Tiesiog neįmanoma, kad milijonuose planetų Visatoje gyvybė egzistuoja tik Žemėje, teigia Europos kosmoso agentūros misijų kontrolės departamento vadovas prof. Paolo Ferri. „Esu įsitikinęs, kad gyvybė egzistuoja įvairiomis formomis – nuo primityvių vienaląsčių, iki evoliucionavusių organizmų ar net civilizacijų“, – teigia jis. 
Tiesiog neįmanoma, kad milijonuose planetų Visatoje gyvybė egzistuoja tik Žemėje, teigia Europos kosmoso agentūros misijų kontrolės departamento vadovas prof. Paolo Ferri. „Esu įsitikinęs, kad gyvybė egzistuoja įvairiomis formomis – nuo primityvių vienaląsčių, iki evoliucionavusių organizmų ar net civilizacijų“, – teigia jis.
Profesoriaus P. Ferri vardą atrasite šalia daugybės garsių misijų – „Rosetta“, „ExoMars“, „Bepicolombo“ ir t. t. Per beveik tris dešimtmečius trunkančią karjerą Europos kosmoso agentūroje (ESA) profesorius ne tik dirbo mokslinį darbą, bet ir aktyviai dalyvavo mokslo populiarinimo ir edukacinėje veikloje, todėl jis – dažnas pašnekovas žiniasklaidoje ir kviestinis dėstytojas universitetuose.
P. Ferri dar vadinamas „Ponu Rosetta“, nes nuo 1996 buvo vienas pagrindinių misijos „Rosetta“ vadovų. Jos metu, beveik dešimtmetį šimtus milijonų kilometrų keliavęs erdvėlaivis pasiekė kometą 67P ir 2014 m. lapkričio mėn. joje sėkmingai nutupdė mažytį zonduką „Philae“. Tai buvo pirmasis kartas, kai žmonijai pavyko įgyvendinti tokią sudėtingą misiją.
Nuo 2013 m. profesorius vadovauja ESA misijų kontrolės departamentui, Europos kosmoso operacijų centre (ESOC) Darmštate, Vokietijoje. P. Ferri nuopelnai mokslui pagerbti daugybe prestižinių apdovanojimų. Su P. Ferri pasikalbėjome jo darbo vietoje, ESOC misijų kontrolės centre.
„Skrydžių kontrolės direktorius yra tarsi orkestro dirigentas – kontrolės centre vienu metu dirba daug profesionalų, mano pareiga užtikrinti, kad darbai eitųsi sklandžiai. Ypač kritiniais momentais: pavyzdžiui, kai zondas leidžiasi Marse ar ant už milijonų kilometrų skriejančios kometos“, – pokalbį pradeda P. Ferri.
– Paskutinės kosmoso misijos minutės vadinamos „siaubo minutėmis“, kai ilgus metus trukęs darbas arba pavyksta, arba ne. Jūs, kaip „dirigentas“ turite ne tik valdyti savo streso lygį, bet ir motyvuoti komandą. Kaip tai darote?
– Viskas priklauso nuo misijos. Pavyzdžiui, leidžiantis Marse „siaubo minutės“ yra 5. Misijos „Rosetta“ metu „Philae“ zondui leidžiantis ant kometos – 7 valandos (juokiasi). Taigi 7 valandos, kai negalime nieko padaryti, tik stebėti, ar, sakykime, per 10 ar 20 pasiruošimo misijai metų nepadarėme klaidų. Tuo atveju, galiu tik paraginti komandos narius eiti namo pailsėti. Vis vien jau nieko nepakeisime.
Tačiau tos 7 valandos nėra viskas. 2,5 metų „Rosetta“ iki „Philae“ atsiskyrimo ir nusileidimo ant kometos, erdvėlaivis buvo išjungtas, neturėjome su juo jokio kontakto. Prieš paleisdami misiją, turėjome paruošti viską taip, kad, likus tiek laiko iki nusileidimo, viskas įsijungtų ir veiktų tobulai. Tie 2,5 metų buvo vieni sunkiausių mano gyvenime. Turiu prisipažinti, galvoje sukosi įvairios dvejonės: ar tikrai viską padariau gerai? Ar nepamiršau to ar ano? Net mažiausia, net 2 proc. klaida gali būti kritinė.
