Etnokosmologijos muziejaus vadovas: noriu, kad žmonės išeitų ne su atsakymais, o su klausimais

Tikriausiai daugelis iš mūsų prisimena tą kelionę, kai išsukę iš triukšmingojo kelio Vilnius-Utena, vingiuotu ir siauru keliuku tarp ežerų pasiekėme Lietuvos etnokosmologijos muziejų. Kulionių kraštovaizdžio draustinyje esantis muziejus ir observatorija užburia ne tik galimybe pažvelgti į dangų, bet ir darbuotojų draugiškumu.

Naujasis muziejaus vadovas Linas Šmigelskas LRT.lt papasakojo, kaip jam sekėsi vesti pirmą ekskursiją, kodėl muziejus ir observatorija buvo įrengta būtent ant tos kalvos, ar tikrai reikia išjungti automobilio šviesas važiuojant muziejaus link ir kodėl tamsa yra didžiausia astronomo draugė.

– Jūsų pirma vesta ekskursija Etnokosmologijos muziejuje buvo gana įspūdinga – jūsų klausėsi Lietuvos astronomijos legenda Gunaras Kakaras ir dabartinis VU Komunikacijos fakulteto dekanas Rimvydas Laužikas. Kaip sekėsi sužavėti tokią rinktinę publiką?

– Mane kaip archeologą ne vieną kartą kvietė į Molėtų gimnaziją mokiniams papasakoti apie savo darbą, bet kad aš vesiu ekskursijas, rodysiu per teleskopą žvaigždes ir bendrausiu su žmonėmis, kurie buvo kosmose, niekada nebūčiau patikėjęs.

Visada buvau gana uždaras, neturėjau didelio draugų rato. Perskaityti eilėraštį prieš klasę man būdavo labai sunki užduotis, jaudindavausi, balsas drebėdavo. Įsivaizdavau, kad dirbsiu kabinete, tyrinėsiu ir analizuosiu dokumentus.

Visgi archeologo praktiką atlikinėjau Dubingiuose ir ten kasinėjimams vadovavo profesoriai Albinas Kuncevičius ir Rimvydas Laužikas. Jie man pasakė, kad Molėtuose yra toks keistokas muziejus, kuris ieško gido.

Man, humanitarui, fizika baigėsi 11 klasėje, bet nuvažiavau. Pamenu, kad ten tikrai buvo daug klausimų iš įvairių sričių: fizika, astronomija, menai, religijos, mokslo istorija, astrologija, literatūra. Pavyko atsakyti į pusę klausimų.

Direktorius Gunaras Kakaras paklausė, koks mano mėgstamiausias rašytojas. Kai pasakiau, jog neskaitau grožinės literatūros, jis išbarė, kad universitetai ruošia būti robotais, mašinomis, davė konspektus ir liepė po savaitės atvykti vesti ekskursijos.

Laikas greitai prabėgo. Pradėjau pasakoti tai, kas man atrodė svarbu, labai greit sulaukiau pastabų. Tonacija bloga, loginių pauzių nedarau... Galiausiai direktorius apsisuko ir išėjo, o aš tada tikrai pagalvojau, kad mano karjera muziejuje baigta, bet po kurio laiko sulaukiau skambučio, kvietimo pabandyti.

Man pasisekė, kad aš pakliuvau ant piko. Tada buvo birželis. Birželį važiuoja moksleiviai, viena ekskursija po kitos. Ir tau nėra kada abejoti, vedei, atėjo kita grupė, vėl dirbi.

O dabar jau ir pats kitus gidus mokau, sakau, kad kad svarbiau ne žinių turėjimas (žinių gali prisirinkti), bet bendravimas su žmonėmis, artimas ir unikalus ryšys netgi su nepažįstamais.

– Kokios savybės reikalingos geram gidui, geram muziejaus direktoriui?

