VU Komunikacijos fakultete svečiavosi ir paskaitas leidybos ir reklamos studentams skaitė prof. Miha Kovačas – Liublianos universiteto profesorius. Kalbamės su profesoriumi apie tai, kas lemia tradicinės knygos nemirtingumą, vietinių autorių populiarėjimą savo gimtosiose šalyse ir kokios tendencijos pastebimos tarptautinėje knygų rinkoje.
Gegužės 7–10 d. Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultete svečiavosi ir paskaitas leidybos ir reklamos studentams skaitė prof. Miha Kovačas – Liublianos universiteto (Slovėnija) profesorius, „Mladinska Knjiga Group“ leidyklų grupės Skaitmeninės leidybos plėtros skyriaus vadovas, Europos leidybos studijų asociacijos „EuroPub“, telkiančios leidybos tyrimus vykdančius mokslininkus, prezidentas. Jo moksliniai interesai – leidyba XXI amžiuje, leidybos istorija, leidybos statistika. Šiomis temomis prof. M. Kovačas skaito paskaitas Europos ir JAV universitetuose. Didelio susidomėjimo sulaukė jo knyga „Never Mind The Web: Here Comes The Book“ (Oxford, 2008).
 Profesorius Miha Kovačas. Komunikacijos fakulteto nuotrauka |
|---|
Kalbamės su prof. M. Kovaču apie tai, kas lemia tradicinės knygos nemirtingumą, vietinių autorių populiarėjimą savo gimtosiose šalyse ir kokios tendencijos pastebimos tarptautinėje knygų rinkoje.
Įsigalint naujoms medijoms žmonės mėgsta pranašauti senųjų medijų mirtį. Ar seniai žmonės būgštauja dėl tradicinių knygų likimo?
Žmonės jau seniai pranašauja tradicinės knygos mirtį. Pirmosios knygos mirties pranašystės randamos 1518 m.: vienas britų spaustuvininkas paaiškino jaunam autoriui, kad su malonumu išleis pastarojo knygą, bet perspėjo, jog knygos išleidimas neatneš autoriui šlovės, nes, anot spaustuvininko, knygų laikai jau praėjo. Tęsdamas savo mintį, jis pridūrė, kad žmonės vietoj skaitymo geriau renkasi gerti, šokti ir užsiimti paikais žaidimais, todėl pats spausdintas žodis yra netekęs savo anksčiau turėtos vertės.
Tokios pranašystės netilo ir vėlesniais amžiais. Šios kalbos pasigirsdavo kaskart, kai atsirasdavo naujos medijos. XIX a. pabaigoje prancūzų bibliofilas Octave’as Uzzane’as išleido brošiūrą, kurioje aiškino, kad ateitis priklauso garsinėms ir vaizdinėms knygoms. Kartu su prancūzų iliustratoriumi Albert’u Robida jie sukūrė seriją iliustracijų, vaizduojančių žmones, kurie klauso audioknygų ir tuo pat metu kalbasi tarpusavy. Iš šių dienų perspektyvos ano meto piešiniai atrodo kaip pirmieji iPodų, išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių eskizai.
Kiek vėliau, 1923 m., Thomas Edisonas ėmė skelbti, kad po 10 metų tradicinės knygos išnyks ir įsigalės garsinės bei vaizdinės medijos. Tačiau taip neįvyko – kaip ir XXI a. pradžioje, kai daugiau nei bet kada imta kalbėti apie tradicinės knygos mirtį.
Net Steve’as Jobsas, aiškinęs, jog elektroninių knygų skaityklės „Kindle“ yra bevertės, nes, anot jo, niekas daugiau nebeskaito, gyvenimo pabaigoje ėmėsi rašyti savo biografiją ir išleido ją ne tik elektronine, bet ir spausdinta versija.
Kokios yra pagrindinės priežastys, lemiančios tai, kad tradicinės knygos vis dar yra populiarios?
Atrodo, kad spausdinta knyga kaip medija turi kažkokią esminę savybę, atsparią audiovizualinių medijų atakoms. Mano spėjimas – knygos ilgaamžiškumas yra susijęs su ilgų tekstų skaitymu, arba giliuoju skaitymu. Kitaip tariant, spausdinta knyga atrodo geriausia medija ilgų tekstų skaitymui, ir kol bus poreikis skaityti ir rašyti tokius tekstus, tol tradicinė knyga ir išliks. Nesakau, kad spaudintos knygos yra amžinos, bet jos tikrai yra atsparesnės, nei mano technokratai.
