei ir galėsime išlikti. E.Muskas puikiai žino, kad per savo gyvenimą to nepamatys, bet jis nori pradėti judėti ta kryptimi.

– Taigi, kiek suprantu, tikite, jog žmogus kada nors sugebės išsilaisvinti iš Žemės gniaužtų. Bet ar tas išsilaisvinimas įmanomas ne tik tokiems trumpiems skrydžiams, kaip dabar – labai ribotai įgulai po kelis mėnesius – o pasistatyti tokią koloniją Marse, kuri būtų tvari? Ar tai būtų įmanoma per mūsų gyvenimo trukmę?

– Manau, kad per mūsų gyvenimą pasiekti tvarumo tašką bus labai sunku. Nes tvarumas reiškia, kad Marse privalėsime gebėti atlikti visas funkcijas, kurias turime Žemėje. Neturi būti nieko, dėl ko būtume priversti kreiptis į Žemę. Tad, gerai pagalvojus apie tai, viskas, ko jums reikia, turi būti tame pačiame mieste. Jeigu jums reikėtų į ligoninę, jeigu reikėtų specializuoto mediko – tarkime, onkologo – paslaugų, jis turi būti ten. Marse turėtų būti picų kepėjų. Turėtų būti operos salė. Jeigu apie tai pagalvotumėte... Net gyvendami mažesniame kaime viso to neturime. Kad būtų visi šie dalykai, reikalingas maždaug 200 000 žmonių miestas ir iš jo nebebūtų būtina vykti, tarkime, į Paryžių.

Štai, paimkime Vilnių. Kiek jame gyvena žmonių?

– Apie 600 tūkstančių.

– Puiku. Vadinasi, galite visą gyvenimą nugyventi Vilniuje ir turėti viską, ko reikia. Na, bent jau tuos svarbiuosius dalykus. Jei gyventumėte mažesniame miestelyje, atsirastų būtinų priežasčių, dėl kurių neišvengiamai reikėtų nuvažiuoti į Vilnių. Tokio dydžio miesto – 600 000 žmonių – nugabenimas į Marsą užtruks labai ilgai. Per mūsų gyvenimo trukmę tai nenutiks.

Bet galime pradėti judėti ta kryptimi. Gal iki mūsų mirties Marse jau bus tūkstantis žmonių. Ir vis daugiau žmonių ten skris kiekvieną dieną. Tai taip, per mūsų gyvenimus tai nenutiks, bet ilgainiui taip tikrai bus. Ir tai yra svarbiausias dalykas, kurį iki savo mirties nori pamatyti Elonas Muskas.

– NASA yra viešai pareiškusi, kad Marso teraformavimas nėra įmanomas ir kad aukščiausias atmosferos tankis, kurį įmanoma pasiekti ten, būtų 7 procentai žemiškosios atmosferos. Elonas Muskas mano kitaip. O kokia jūsų pozicija?

– Ir Elonas nesakytų, kad Marso teraformavimas įmanomas gyvenant dabartinei žmonių kartai. Tam reikalingos tokios technologijos, kurias šiandien galima būtų pavadinti tik spekuliacijomis ir svajonėmis. Niekas tiksliai nežino, kaip tai padaryti ir ar apskritai tą daryti verta. Manau, jeigu Marsas iš tiesų bus kada nors teraformuotas, galbūt tai sugebės pamatyti mano proproproproanūkiai. Tam būtinos naujos technologijos, nauji mokslo atradimai.

– Kitas, susijęs klausimas: ar teraformavimas įmanomas be magnetinio lauko, kurio Marse nėra?

– Jeigu teraformavimą vertintume ne tik kaip atmosferos turėjimą, bet ir kaip apsaugą nuo kosminės spinduliuotės, tuomet būtų labai sunku.

– O ar Saulės vėjas nenupūstų atmosferos be magnetinio lauko?

– Na, net jeigu nebūtų magnetinio lauko, jeigu planeta pasižymėtų pakankamai stipria gravitacine trauka ir joje būtų pakankamai didelis dujų kiekis, jį nebūtinai nupūstų Saulės vėjas.