– Manau skirtumas gana didelis, visgi žmogiškasis ryšys svarbus tiek ekskursijų vadovui, tiek direktoriui. Kad ir kokios tavo pareigos, tu turi bendrauti su žmonėms, su visuomene, kuri labai įvairi. Nuo pradinių klasių iki profesorių.

Labai svarbu ekskursijų vadovui, kad tai, ką tu pasakoji, tau pačiam būtų įdomu. Tu renkiesi medžiagą, stebiesi atradimais, ir perteiki ne tik žinias, bet ir emocijas.

Vadovui svarbu – viso darbo organizavimas. Tiesa, „uždegt“ kolektyvą gera idėja, visus suburti yra sunku.

– Kuo ypatinga Molėtų observatorijos vieta?

– Vokiečiai, kai montavo pas mus teleskopą, pasakė, kad turime tris pliusus. Pirma – pastatų architektūra. Antra – gamtinė aplinka. Trečias pliusas – „Jūs dar turite tikros tamsos”.

Taigi viena iš pagrindinių priežasčių – maža šviesos tarša. Kai Vilnius priklausė Lenkijai, jie jau tada žiūrėjo, kur iškelti, svarstė apie stebėjimus Nemėžio apylinkėse. Bet prasidėjo karas, sovietinė okupacija ir Vilnius pradėjo augti. Buvo aišku, kad reikia keltis toliau nuo miesto. 8 metus ieškojo vietos, po Lietuvą važinėjo ir atrado būtent tą kalvą už Molėtų. Gunaras Kakaras buvo vienas iš trijų žmonių, kurie ją atrado.

Aplinkui nėra didelių miestų, kelių, gyvenviečių – ta tamsa yra turtas, kurio galbūt mes kartais neįvertinam ir norim kuo daugiau apšvietimo. Svarbūs ir ežerai, kurie išlaiko pastovesnę temperatūrą, mažina svyravimus. Jei prie horizonto žvaigždės mirksi, šiltas oras kyla aukštyn, šaltas leidžiasi žemyn. Tai iškraipo tą vaizdą ir logiką.

Be to, net ir į dirvožemį atsižvelgiama – molingos vietos netiko. Tais laikais nebuvo daug dirbamų laukų, dulkės neskilo į viršų ir netrukdė. Atsižvelgę į visus tuos niuansus, jie priėmė sprendimą būtent šioje vietoje statyti.

– Važiuojant muziejaus ir observatorijos link kelio ženklai ragina išjungti automobilio šviesas. Ar automobilių šviesos tikrai gali pakenkti stebėjimams?

– Taip – moksliniams stebėjimams. Jeigu važiuojat tamsiu paros metu, prašome išjungti šviesas, nes nuo kelio šviesos sklinda kaip tik mokslinės observatorijos link. Turėjai ieško labai ryškių šviesos šaltinių, todėl jiems bet kokia šviesa yra trukdis.

– Kaip vertinate teraformavimo galimybes? Ūkininkavimą kosmose? Kitų planetų kolonizavimą?

– Man teko gyvai bendrauti su žmonėmis, kurie buvo kosmose, ekspedicijų dalyviais, todėl susidariau įspūdį, kad tokie dalykai (teraformavimas, ūkininkavimas kosmose) yra labai tolimos ateities perspektyva.

Pas mus lankėsi kosmonautas ir inžinierius Sergėjus Avdeyevas. Jis yra trečias pasaulyje pagal vieno ilgiausio skrydžio trukmę, penktas pagal suminę. Jis tikino, kad jau Gagarino laikais buvo paskaičiuota, kaip reikėtų į Marsą nuskristi, kokios reiktų raketos, kiek vandens ir maisto atsargų, kiek miego. Be jie jau tada suprato, kad situacija yra sudėtingesnė. Reikia toje kosmoso erdvėje mokytis gyventi.

Šiandien mes dar mokomės gyventi kosmoso stotyse, kurios skrieja šalia žemės. Ten mes susiduriame su problemomis (nulinė gravitacija, spinduliuotės lygis), bet mus vis vien saugo žemės magnetinis laukas. Kai mes tik išskrendame toliau, mes šitos apsaugos netenkam. Čia prasideda kiti niuansai.

