Panašu, kad priklausomybė nuo išmaniųjų telefonų nėra toks dvejones sukeliantis klausimas, kaip skiepai, žmonių klimato kaita ar Žemės apvalumas – visi žino, kad toks reiškinys egzistuoja. Bet ar tikrai? Naujas tyrimas, kuriam vadovavo Jungtinės Karalystės psichologai, suteikia pagrindo manyti, kad mūsų juntama išmaniųjų telefonų baimė nėra pagrįsta tvirtais įrodymais.
Panašu, kad priklausomybė nuo išmaniųjų telefonų nėra toks dvejones sukeliantis klausimas, kaip skiepai, žmonių klimato kaita ar Žemės apvalumas – visi žino, kad toks reiškinys egzistuoja. Bet ar tikrai?
Na, šia tema sukurtas „Wikipedia“ puslapis, apie tai rašė „The New York Times“ ir daugybė kitų leidinių. Prieinama net iki tokių kraštutinumų, kaip teiginiai, kad išmanieji telefonai mus žudo arba kad jie naikina visą žmonių kartą, rašo „Science Alert“.
Ir nors niekas nesako, kad turėtume kuo daugiau laiko praleisti spoksodami į mažuosius savo ekranus ar apsimetinėti, kad jie nedaro įtakos mūsų veiksmams, bet gal visgi turėtume iš naujo pagalvoti – kas gi yra ta priklausomybė nuo išmaniųjų telefonų?
Naujas tyrimas, kuriam vadovavo Jungtinės Karalystės psichologai, suteikia pagrindo manyti, kad mūsų juntama išmaniųjų telefonų baimė nėra pagrįsta tvirtais įrodymais. Nes pats fundamentaliausias įrankis, kuriuo turėtume matuoti šios priklausomybės mastus, yra netobulas.
„Nepaisant augančio išteklių, gebančių kiekybiškai įvertinti išmaniųjų telefonų naudojimą, kiekį, tyrimai psichologijos ir socialinių mokslų srityje daugiausiai yra grindžiami pačių naudotojų pateiktais vertinimais“, – naujausiame moksliniame darbe aiškina Lankasterio universiteto (JK) mokslininkas, pagrindinis tyrimo autorius.
Anot tyrėjų, iki šiol elgsenos mokslai beveik išskirtinai buvo sutelkę dėmesį į „prašymą žmonių įvertinti asmenines patirtis su technologijomis, siekiant geriau įvertinti jų poveikį“.
O dėl tokios socialinės psichologijos plačios tendencijos pačių tyrimo dalyvių pateikti vertinimai – apklausų, klausimynų ir pokalbių pavidalu – yra didžiosios dalies tyrimų apie išmaniųjų telefonų naudojimą pagrindas.
Bet tuomet reikia kelti klausimą: ar asmeninis pasakojimas apie tai, kaip naudojamas išmanusis telefonas, gerai koreliuoja su tikrąja naudojimo elgsena, būdinga žmonėms? Kitaip tariant, ar tikrai telefonus naudojame taip, kaip manome?
Ir, anot tyrimo autorių, atsakymas į šį klausimą yra „nelabai“.
„Mūsų rezultatai kelia minčių, kad didžioji dalis šių vartotojų pateiktų vertinimų apie telefonų naudojimą nėra pakankama siekiant įvertinti tikrąjį elgesį“, – sakė Bato universiteto skaitmeninės elgsenos tyrėja Brittany Davidson.
Anot mokslininkų, bėda yra tame, kad „priklausomybės“ skalė, kuria galima būtų matuoti išmaniųjų telefonų ir kitų technologijų vartojimą, iki šiol nebuvo validuota – bent jau ne taip plačiai, kaip elgsenos vertinimo rodikliai, kuriais vertinamos priklausomybės kitose, su technologijomis nesusijusiose srityse.