Tiesą sakant, į klausimus apie Marso vertimą Žemės kopija niekada per daug nesigilinau. Bet neabejotina tai, kad šiuo metu tai yra mokslinės fantastikos sritis, o ne kažkas, ko galėtų imtis dabarties inžinieriai.

– Remdamasis savo 95 nepertraukiamų dienų Tarptautinėje kosmoso stotyje patirtimi, pasakykite, kaip, jūsų manymu, ilgalaikis buvimas kosmose pakeistų žmogaus organizmą? Ar žmonės, gyvenantys Mėnulyje, Marse ar nesvarumo sąlygomis kosmose, vis dar fiziologiškai būtų panašūs į Žemės žmones?

– Manau, šiame klausime yra du svarbūs aspektai. Mūsų fiziologija išliks nepakitusi, jeigu stengsimės apsisaugoti nuo pokyčių. Kai nuskridome į Tarptautinę kosminę stotį, visi mūsų kūnų fiziologiniai pokyčiai nebuvo žalingi, kol dirbome pačioje stotyje. Bet jie tapo kliūtimi, kai grįžome į Žemę.

Galite nedaryti visiškai nieko ir stebėti, kaip organizmo pokyčiai vyksta savaime. Kūnas adaptuosis ir pasieks tokį tašką, o grįžus į Žemę bus labai sunku ir net žalinga sveikatai. Visgi pačiame kosmose tie pokyčiai nė kiek nekenks.

Esama ir mokslinės fantastikos apie tai – pavyzdžiui, serialas „The Expanse“. Geras serialas. Ten rodoma, kad kai kurie žmonės geba adaptuotis prie nulinės gravitacijos ar sumažintos gravitacijos, gyvendami ant kokio nors asteroido arba Marse, arba Mėnulyje. Ir jiems išsivysto skirtinga kūno struktūra, skirtinga fiziologija.

– Primena Dano Simmonso knygų seriją „Hiperionas“, kur žmonija skilo į dvi dalis – viena liko prisirišusi prie planetų, kita tapo kosminiais keliautojais, labiau panašiais į vorus nei į žmones.

– Ir tai greičiausiai būtų moksliškai tikslu. Jeigu ilgą laiką praleistumėte kosmose, organizmas nepaliaujamai adaptuotųsi.

Taigi, pirmas klausimas – ar mes kovotume su tokiais organizmo pokyčiais. Jei kovotume, organizmas ir nesikeistų. Antras klausimas – mes nežinome, ar sumažintos gravitacijos poveikis žmogaus kūnui yra tiesinio pobūdžio. Apie tai, kas nutinka žmonių organizmams, gyvenantiems 1G sąlygomis, turime milijardus duomenų taškų. Tiksliai žinome, ką tokia gravitacija daro žmogaus kūnui, nes dauguma mūsų gyvena būtent taip.

Turime ganėtinai padorų rinkinį duomenų apie žmones, gyvenančius 0G sąlygomis – nesvarume. Žmonės skrenda į TKS ir ten gyvena iki metų. Taigi, žinome, kas su organizmu vyksta 1G sąlygomis ir kažkiek žinome, kas nutinka 0G sąlygomis. Bet kaip kūną paveiks 0,5G? Ką padarys 1/6G? Mes nežinome. Vieninteliai mūsų turimi duomenys yra apie „Apollo“ astronautus, o jie Mėnulyje buvo labai jau trumpai. Jų misijos truko apie savaitę. Tai nepakankamai ilgai, kad išryškėtų ilgalaikiai efektai.

Taigi, nežinome, ar esant 0,5G sąlygose organizmas gautų pusę, ar 90 proc. visavertės 1G gravitacijos poveikio. Gal ta priklausomybė visai ne linijinė, gal 0,5G yra visiškai pakankama gravitacija? Tai yra esminis mokslinis klausimas, į kurį kol kas neturime jokio atsakymo.