Akcentuočiau amerikiečių tyrimą, kai buvo išsiųstas astronautas Scottas Kelly‘s, kurio identiškas dvynys Markas liko ant žemės. Jo pokyčiai šokiravo daugelį.

Amerikiečiai paskelbė apie kosminės stoties, skriejančios aplink Mėnulį, projektą. Jie skraidys pastoviai. Stotis skraidys pastoviai, bet įgula bus ne nuolatinė, o keisis. Mes nesame apsaugoti nuo kosminės spinduliuotės, o žmogus dirbantis ilgą laiką kosmose gali gauti didelį jos kiekį.

– Kiek truks pamainos? Kiek laiko būti tokioje spinduliuotėje saugu?

– Pamainos – pusę metų. Ilgiau laiko tik tada, jei bus priversti – kažkas nutinka su kosmine raketa, su kosminiu aparatu. Tiesa, kartais vykdomi specifiniai tyrimai, kaip ir Skoto Kelio atveju, žiūrėjo, ką reiškia metai, nes skrydis į Marsą būtų pusmetis į vieną pusę, pusmetis atgal.

Aš tikiu, kad ateity taip bus, bet pirmiausia atsiras tokios laikinos stotys, kur padirbi mėnesį, grįžti. Greičiau atsiras viešbučiai arti žemės. Manau, kad po 10 ar 20 metų mes tai pamatysim. O teraformavimas, manau, yra šimtmečių klausimas, nes tai labai sudėtingi, labai brangūs procesai.

Bet kuris mokesčių mokėtojas paklaus, o ką duos Marso teraformavimas? Tam, kad žmogus nuskristų į Mėnulį, „Apollo“ programos metu NASA išleisdavo 60 proc. ir daugiau viso savo biudžeto. Tai yra dabartiniais doleriais virš 100 milijardų.

Net manęs lankytojai klausia, kam tokie dideli ir brangūs teleskopai, ką man, paprastam statybininkui, tai duoda? Aš tada sakau, kad turiu mažą vaiką, kuriam reikia pamatuoti temperatūrą jo neliečiant. Ligoninėse naudojami nuotoliniai termometrai, kurių technologija buvo sukurta pagal tai, kaip matuodavo toli esančių žvaigždžių temperatūrą.

Pirmiausia mokslininkams buvo smalsu, kokia temperatūra ten toli esančiose žvaigždėse, nes tada galėtume paskaičiuoti tą Auksaplaukę zoną, kur kažkas gali gyventi. Tai jie sugalvojo tą technologiją,  o mes galime žmogaus kūno temperatūrą pamatuoti per atstumą ir labai tiksliai. Taigi tie, kurie galvoja apie Marso teraformavimą, turės rasti labai daug argumentų, kurie padės žmones įtikinti, kodėl to reikia.

– Kokia jūsų nuomonė apie Fermi paradoksą (žmonėms nepavyksta susisiekti su kitomis civilizacijomis)? Kodėl neužmezgame ryšio su kitomis protaujančiomis būtybėmis?

– Į šį paradoksą labiausiai atsako mūsų pačių pažanga. Kai tik žmogus pradėjo siųsti prietaisus į Saulės sistemos pakraščius, atsirado problema, nes su dabartinėmis ryšio priemonėmis sudėtinga persiųsti didelius kiekius informacijos ir tą padaryti greitai.

Įsivaizduokite, jog jūs nuskridote į Marsą, nutūpėte ir pas jus kilo gaisras. Jūs pranešate iš Marso, kad kilo gaisras. Informacija eina, eina, kol pasiekia Žemę. Inžinieriai susirenka, randa sprendimą. Tada tas sprendimas vėl keliauja, keliauja... Tai didelė problema.