Savo tyrime mokslininkai patikrino 10 tokių priklausomybės nuo išmaniųjų telefonų vertinimo skalių, kuriomis vertinamas arba tiesioginis įrenginių naudojimas, arba susiję reiškiniai (prisirišimas, probleminis elgesys, nomofobija – baimė būti be telefono ar negalėti juo naudotis).
Eksperimento metu 238 tyrimo dalyviai, naudojantys „iPhone“ telefonus, atsakinėjo į klausimus, kaip ilgai kiekvieną dieną naudojosi telefonu, taip pat buvo vertinama, kiek pranešimų per dieną jie gaudavo, kiek kartų paimdavo telefoną į ranką. Apklausos rezultatai buvo palyginti su 10 priklausomybės nuo telefonų skalių.
Vėliau apklausos rezultatai buvo patikrinti naudojant „Apple Screen Time“ programinę įrangą, kuri pagal nutylėjimą įdiegta į visus „iPhone“ telefonus ir kuri kiekybiškai vertina telefono naudojimą, žiūrėjimo į ekraną laiką, gautų žinučių kiekį ir kitus duomenis.
Tam tikrų koreliacijų tarp tyrimo dalyvių pateiktų savo vertinimų ir objektyvių elgsenos vertinimo būta, tačiau kur kas daugiau buvo nuomonės ir realybės neatitikimų.
„Kiekviena psichometrinė skalė koreliavo su bent vienu objektyviai matuojamu dydžiu, tačiau šių santykiu stiprumas yra toli gražu neįtikinantis. Šiomis skalėmis sudėtinga įvertinti paprasčiausius elgsenos veiksnius, todėl lieka neatsakytas klausimas, kaip jomis galima efektyviai vertinti įpročius, netipinius ir sudėtingesnius elgsenos tipus“, – teigė tyrimo autoriai.
Šis skirtumas mokslininkams yra reikšminga problema: kadangi daugelis ligšiolinių tyrimų, nustatinėjusių ryšius tarp išmaniųjų telefonų naudojimo ir žmonių sveikatos bei gerovės rėmėsi būtent tokiais pačių tiriamųjų teiginiais, naujojo tyrimo rezultatai pakenkė šių senesniųjų darbų patikimumui.
„Mūsų nustatyta problema paveiks tyrimus, kuriais bandyta susieti didelę individualių (pvz., asmenybės) skirtumų įvairovę su technologijų vartojimu. Matavimo klaidos šiuo atveju yra didelės, tad maži efektai, nustatyti didelės apimties tyrimuose, kuriuose remiamasi pačių tiriamųjų savęs vertinimu, gali būti tik statistinio triukšmo ar kitų psichologinių konstruktų pasekmė“, – aiškino tyrimo autoriai.
Anot mokslininkų, vienas iš būdų spręsti šią problemą – kurti patikimesnius klausimynus, kuriais vertinamas telefonų naudojimas. Kaip vieną naujesnį pavyzdį mokslininkai nurodė „Smartphone Usage Questionnaire“ (SUQ) klausimyną, kuris pateikė ganėtinai perspektyvius rezultatus – jo koreliacija su tikraisiais rezultatais buvo stipriausia.
Kitas būdas – „paradigmos poslinkis“ nuo pasitikėjimo pačių tiriamųjų pateiktais liudijimais prie kitokių jų elgesio matavimo būdų. Šiuo požiūriu labai naudingi yra nauji, skaidrūs „Google“ ir „Apple“ sukurti įrenginių naudojimo analitikos įrankiai, pavyzdžiui, „Apple Screen Time“.
Šioje tyrimų kryptyje dar reikia atlikti daug darbo, tačiau dabar akivaizdu, kad priklausomybės nuo telefono diagnozavimas nėra tokia jau paprasta užduotis, o tai, kaip mokslininkai įveiks šiuos sunkumus, gali stipriai paveikti kiekvieną iš mūsų.
Tyrimą publikavo žurnalas „International Journal of Human-Computer Studies“.