– Grįžkime prie „SpaceX“. Niekas negyvena amžinai. Ir nors Elonas Muskas vis dar yra jaunas, ar „SppaceX“ turi kokį nors paveldėjimo planą? Nes jūsų viešai rodytoje „SpaceX“ valdymo grandinėje visi sprendimai atsiremia vien į Eloną Muską ir tai panašu į silpnąją organizacijos vietą.

– Jo vaidmuo įmonėje yra labai svarbus. Sakyčiau, kad jis netgi svarbesnis ne kaip generalinis direktorius, o kaip technikos direktorius. Taigi, jo vaidmuo priimant techninius sprendimus šiuo metu yra toks, kad jį būtų labai sunku kuo nors pakeisti. Taigi, taip, jei ateitų diena, kai Elonas Muskas neatvyktų į darbą, mums tai būtų labai rimta problema. Bet tikimės, kad tai nenutiks, ir jis toliau darys tai, ką daro geriausiai.

Turėtume surasti ne vieną žmogų, gal net žmonių grupę, kurie būtų tokie produktyvūs. Gerų žmonių turime ir galėtume rasti būdų eiti pirmyn, bet taip, Elonas Muskas yra labai svarbus.

– „SpaceX“ raketos iki šiol yra patyrusios ganėtinai daug nesėkmių, tačiau, kiek žinoma viešai, nė viena iš šių nesėkmių dar nekainavo žmogaus gyvybių. Kas bus, kai (o ne jei) ilgainiui įvyks „SpaceX“ įrangos nelaimė, kuri visgi bus įvertinta žmogaus gyvybėmis? Ar „SpaceX“ turi kokį nors išankstinį žalos valdymo planą, ar visi veiksmai būtų improvizuojami vietoje, priklausomai nuo situacijos?

– Reikia paminėti du dalykus. Pirma, darome absoliučiai viską, kad taip nenutiktų. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių taip didžiuojamės ir džiaugiamės klysdami dabar – jei iš savo kelio pašalinsime visų nesėkmių priežastis, niekas nenukentės. Būtent dabar yra laikas eksperimentuoti, išsiaiškinti visus trūkumus iki žmogaus skrydžių. Ir kai mūsų raketomis jau pradės skraidyti žmonės, mes tikėsimės, kad jau padarėme viską, kas priklausė nuo mūsų.

Bet, žinoma, idealių nėra. Ir tikimės, kad įsidiegsime pakankamai patikimas sistemas, kad, jeigu vis dėlto kiltų problemų, jos būtų suvaldytos ir žmonių – išsaugotos.

Kita vertus, jeigu tragiška nelaimė vis dėlto įvyktų (o tai yra visai įmanoma), turime numatytą veiksmų planą. Net tais atvejais, kai skraidinamos raketos be žmonių, turime planų, ką darytume, jeigu, tarkime, krovininė „Dragon“ kapsulė nukristų Los Andžele.

Turime planų, kaip bendradarbiautume su vyriausybės agentūromis, su oro eismo kontrolės tarnybomis, su pakrančių apsauga, su karinėmis oro pajėgomis ir su pirmaisiais į įvykio vietą atvykusiais gelbėtojais, kad jie žinotų, ko saugotis nelaimės vietoje, kad jie turėtų visą reikiamą informaciją, kad įspėtume juos pakankamai operatyviai. Taigi, veiksmų planus nelaimės atvejui turime jau dabar, kol nevykdomi žmonių skrydžiai. Žinoma, kai bus skraidinami žmonės, tokių planų bus dešimt kartų daugiau.

Visuose savo veiksmuose, susijusiuose su kosminiais skrydžiais, mes stengiamės susidaryti planą bet kokiam atsitikimui, kokį tik įmanoma sugalvoti. Sunkiausia – įsivaizduoti visas situacijas.

– Dėkoju už pokalbį.

Daugiau informacijos apie buvusį astronautą ir "SpaceX" inžinierių rasite asmeninėje jo svetainėje.