Turime labai stiprią lazerių mokyklą, todėl galbūt surasime tą būdą, kaip išgirsti atsklindančius signalus, surasim pažangių civilizacijų. Jeigu kažkas keliavo tarp žvaigždžių, tai reiškiasi jie naudojosi visiškai kitokiomis ryšio priemonėmis nei mes.

Kažkada mes siuntėm signalus laužo liepsnomis ir dūmais, po to atsirado telegrafas ir t. t.  Kas bus po 100, 200 metų, 1000 metų? Civilizacijai 100 metų yra labai nedaug, o mokslininkai yra suradę seniausią planetą, kuriai duoda 13 milijardų metų.

Jei mes skaičiuojam 2019-tuosius, tai kažkas kažkur gali skaičiuoti ir 20019-tuosius. Kokiomis jie ryšio priemonėmis naudojasi, niekas negali pasakyti. Aš skaitau, profesoriaus Michiyo Keiko knygas apie proto ateitį, žmonijos ateitį. Jo pastebėjimai kol kas yra absoliuti fantastika, bet jis keliauja po pasaulį, bendrauja su mokslininkais, kurie vykdo įvairius tyrimus. Mūsų ribota pažanga ir atsako, kodėl mums tas kosmosas dar tuščias.

– Vis daugiau lietuvių sukurtų mikropalydovų atsiduria kosmose. Ar tai rodo, kad mikrolygyje galime varžytis su kitomis valstybėmis? Ar įmanoma mažai valstybei pasiekti makro lygį?

– Manau, kad tai yra apskritai labai geras pavyzdys visiems jauniems žmonėms, nes aš dar atsimenu, kai Laurynas ir Vytenis (Laurynas Mačiulis ir Vytenis Buzas, „NanoAvionics“ įkūrėjai) dar būdami studentai grįžo iš stažuotės į JAV ir atsivežė tą idėją. Skambėjo tai fantastiškai. Mes – čia maži, o kosmosas didelis ir toli. Labai džiaugiuosi, kad jie nesustojo, daug dirbo, pasiekė užsibrėžtų tikslų.

Kai aš pas juos apsilankiau, atsimenu, jie vargo burdami komandą, be pinigų bandydami ją kažkaip išlaikyti, tikrai ne daug kas tikėjo jų sėkme.

Manau, kad tas noras ir užsispyrimas ateina iš senų laikų. Prisiminkim Kazimierą Simonavičių. Lietuviai apskritai yra labai imlūs technologijoms, technikai. Kai istoriją studijavau, pats domėjausi – kryžiuočiai panaudojo pirmi bombardas, o po kelių metų Kęstutis puldamas jų pilį pats jas panaudojo. Mes stengdavomės neatsilikti.

Keliaudamas Ukrainoje gyriausi, kad mes turime Kazimierą Simonavičių. Ukrainiečiai klausia: „Kada jūsų Simonavičius knygą parašė?“ Kai atsakau, kad 1650 m., jie nutyla.

Pavyzdžiui, sovietiniais laikais nemažai lietuvių dalyvavo kosmoso programose. Rimantas Kraujalis dalyvavo kuriant medicininius prietaisus kosmonautams, prof. Juozas Vaitkus kūrė optiką, tekstilės institutas dalyvavo „Buran“ projekte. Gamtos institutas kosmose augino augalus. Vilniaus tiksliųjų mašinų gamykla inžinieriai gamino oranžerijas, mokslininkai atrinkinėjo augalus, rūpinosi eksperimentais. Lietuviai pirmi užaugino pasaulyje augalą nuo sėklos iki sėklos ir praktiniu eksperimentu įrodė, kad žmogus kosmose gali gauti derlių.

Turėjome ir turime talentingų žmonių. Galbūt reikėtų didesnio valstybės noro, finansavimo. Suomijos meteorologijos instituto atstovai rodė prietaisus, kuriuos kuria ir deda į kosminius aparatus, kurie skrenda į Marsą ir ten tyrinėja jo atmosferą. Jie yra vieni stipriausių pasaulyje, bet pas juos institute dirba 500 mokslinių darbuotojų. Labai norėčiau, kad Lietuva kaip valstybė irgi užsibrėžtų kryptį, padarytų išvadą, kad tai yra prasminga ir skirtų finansavimą, ne tik moralinį palaikymą.