Dabar žmonės skaito daugiau nei bet kada anksčiau, bet tai, kaip jie skaito, pasikeitė drastiškai – žmonės skaito fragmentuotai, sunkiau išlaiko koncentraciją, ilgų tekstų suvokimas vis prastėja. Kaip tai gali paveikti žmones?
Įvairių tyrimų duomenimis, žmonės kiekvieną dieną praleidžia 3 valandas naudodamiesi išmaniaisiais telefonais, taip pat priima daugiau nei bet kada anksčiau tekstinės, garsinės ir vaizdinės informacijos. Dėl to žmogus įprato skaityti viską ekrane paviršutiniškai ir nesusitelkti į matomą informaciją ilgesniam laikui. Nemanau, kad tai savaime yra blogai, tačiau gali kelti problemų, jei toks greitas skaitymas visiškai išstums lėtajį, gilųjį skaitymą ir žmonės pradės greituoju būdu skaityti tekstus, kuriems suprasti reikia atidaus skaitymo. Dėl to perprasti sudėtingus tekstus gali tapti sunku net ir akademikams. Jei taip nutiktų, mes grįžtume į XX amžių, kuriame intelektualai, gebėdavę skaityti ir mokytis iš knygų, sudarė elitą – labai mažą visos populiacijos dalį. Gebėjimas nuodugniai skaityti anksčiau buvo tik intelektualaus elito sritis, ir yra tikimybė, kad ateityje skaityti gebės elitinė mažuma.
Kokios tendencijos šiuo metu pastebimos tarptautinėje knygų rinkoje?
Abiejose didžiausiose rinkose – anglo-saksų ir kinų – veikia dvi skirtingos knygų rinkos ekosistemos. Viena jų paremta elektroninių knygų skaitymu, kita – spausdintų knygų. Pirmojoje ekosistemoje vartotojai moka už prenumeratą, kad gautų prieigą prie elektroninių knygų, ir toje sistemoje didelę dalį užima savilaidos būdu išleistos knygos. Kita knygų rinkos ekosistema susijusi su tradicinėmis, spausdintomis knygomis, kai vartotojai perka konkrečias knygas ir nemoka jokio prenumeratos mokesčio.
2017 m. Kinijos žiniasklaidos gigantė „Tencent“ turėjo 200 milijonų prenumeratorių, kurie galėjo gauti 5 milijonus elektroninių knygų. Nors „Amazon“, „Wattpad“ ir kitų anglakalbių platformų prenumeratorių skaičiai nėra žinomi, nustebčiau, jei jie būtų mažesni už 200 milijonų. Tokiose platformose dominuojantys knygų žanrai yra meilės romanai, trileriai, detektyvai ir fantastika – viskas, kas priskiriama pramoginei literatūrai.
Spausdintų knygų topuose karaliauja tiek grožinė, tiek negrožinė literatūra, tačiau ji reikalauja didesnio įsitraukimo nei literatūra, populiari skaitmeninių knygų rinkoje. Gal kiek perdėsiu, bet atrodo, kad skaitmeninių knygų rinka skirta žmonėms, turintiems menkesnį išsilavinimą. Tiesa, tai negalioja tokioms šalims kaip Lietuva ir Slovėnija, kuriose knygų rinkos yra mažos – jose elektroninės knygos vis dar yra marginalija, todėl jų kaip atskiros knygų rinkos išskirti neįmanoma.
Nepaisant visko, spausdintų knygų pardavimo mažėjimas sustojo ir pastaruoju metu pardavimas vėl ėmė stabiliai augti. Tai įrodo, kad elektroninės knygos nepražudė spausdintų knygų.
Kokią įtaką skirtingų šalių rinkos daro savilaidai?
