Garsūs pasaulio mokslininkai siūlo susitarti dėl specialių dangaus kūnų apsaugos nuo kasinėjimų sąlygų, tačiau daugybė pasaulinių startuolių jau žvalgosi į naudingąsias iškasenas danguje. Dar daugiau, tokiems startuoliams finansuoti jau surinkta šimtai milijonų eurų.
Garsūs pasaulio mokslininkai siūlo susitarti dėl specialių dangaus kūnų apsaugos nuo kasinėjimų sąlygų, tačiau daugybė pasaulinių startuolių jau žvalgosi į naudingąsias iškasenas danguje. Dar daugiau, tokiems startuoliams finansuoti jau surinkta šimtai milijonų eurų.
Investuotojus vilioja galimybė į Žemę ne tik pargabenti brangiųjų metalų ar kitų senkančių išteklių, bet ir statyti kosmines gyvenvietes, kurios leistų organizuoti dar tolimesnes kosmines keliones. Mokslininkai įspėja, kad taip labai greitai galime sunaikinti Saulės sistemą, o žinojimas, kad, pritrūkus atsargų, visada galėsime jų parsigabenti iš kosmoso, yra pragaištingas.
O'Neillo cilindrai / NASA nuotr.
Siūlo apsaugoti 85 proc.
Teigiama, kad kolonijų įkūrimas kitose planetose yra saugiausias ir patikimiausias būdas apsisaugoti nuo visiško išnykimo. Tiesa, katastrofos vengimas – nėra vienintelė priežastis, kodėl žmonija turėtų žvalgytis naujų gyvenamųjų vietų. Kosminės kelionės ir kolonijos galėtų pagerinti mūsų gyvenimą ir Žemėje. Kasybos misijos iš asteroidų mums leistų gauti daugybę reikalingų mineralų, kurių mūsų planetoje vis labiau trūksta. Kasyba asteroiduose leistų aprūpinti kosmines kolonijas nikeliu, geležimi ar titanu.
Be to, perkėlus dalį žmonių kitur, atsikvėpti galėtų kitos gyvybės rūšys – suklestėtų didesnė biologinė įvairovė.
Tiesa, mokslininkai jau dabar skambina pavojaus varpais. Mūsų Saulės sistemos objektai turėtų būti apsaugoti panašiais teisės aktais kaip ir saugomos teritorijos mūsų planetoje. Kitos planetos, mėnuliai ir dangaus kūnai negali tapti nereguliuojamų kasinėjimų vietomis.
Mokslininkai siūlo, kad maždaug 85 proc. dangaus kūnų turėtų būti apsaugoti nuo kasybos pramonės. Šiek tiek daugiau nei aštuntadalis mūsų Saulės sistemos galėtų būti išnaudojama ieškant vertingų išteklių.
Teigiama, kad tokių reguliavimų esmė turėtų būti ne kitų pasaulių apsaugojimas, o suvokimas, kad mūsų planetos ištekliai yra riboti, juos reikia tausoti, o ne dairytis į kosmoso platybes.
„Turime apie tai diskutuoti jau dabar, nes galime sukelti didžiulę išteklių krizę, kuri apims ne tik Žemę, bet ir visą mūsų Saulės sistemą“, – „The Guardian“ sakė Martinas Elvisas, Smithsonian astrofizikos observatorijos mokslininkas.
Domina tiek privačius investuotojus, tiek valstybes
Daugybė privačių kompanijų domisi kasyba Saulės sistemos objektuose. Jas domina asteroiduose esantys brangieji metalai, Mėnulyje dūlantys mineralai ir vanduo.
Jau dabar planuojama, kad dalis platinos ir aukso galėtų būti pargabenti į Žemę, o kitos naudingosios iškasenos būtų panaudojamos kuriant žmonių gyvenvietes, gaminant raketų kurą. Būtent jis padėtų žmonėms nuskristi dar toliau.
Europos kosmoso agentūra paskelbė, kad planuoja pastatyti miestelį Mėnulyje. Ledas būtų panaudotas gaminti vandenilį ir deguonį.
Šiuo metu kosmoso išteklius žadančios panaudoti bendrovės susilaukia šimtų milijonų eurų investicijų. Be to, JAV skirs papildomus 1,6 mlrd. dolerių, kad NASA vykdytų skrydžius į Mėnulį ir Marsą.
Po 400 metų išgersime Saturno žiedus?
Martinas Elvisas tyrė, po kiek laiko žmonės gali pasinaudoti kitų dangaus kūnų ištekliais. Jo teigimu, labai realu, kad po 400 metų žmonės naudosis kitų asteroidų ir planetų ištekliais. Susiklosčius tokiam scenarijui, žmonėms liktų tik 60 metų sukurti apsaugos mechanizmus, kurie neleistų išeikvoti visų Saulės sistemos atsargų.