Visada sakau, kad moksle svarbiausia yra ne tiek atsakymai, kiek tinkami klausimai. Mokslo procese, atsakymas turi padėti iškelti naują klausimą. Tik taip judėsime į priekį. Tas pats ir su klaidomis moksle – jeigu nedarai klaidų, vadinasi, neišbandai visų galimybių, o darai tik tai, kas jau padaryta ir išbandyta.
– Atrodo, kad su kosmoso misijomis dirbantys mokslininkai pralenkia laiką.
– Visiškai teisingai. Mūsų darbe normalu gyventi ateityje… Erdvėlaivio valdymas nėra tas pats, kas skraidinti lėktuvą realiuoju laiku. Tu viską privalai planuoti iš anksto. Laikas priklauso nuo misijos – jeigu misija aktyvi, komandas erdvėlaiviams siunčiame kelias valandas, dienas ar savaites į priekį; jeigu misija „miego“ stadijoje, kaip ir minėjau, kartais komandas reikia ruošti kelis metus iš anksto.
Šiuo metu mano atsakomybėje yra 23 palydovai ir erdvėlaiviai. Bent vienam jų vos ne kasdien kas nors nutinka, kažką reikia taisyti, koreguoti. Vienas sunkesnių momentų buvo praėjusį gruodį, kai turėjome išbandyti naujo tipo variklius „BepiColombo“ [ESA misiją į Merkurijų, – aut. past.] erdvėlaivyje. Viena mažiausia klaida būtų reiškusi, kad „BepiColombo“ nebepasieks Merkurijaus po 7 metų, ir visas darbas bus nuėjęs perniek.
– 2016 metais Marse turėjęs nutūpti Europos kosmoso agentūros modulis „Schiaparelli“ sudužo. Kaip minėjote, misijai pasiruošti reikia daugybės metų. Tuomet visas pasaulis, visi didžiausi žiniasklaidos kanalai kalbėjo apie nesėkmę… O kas tuo metu vyko čia?
– Mums pasisekė, kad taip Europos kosmoso agentūrai nutiko tik kelis kartus. Centre, kuriame dabar kalbamės, teko išgyventi ne vieną krizę. Su „Schiaparelli“ situacija tikrai buvo sudėtinga – signalas dingo likus kelioms minutėms iki nusileidimo, o mes tiesiog stebėjome. Kai signalas atėjo iš Marso iki Žemės, supratome, kad viskas… Mums tai buvo didžiulė netektis. Su „Schiaparelli“ kai kurie mokslininkai dirbo 10–20 metų.
Pirmas dalykas, kaip galima tiems žmonėms padėti – išanalizuoti situaciją ir suprasti, kas nutiko. „Schiaparelli“ atveju nusileidimas nepavyko, bet mes supratome viską, kur buvo padarytos klaidos ir ką tiksliai reikia pakeisti, kad tai nepasikartotų.
– O kaip tai paaiškinti visuomenei? Kokią vietą moksle užima mokslo komunikacija?
– Tam turime nusamdę komunikacijos ekspertus, su kuriais kartu sukuriame veiksmų planą kiekvienam atvejui. Esame mokslininkai ir inžinieriai, o ne komunikacijos ekspertai. Jeigu ne jie, būtų visai prastai. „Schiaparelli“ atveju, stengėmės paaiškinti, kad darėme tai, ko dar niekas nedarė, todėl didelis šansas, kad padarysime klaidų. Svarbiausia, pasimokyti iš jų ir jų nekartoti.
Apskritai, mokslas be mokslo komunikacijos negalėtų egzistuoti. Sėdėtume užsidarę ir niekas nesuprastų, ką ir kodėl veikiame.
– Kodėl Jūs pasirinkote tirti kosmosą?
– Man buvo devyneri, kai pirmieji astronautai nusileido Mėnulyje. Todėl mano kartoje apskritai buvo didžiulis susidomėjimas kosmosu, mes esame „kosmoso karta“.
Deja, gana greitai supratau, kad astronautu netapsiu (juokiasi). Tiesiog... astronautų yra tiek mažai, man tai neatrodė labai praktiškas pasirinkimas. Pasirinkau fiziką, bet kosmosas visada buvo mano aistra. Taigi pamatęs skelbimą, kad Europos kosmoso agentūra ieško mokslininkų, nutariau pabandyti ir man pavyko. Tai buvo 1984 metais.
Manau, kad žmonės yra labai smalsūs, tai skatina juos peržengti visus limitus, nuolat sužinoti daugiau. Jeigu sustotų tyrinėjimai, sustotų ir progresas.