Jeigu pasitelktume „Amazon“ pavyzdį – ten pastebėta, kad dažnai paties autoriaus išleistos knygos sėkmė priklauso nuo to, kaip gerai ji yra redaguota. Sakykim, kad JAV autoriai išleidžia nuo 2000 iki 5000 JAV dolerių knygos redagavimui. Norėdami padengti šias išlaidas, jie turi parduoti daugiau nei 2000 knygos egzempliorių, kas nėra tiek jau daug didelėse knygų rinkose. Jei bandytume pritaikyti tokį patį principą Lietuvoje ar Slovėnijoje, suprastume, jog knygos redagavimo darbai bus pigesni, tačiau autoriui vis tiek reikės parduoti kiek daugiau nei 1000 savo knygos egzempliorių, kad jos leidyba jam atsipirktų, o parduoti daugiau nei 1000 egzempliorių mažose rinkose neatrodo toks jau lengvas darbas.
Taip pat reikia suprasti, kad kai kuriose platformose, kuriose vartotojai kas mėnesį moka už prieigą prie elektroninių knygų, autoriams yra mokama tik tada, kai platformoje užsiregistravęs vartotojos perskaito autoriaus elektroninę knygą iki pat paskutinio puslapio. Deja, statistika rodo, kad dažniausiai vartotojai nustoja skaityti elektronines knygas po pirmųjų 20 puslapių, taigi toks prenumeratos modelis dar yra ir nenaudingas autoriams, kurie leidžia savo knygas patys.
Lietuvoje pastaruoju metu pastebimas vis didesnis susidomėjimas vietiniais autoriais. Tiek leidyklos, tiek žurnalistai ieško naujų literatūros žvaigždžių tarp vietinių autorių. Ar ši tendencija pastebima ir Slovėnijoje?
Skaitytojų polinkis skaityti slovėnų autorius pastebimas ir Slovėnijoje. Šiuo metu Slovėnijoje tarp bestselerių trilerių ir savipagalbos knygų autorių dominuoja vietiniai autoriai. Prieš dešimt metų buvo priešingai – tų knygų kategorijose dominavo vien užsienio autoriai. Atsigręžimas į vietinę produkciją būdingas ne tik knygų rinkai, bet ir kitoms rinkoms. Galbūt nuskambės per daug skambiai, tačiau aš šią tendenciją sieju su bendra Europą šiuo metu kamuojančia antiglobalistine, nacionalistine nuotaika.
Tinklaraščiai apie knygas ir šių tinklaraščių autoriai tapo pastebėti tiek leidyklų, tiek žiniasklaidos. Kai kurie tinklaraščių autoriai palaiko glaudžius ryšius su leidyklomis, kiti rašo knygų apžvalgas laikraščiams ir žurnalams. Ar mėgėjiškos kritikos populiarumas Jums atrodo žalingas?
Manau, žalingesnis dalykas yra rimtos kritikos trūkumas. Tai, kad mėgėjiškoms nuomonėms dabar suteikiama daugiau eterio, nėra savaime blogai. Kuo daugiau žmonės kalba apie knygas, tuo geriau. Nepaisant to, jei žmonės deda lygybės ženklą tarp neprofesionalios nuomonės ir gilios knygos analizės, tada tai jau yra problema. Mūsų laikams būdinga problema – kad nuomonės ir jausmai vaidina svarbesnį vaidmenį nei moksliniai tyrimai. To rezultatas – antivakcinakcijos kultas, chemtreilų sąmokslo teorija ir globalinio atšilimo neigimas. Visa tai yra susiję su menkstančiu gebėjimu ne tik atidžiai skaityti, bet ir kritiškai vertinti mus pasiekiančią informaciją.
Kaip manote, ar netolimoje ateityje žmonės skaitys knygas, parašytas dirbtinio intelekto?
Vienas mano draugas yra cinikas, jis kartais sako, kad ateityje dirbtinio intelekto parašytas knygas skaitys dirbtinis intelektas, nes žmonės taps per kvaili ir praras gebėjimą susikaupti, kad patys sugebėtų skaityti knygas. Aš netikiu tokiu baisiu scenarijumi, taip pat netikiu ir tuo, kad dirbtinis intelektas greitu metu sugebės parašyti bestselerį. Kad ir kaip būtų, manau, jog greitai algoritmai padės autoriams įvertinti jų stilių ir scenarijus, kuriuos jie parašė. Susijungus žmogaus kūrybingumui ir technologijoms, šios gali padėti žmonėms parašyti geresnes knygas. Palaukim ir pamatysim!
