Kai kartą NASA valdymo centre tarsi kalėdinės girliandos pradėjo mirksėti prietaisų skydeliai, mokslininkai Žemėje susirūpino Tarptautinės kosminės stoties sandarumu. Visgi vėliau paaiškėjo, kad daviklius įjungė po kosminę stotį skraidę šampano purslai. „Jei kosmose tau nelinksma, tai tau kažkas negerai“, – savo pasakojimą pradėjo legendinis astronautas Garretas Reismanas.
95 dienos Tarptautinėje kosminėje stotyje, 3 pasivaikščiojimai atvirame kosmose ir patarimai Elonui Muskui, kaip sukurti į žemę grįžtančias raketas, – šio žmogaus noro būti kosmose nenugalėjo nei per didelis astronauto kostiumas, nei daugybos lentelės nemokėjimas.
Tarptautinė kosminė stotis
„Atsikeli ryte ir stotyje skrendi pasiimti pusryčių“, – apie nesvarumo sąlygas „Innovation drift“ konferencijoje pasakojo profesorius, šiuo metu dirbantis Elono Musko „Space X“ kompanijoje.
Supranti, kad sėdi ant milžiniškos bombos
Profesorius teigė, kad visada mėgo filmus apie keliones į Mėnulį, bet tose misijose dalyvaudavo tik pilotai bandytojai, o jo mama paniškai bijojo skraidyti ir nenorėjo, kad sūnus būtų pilotas. „Studijų metu pamačiau, kad NASA atrenka ir inžinierius, ir gydytojus – supratau, kad turiu galimybę. Nusipirkau atviruką, kuriame matosi iš kosmoso nufotografuota Žemė, ir suradau savo gyvenimo tikslą“, – teigė jis.
Anot astronauto, prieš paleidimą jauti, kad sėdi ant didelės raketos: „Ryte su komanda lipi į bombą, o visi sveiko proto žmonės nuo jos nutolę bent per dešimt kilometrų. Įspūdį palieka platformos dydis. Kai liftu pakyli ant paltformos, nueini į paskutinį tualetą žemėje. Prasideda atgalinis skaičiavimas, kurio būdamas viduje negirdi. Tai tik triukas televizijos žiūrovams. Girdi įvairius kompiuterinius garsus, kodus.“
Profesorius teigė, kad prieš pakilimą laivas siūbuoja pirmyn ir atgal, o tada paleidžiamos raketos nešėjos: „Viskas aplinkui dreba, garsas labai didelis, bet šiek tiek primena amerikietiškus kalnelius. 3 g apkrova iš esmės nėra didelė. Naikintuvuose iškenčiame 6 ar 7 g apkrovas. Skirtumas tas, kad čia apkrova trunka ilgai. Po jos, kai kilimas baigiasi, jautiesi vabaliuku, kuris tuoj bus pritrėkštas prie stiklo. Patyrę pilotai visada juokiasi iš naujokų, kurie dengiasi veidą rankomis.“
Visa gyvybė plonytėje mėlynoje linijoje
Pasak jo, toje vietoje, kur jis sėdėjo, buvo tik vienas langas. „Reikia atlikti daug darbų, todėl apie pirmą pažiūrėjimą per langą daug negalvoji. Visgi akies kampučiu pamačiau Žemės rutulį. Vienas žodis apibūdinti vaizdą – realybė. Tai nebuvo išskirtinis vaizdas, nes visi esame tai matę. Baisu, kad milijardieriai nuskris ten ir bus nusivylę vaizdu, nes kameros nufotografuoja nuostabius vaizdus, kurių mūsų akys net neužfiksuoja“, – dėstė jis.
Astronauto teigimu, matai Žemę be sienų, matai Žemę, kurioje yra taika: „Klausi savęs, negi tikėjaisi pamatyti tas visas valstybių linijas kaip gaublyje, žemėlapyje? Nereikia skristi toli, kad suprastum, jog esame viena rūšis. Horizonte matai mėlyną liniją, kuri Žemę atskiria nuo juodo kosmoso. Tai atmosfera, o linija tokia plona. Ji atrodo tokia plona, tokia netvirta, gležna. Tai visas mūsų oras. Atmosfera (apie 100 km) dešimt kartų storesnė už vandenynų gylį. Atmosfera, palyginti su planetos skersmeniu, yra labai maža. Kai matai, kokia ji maža, supranti, kad tikrai galime ją sugriauti.“
Paskęsdavo kostiume
Svečias, kuris ne kartą buvęs atvirame kosmose, bet niekados Baltijos šalyse, prisiminė, kaip aukštesni astronautai juokdavosi dėl jo noro išeiti į atvirą kosmosą.
„Aukštas astronautas pradėjo juoktis iš mano ūgio. Nors buvau daug nardęs, daug laipiojęs uolomis, šiek tiek sudvejojau savo galimybėmis. Turime didelį baseiną, kuriame plaukiojame su kosminiais kostiumais. Pirmos treniruotės metu supratau, kad tas aukštas astronautas buvo teisus. Pirmą kartą neišlaikiau to bandymo, bet nepasidaviau. Susitikau su žmonėmis, kurie galėjo modifikuoti kostiumą. Tada pradėjau išlaikyti testus. Be to, mažas ūgis leido geriau judėti mažose erdvėse. Tris kartus buvau atvirame kosmose – daugiau nei tie aukštaūgiai“, – juokėsi jis.