Taip pat nėra abejonių, kad vieną dieną mūsų planeta mirs. Privalome rasti alternatyvų žmonijai, ateities namų. Žinoma, tai nėra pasiteisinimas naikinti savo planetą dabar, ką labai intensyviai darome, bet kol kas plano B neturime. Sunaikinsime arba kas nors (asteroidas ar pan.) sunaikins mūsų planetą, kitos vietos nėra. Todėl privalome stengtis išsaugoti Žemę, bet galvoti apie ateitį.
Dabar nemiegu naktimis ne tik dėl blogų dalykų. Jau pamažu ruošiamės misijai į Jupiterio palydovus, kurie yra vieni pagrindinių taškų, kur, manoma, gali egzistuoti nežemiška gyvybė. Labai nekantrauju tai sužinoti.
– Kalbant apie nežemiška gyvybę, ar tikite, kad ji egzistuoja?
– Mano studijų metais, dar nebuvome atradę planetų iš už mūsų Saulės sistemos ribų. Niekas nežinojo, ar milijardai žvaigždžių Visatoje turi aplink save besisukančių planetų. Net kai kurie rimti mokslininkai manė, kad planetos susiformavo tik apie mūsų Saulę. Žinoma, ne visi su jais sutiko… Tiesiog matematiškai neįmanoma, kad milijonai milijardų žvaigždžių yra vienišos. Tuomet devintajame dešimtmetyje atradome pirmasias egzoplanetas, o dabar jų jau žinome keletą tūkstančių! Statistiškai, mokslininkai skaičiuoja, kad bent viena žvaigždė iš trijų mūsų Paukščių Tako Galaktikoje turi bent vieną planetą. Mūsų galaktika turi 250 milijardų žvaigždžių. Visatoje yra apie šimtas milijardų galaktikų.
Galbūt gyvybė yra labai retas reiškinys. Bet net ir tuo atveju man sunku patikėti, kad milijarduose planetų Visatoje gyvybė atsirado tik vienoje vietoje – mūsų Žemėje.
Esu įsitikinęs, kad gyvybė egzistuoja įvairiomis formomis – nuo primityvių vienaląsčių, iki evoliucionavusių organizmų ar net civilizacijų. Tačiau kosmoso laike civilizacijos gyvuoja labai trumpai. O Visata – milžiniška. Manau, kad tikimybė, jog surasime nežemišką gyvybę, ypač protingą, yra beveik artima nuliui.
– Per tiek metų turbūt pastebėjote daug pokyčių, ką labiausiai išskirtumėte?
– Pirmiausiai, patobulėjome kosmoso technologijose. Anksčiau beveik visos misijos patirdavo nesėkmes. Kosmoso technologijos buvo labai primityvios. Šiais laikais jau kuriame erdvėlaivius, kurie veikia 20 ir daugiau metų, ir jiems per tą laiką sugenda nebent koks nereikšmingas termostatas. Turime daugybę telekomunikacijų ir Žemės stebėjimui skirtų palydovų, kurie kasdien tarnauja visiems.
Progresas vyksta bangomis. „Kosmoso varžybų“ metu JAV ir Rusija varžėsi, kurie pirmi užkariaus kosmosą, kurie sukurs geresnes technologijas. Visi buvo įsitikinę, kad varžybos nesibaigs ir progresas vyks labai sparčiai. Kai buvau studentas, visi buvo įsitikinę, kad 1985 m. žmonės nusileis Marse! (juokiasi) Po to prasidėjo regresas – mažiau susidomėjimo, kartu ir mažiau finansavimo, viskas sustojo.
Po kurio laiko ir vėl prasidėjo kilimas. Visi tikėjo, kad kosmosas priklauso ne tik astronautams, bet ir paprastiems žmonėms. Prasidėjo pigesnių raketų ir technologijų kūrimas, „Space Shuttle“ programa ir t. t. Tačiau 1986 m. „Challenger“ katastrofa [kai praėjus vos daugiau nei minutei po paleidimo, susprogo erdvėlaivis ir žuvo 7 žmonės, tarp kurių buvo ir mokytojas, – aut. Past.], vėl viską sustabdė. Supratome, kad „kosmosas – visiems“, kol kas, yra tik iliuzija.
Šiandien, manau, esame dar viename pakilime. Jo centre – kosmoso tyrimų komercializacija. Pažiūrėkime, kur mums tai nuves – ar tai bus dar viena iliuzija, ar būsima revoliucija.