Vargu, ar galima tikėtis, jog naudingųjų iškasenų gausime iš Saulės ar Jupiterio, todėl pagrindiniais taikiniais lieka asteroidai, Mėnulis, Marsas ir kitos uolėtos planetos.
Mokslininkas pabrėžia, kad viena aštuntoji metalo, esančio vadinamajame asteroidų žiede, sudaro milijonus kartų didesnį kiekį nei mūsų Žemėje esantys rezervai.
Tiesa, kokius objektus reikėtų apsaugoti pirmiausia, kol kas nesutariama.
„Marso krateriai turėtų būti saugomi taip pat, kaip Didysis kanjonas JAV, tačiau tikrai yra ir kitų objektų, kurių apsauga mes turime pasirūpinti“, – „The Guardian“ sakė Martinas Elvisas, Smithsonian astrofizikos observatorijos mokslininkas.
Dar daugiau, jis retoriškai klausė, ar žmonija turi teisę sunaikinti, pavyzdžiui, Saturno žiedus, kuriuos sudaro sušalęs vanduo.
Sukurtume ateivių rūšį
Kad ir kur žmonija išsikraustytų, reikės vietos, kur būtų patenkinami pagrindiniai poreikiai. Jau susitaikėme su tuo, kad arti kosmose nėra tokios vietos. Teraformavimas (klimatinių ir paviršiaus geologinių sąlygų pakeitimas, kad jos taptų panašios į esančias Žemėje) galėtų būti išeitis, tačiau tai būtų ilgas, sudėtingas procesas.
Galbūt paprasčiau būtų sukurti didžiulę skriejančią bazę? Tokia gigantiška struktūra galėtų tapti arba naujais nuolatiniais namais, arba pirmuoju žingsniu, pradedant ilgaamžę migraciją tolyn į kosmosą.
Tokiai migracijai įgyvendinti reikėtų, kad daugybė kolonistų kartų gyvenimą praleistų dirbtinėje kosminėje struktūroje. Mūsų visata yra neįtikėtinai didelė, o tai galbūt būtų geriausias būdas ją tyrinėti.
Įgyvendinę kasybos asteroiduose planus, gautume reikiamų medžiagų, o dėl besisukančių objektų kuriamos įcentrinės jėgos galėtume simuliuoti gravitaciją. Žinoma, toks projektas būtų neįtikėtinai sudėtingas, tačiau žmonija yra pajėgi pasiekti ir daugiau.
Tiesa, jeigu dalis žmonių liktų Žemėje, o dalis apsigyventų kosminėje bazėje, tikėtina, kad mūsų rūšis pradėtų diversifikuotis. Daugybei amžių atskirtos žmonių grupės būtų veikiamos skirtingų gravitacijos, slėgio ir kitų aplinkos sąlygų. Biologinė evoliucija veiktų net ir kitose planetose, todėl gali būti, jog kolonistai galiausiai pakistų tiek daug, kad net negalėtume jų vadinti žmonėmis, kaip šį žodį suprantame dabar. Tai reiškia, kad kolonizavę kosmosą ateityje galėtume sukurti „ateivių“ rūšį – mūsų pačių palikuonis.
Stalčiuose dulkantys projektai
Dar XX a. NASA sukūrė tris koncepcinius modelius, kurie turėjo padėti žmonijai žengti didelį žingsnį apsigyvenimo kosmose link.
Trys žemės rėžiai ir trys gigantiškos stiklo sekcijos turėjo sudaryti didžiulį 8 km pločio ir 32 km ilgio cilindrą, pavadintą O'Neillo cilindru. Visą struktūrą sudarytų du tokie cilindrai, besisukantys skirtingomis kryptimis ir taip stabilizuojantys skriejimo kryptį.
Pirmą kartą mokslininko Johno Bernalio dar 1929 m. pasiūlyta sfera prisiminta praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje. Ši struktūra savo forma primena Žemės rutulį, tačiau joje žmonės turėtų gyventi tuščiavidurio kiauto viduje, o ne paviršiuje. Gravitacija, panaši į Žemės, būtų jaučiama ties pusiauju, tačiau, artėjant prie ašigalių, silpnėtų.
Pasak Stanfordo toro koncepcinio projekto kūrėjų, žmonės turėtų gyventi milžiniškos žiedinės struktūros viduje. Ji turėtų arba peršviečiamas lubas, arba visai atvirą viršutinę dalį, kad kosminiai laivai galėtų laisvai kilti ir leistis. Tai būtų įmanoma, nes sukimasis didžiąją dalį atmosferos laikytų prispaudęs prie žiedų.