Pasak jo, pokštai apie ūgį lydėdavo ir toliau: „Rodau visiems nuotrauką, kurioje atvirame kosmose remontuoju didžiulę anteną. Sakau visiems, kad antena didelė, o visi juokiasi, kad ne antena didelė, o astronautas mažas. Žinojau, kad jei nutrauks skrydžių programas, galėsiu montuoti antenas ant žmonių namų.“
Savaitę ieškojo Didžiosios kinų sienos
Svečias greitai sugriovė ir vieną iš gajausių mitų, kad Didžioji kinų siena puikiai matoma iš kosmoso plika akimi. „Labiausiai mėgavausi supermeno būsena, nes kasdien galėjau skraidyti, daryti kūlversčius, pakelti sunkiausius daiktus. Be to, patikdavo fotografuoti įdomias vietas žemėje. Fotografavau „Los Angeles Dodgers“ stadioną. Vieną nuotrauką padariau su teleskopiniu objektyvu, kitą – su paprastu. Plika akimi nieko nematai. Didžiosios kinų sienos nesimato. Tai didžiulė nesąmonė, galbūt paskleista Kinijos vyriausybės. Ieškojau tos sienos labai ilgai“, – prisiminė G. Reismanas.
Paklaustas apie nusileidimą, jis tikino, kad nors matai išorėje vyraujantį karštį, tačiau termoizoliacinės medžiagos puikiai atlieka savo darbą, o leisdamiesi astronautai jaučiasi gana patogiai. „Tai tarsi gera diena skrendant „Ryanair“, – pridūrė jis.
Privatus verslas stumia NASA iš komforto zonos
Po paskutinės misijos astronautas susidomėjo „SpaceX“ kompanijos veikla: „Kai susitikau su Elonu Musku, pasakiau, kad noriu mesti geriausią darbą pasaulyje ir padėti žmonėms skristi į kosmosą. Muskas, Bezosas, Bransonas – jie tikrai nori, kad skrydį į kosmosą patirtų kuo daugiau žmonių. Vienas nori viešbučių, kitas pradėti kasybą, o trečias šiaip pasilinksminti.“
Profesoriaus teigimu, reikėjo išspręsti esminę problemą – brangiausios raketos nešėjos po pakilimo tiesiog sunaikinamos. Pasirodo, jos sudaro net 70 proc. visos misijos išlaidų. „Įsivaizduokite, kad nuskrendate iš Vilniaus iki Niujorko, o tada lėktuvą išmetate. Elonas Muskas nori, kad raketa apsisuktų. Maniau, kad tai visiška nesąmonė, bet nepasakiau jam to, nes buvau protingas. Kita vertus, neturime, ko prarasti, nes raketas vis tiek išmetame. Kai pirmą kartą raketa sprogo, džiaugėmės, nes gavome daugybę atsakymų, kodėl taip nutiko“, –prisiminė astronautas.
Pasak jo, nutikusios tragiškos nelaimės, kurių metu gyvybių neteko astronautai, paspartindavo pažangą, padidindavo NASA pastangas: „Kiekvienas astronautas nori skristi kitoje misijoje po nelaimės, nes tai bus saugiausia misija. Visiškai eliminuoti rizikos neįmanoma, nes tada reikia neskristi. Biurokratiniai procesai neskatina inovacijų NASA, kartojami seni projektai, tačiau „SpaceX“ viskas atvirkščiai. Užtenka gauti Elono Musko palaiminimą ir viskas. Manau, privačių iniciatyvų lankstumas vers pasitempti ir NASA, darys ją draugiškesnę inovacijoms, technologiniams sprendimams.“
Profesoriaus teigimu, net ir raketų ar kosminių erdvėlaivių gamybą galima padaryti našesnę – reikia universitetus baigusių absolventų, kurie dar nežino, kas yra neįmanoma. Ir lyderiaujančių mentorių, kurie jiems gali perduoti patirtį.
„Pakvietėme pas mus dirbti vieną iš BMW gamybos linijos vadovų. Jis manęs paklausė, kiek raketų per metus pagaminame, atsakiau, kad keturias. Jis atsakė, kad tiek automobilių surenka per kelias minutes“, – prisiminė „SpaceX“ darbuotojas.
Į Marsą – tik su vaikais ir dar negreit
„Skrisčiau į Marsą, jei galėčiau ten pasiimti savo vaikus. Vaikas pamatė mane su skrydžio apranga ir paklausė, ar skrisiu į Marsą, atsakiau, kad nebent su juo kartu. Tada jis pasiskundė, kad dar neturi tinkamo kostiumo“, – pasakojo G. Reismanas.
Pasak jo, didžiausia problema, ribojanti tolimesnius skrydžius, yra pavojinga spinduliuotė: „TKS mes esame apsaugoti nuo spinduliuotės, o už magnetosferos ribų ji mus veiks labai stipriai. Kol kas sunku prognozuoti, kaip ji paveiks žmogaus kūną. Kol nežinome, negalime kurti inžinerinių sprendimų. Nors žinome, kokios energijos ten dalelės, nežinome, kaip jos veikia žmogaus kūną.“