– Ar turite vizijų, planų, kaip dar galima interaktyvinti muziejų ir Molėtų kraštą daryti patrauklesnį turistams?

– Aš labai norėčiau, kad lankytojai iš muziejaus išeitų ne su atsakymais, o su klausimais. Manau, svarbu naudoti interaktyvius dalykus, kad perteikti tuos skirtingus dydžius kosminius atstumus, tačiau svarbu ir tikri eksponatai. Balandžio mėnesį pristatysime 50 meteoritų, mėnulio gabaliuką. Viena yra pamatyti mėnulį virtualiai, užsidėjus akinius, galbūt net pavaikščioti po jo paviršių, bet visai kas kita yra pamatyti jo tikrą gabaliuką.

Manau reikia derinti naujas technologijas, naujus sprendinius ir tuos tikrus eksponatus. Jie tikrai turi atrasti vietą mūsų muziejuje. Mano noras yra kintanti ir besikeičianti ekspozicija, kad lankytojas užsinorėtų sugrįžti, žinotų, kada tikėtis kažko naujo.

Be to, ypač svarbi šeimų edukacija. Būtų šaunu, kad tėtis, mama ir jų vaikai galėtų patyrinėti, sukonstruoti. Pasaulis keičiasi, atsiranda naujų dalykų, kurių, pavyzdžiui, tėtis gal nežino, o vaikas gali padėti jam perprasti kažką ar atvirkščiai.

Dar daugiau, pavyksta pasikviesti žmonių buvusių kosmose. Norėčiau, kad muziejuje būtų ta galimybė bendrauti, paklausti jų gyvai. Galbūt tai įkvėps vieną kitą mūsų jaunuolį. Kaip tik šiais metais sukanka 50 metų, kai lietuvių kilmės kosmonautas pakilo pirmą kartą į kosmosą. Galbūt ten neužilgo pakils Lietuvos pilietis.

– Ar pasiteisino meno ir kultūros renginių organizavimas muziejuje?

– Bendraudamas su kosmonautais sužinojau, kad daugelis iš jų grįžę iš kosmoso pradėjo piešti. Tai daro bent pusiau profesionaliai. Mano tokia nedidelė svajonė muziejuje surengti astronautų, kosmonautų darbų parodą. Kaip jis mato ir vaizduoja įvairius dalykus savo mene.

Jurijus Baturinas pasakojo, kad kosmonautas R. Ramanenka būtent kosmose išmoko groti gitara ir netgi kurti dainas. Yra išleistas kompaktinis diskas. Manau žmonėms, kurie ateina pas mus į muziejų, tikrai būtų įdomu tuos kūrinius išgirsti.

Žmogus randa planetas prie kitų žvaigždžių, bet jų nemato. Internete gauname labai daug vaizdų, jeigu įvedame žodį „egzoplaneta“. Iš kur tie vaizdai atsiranda – dailininkai piešia. Juodosios bedugnės niekas nematė, bet mes galime gauti labai daug vizualizacijų. Tai sakau, gal jūs kaip menininkas atrastumėte tai ko mokslininkai neįžvelgia ir pavaizduotumėte juodą bedugnę taip, kad mokslininkas sakytų, kad čia tiksliausias atvaizdavimas. O man tada būtų gražu apie tai papasakoti muziejuje.

– Į kokį muziejų, kuriame dar nebuvote, norėtumėte nuvykti? Kodėl?

– Muziejų daug norėčiau pamatyti, bet didžiausia svajonė „Smithsonian“ oro kosmonautikos muziejus, kur sukaupta didžiulė kosminių aparatų, žemėje skraidančių prietaisų kolekcija. Norėčiau gyvai savo akimis tai pamatyti ir tada gyvai papasakoti lankytojams.