Taikiklyje – Marsas
Skrydis į Marsą gali užtrukti iki 9 mėnesių, todėl astronautams prireiks šiek tiek didesnės buveinės nei erdvėlaivis, kuriuo pakils iš Žemės. Tikėtina, jog kelionei bus sukonstruota kelių patalpų stotis, panaši į Tarptautinę kosminę stotį, kuri astronautus turės apsaugoti nuo kosminės spinduliuotės.
Manoma, kad žmones į Marsą gabenantis erdvėlaivis bus varomas tam tikro kombinuoto saulės šviesos energijos ir jonų variklio, kuris galės erdvėlaivį pamažu greitinti ir lėtinti. Tokie varikliai padės sutaupyti degalų, paliks daugiau erdvės kroviniams gabenti bei palengvins pakilimą iš Žemės (mažesnė masė).
Renkantis nusileidimo vietą bus analizuojamos ilgus metus rinktos palydovų ir marsaeigių darytos nuotraukos. Jau dabar yra diskutuojama apie 50 Marso vietų, kurios galėtų tapti žmonių nusileidimo vieta. Pasiekus paviršių, čia esančius zondus bus galima panaudoti kaip retransliavimo palydovus.
NASA siekia, kad robotizuoti aparatai iš asteroido paimtų didelį jo gabalą ir perkeltų į Mėnulio orbitą. Tai bus demonstracija, kaip būtų galima nukreipti į Žemę skriejančius asteroidus, o vėliau į perkeltą šio kosminio kūno gabalą bus galima rengti pilotuojamas misijas, kurių metu astronautai išbandys technologijas, kurių prireiks skrendant į Marsą. Vis dėlto kai kurie ekspertai šią misiją laiko beprasme.
Ką ten veikti?
Teigiama, kad pirmiesiems kolonizatoriams įsikurti padės telerobotai (pusiau autonominiai, nuotoliniu būdu valdomi robotai). Kol žmonės dar skries Marso orbitoje (o galbūt laiką leis Marso palydove Fobe), Marso paviršiuje darbuosis marsaeigiai.
Astronautai marsaeigius galės valdyti be didelio delsos laiko, koks susidaro siunčiant komandas iš Žemės, tad planetos paviršių bus galima tyrinėti daug sparčiau. Vis dėlto galiausiai žmonės ir patys turės nusileisti Raudonojoje planetoje. Jeigu tikėsime verslininkų pažadais, įkurtoje bazėje žmonės galės patys augintis maistą, gaminti deguonį ir keisti Marsą. Itin intriguoja šio inovatoriaus ir verslininko planas iki amžiaus pabaigos planetoje įkurdinti net milijoną žmonių.
NASA laikosi kiek paprastesnių, kuklesnių ir realistiškesnių planų. Panašiai kaip ir „Apollo“ misijų metu, į Marsą planuojama siųsti nedideles grupeles astronautų, kurie ten praleistų nuo poros savaičių iki poros metų, o tuomet sugrįžtų namo.
Norint Marse įrengti gyventi tinkamą bazę, gali prireikti iš dalies įleisti konstrukciją į Marso dirvožemį. Tai leistų suformuoti nuo kosminės ir Saulės spinduliuotės apsaugantį barjerą. Žinoma, jog planetos ašigaliuose ir, labai tikėtina, po žeme yra nemažai ledo, kurį bus galima panaudoti savo reikmėms.
Padidinus temperatūrą ašigalio srityse, tirptų ledynai, į atmosferą būtų skleidžiami garai ir anglies dvideginis. Tai padėtų sušildyti visą planetą.
Ambicijos didelės, bet iššūkiai dar didesni
Vienas iš pirmų darbų – Marso ašigalių ledynų kaitinimas ir tirpinimas, pavyzdžiui, naudojantis dideliais planetos orbitoje įrengtais veidrodžiais. Taip sutankinta atmosfera turėtų sušildyti visą planetą.
Taip pat ateityje planuojama Marso paviršiuje įrengti chlorfluorangliavandenilius (CFC) iš oro ir dirvožemio gaminančius fabrikus. CFC yra atsakingi už Žemės ozono sluoksnį, kuris įkalina Saulės šilumą arčiau paviršiaus. Teoriškai, panašų efektą būtų galima pakartoti ir Marse.
Taip pat reikėtų surasti būdą, kaip daugiausia iš anglies dioksido sudarytą Marso atmosferą performuoti į deguonies ir azoto pagrindo. Marsas neturi magnetinio lauko, todėl Saulės vėjas šią atmosferą nuolatos nupūstų tolyn, o tai išties rimtas iššūkis.
