Ilgalaikėje dviejų dešimčių metų perspektyvoje svarbiausias vaidmuo turi būti skiriamas visuomenės švietimui – jis turi būti toks, kad įgalintų ne tik drąsiai sutikti naujus iššūkius, bet ir juos valdyti. Tuomet kyla pagrįsti klausimai – ką daryti? Koks mokymas(is) būtų „geras“ mokymas(is)?
Ilgalaikėje dviejų dešimčių metų perspektyvoje svarbiausias vaidmuo turi būti skiriamas visuomenės švietimui – jis turi būti toks, kad įgalintų ne tik drąsiai sutikti naujus iššūkius, bet ir juos valdyti. Tuomet kyla pagrįsti klausimai – ką daryti? Koks mokymas(is) būtų „geras“ mokymas(is)? Ar mokinių akademiniai pasiekimai ir mokymosi rezultatai yra vieninteliai „gero“ mokymo rodikliai? Apie atliekamus tyrimus šia tema ir mokslinio darbo rezultatus – pokalbis su Šiaulių universiteto Edukologijos instituto profesore, socialinių mokslų daktare Aušra Kazlauskiene.
Kokius tyrimus atliekate ir kokie jau turimi rezultatai?
– Paskutinieji mūsų moksliniai tyrimai susiję su reikšmingu žmonėms gyvenime resursu – gebėjimu valdyti savo mokymąsi (savivaldumas), t. y. gebėjimu pasaulio kaitos procesų kontekste valdyti savo individualią kaitą. Vykdytų tyrimų pagrindu, šios prieigos buvo įtrauktos į švietimo politiką reglamentuojančius dokumentus: Geros mokyklos koncepciją (2015) ir Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų aprašą (2015). Tam, kad pedagogai galėtų kokybiškai realizuoti, minėtuose dokumentuose numatytas kryptis drauge su bendraautore doc. R. Gaučaite parengėme tyrimais grįstų metodinių priemonių pedagogams „Mokausi pats“ seriją apie savęs kaip besimokančiojo pažinimą, mokymosi tikslų iš(si)kėlimą ir sėkmės kriterijų numatymą, mokymo(si) planavimą ir mokymo(si) veiksmus, grįžtamojo ryšio organizavimą ir tolimesnių savo veiksmų koregavimą.
Dar vienas mokslinių tyrimų rezultatas – 2018 m. buvo ŠMM užsakymu su bendraautore parašyta metodinė priemonė mokytojams „Formuojamasis vertinimas – individualiai pažangai skatinti“.
Koks Jūsų atliekamų tyrimų aktualumas, kontekstas?
– Pirmiausiai norėčiau akcentuoti, kad minėtiems rezultatams pasiekti reikia bendraminčių, reikia komandos, nes pasirinkta tyrinėjimo sritis reikalauja požiūrių, nuomonių įvairovės. Džiaugiuosi, kad kartu šioje srityje dirbome su doc. dr. R. Gaučaite, doc. dr. R. Pocevičiene, tam tikruose etapuose – su doc. dr. E. Masiliauskiene, dr. K. Rudyte.
Jau seniai nieko nestebina mintis, kad pasaulis nuolat kinta ir kad šiandien aktualu patiems nuolat keistis, prisitaikyti prie pokyčių, idant galėtume greitai į juos reaguoti ir išnaudoti nuolat atsirandančias naujas galimybes. Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ akcentuojama, kad „ateities Lietuvos piliečiai kintančiame pasaulyje jausis saugiai ir laisvai tik tada, kai nebijos naujovių, nebijos klysti ir gebės mokytis iš klaidų. Vaizduotė, kūrybiškumas ir kritinis mąstymas vertinami kaip svarbūs šalies ištekliai ir yra ugdomi nuo mažens visą gyvenimą“. Tai rodo, kad ilgalaikės dviejų dešimčių metų perspektyvoje svarbiausias vaidmuo skiriamas visuomenės švietimui – jis turi būti toks, kad mus įgalintų ne tik drąsiai sutikti naujus iššūkius, bet ir valdyti juos. Kyla pagrįsti klausimai – o ką daryti? Koks mokymas(is) būtų „geras“ mokymas(is)? Ar mokinių akademiniai pasiekimai ir mokymosi rezultatai yra vieninteliai „gero“ mokymo rodikliai?
Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atliktuose tyrimuose (Bendrojo ugdymo mokyklų veiklos kokybė, 2015) teigiama, kad didžioji dalis Lietuvos mokyklų nėra greitai prisitaikančios, o ugdymo turinys jose orientuotas į žinias ir mokinių akademinių gebėjimų ugdymą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad aukštesnius mokymosi rezultatus daugiau lemia grįžtamasis ryšys, metažinojimas, mokėjimas valdyti savo mokymąsi (savivaldumas) ir pan. Kaip tik šie pamokos komponentai Lietuvos mokykloje išlieka problemiškiausi. Jau nuo 2015 metų oficialiai susitarta ir dokumentais įtvirtinta, jog yra svarbūs ne tik dalykinių žinių pasiekimai ir pažanga, bet ir asmenybės branda, todėl šiame kontekste praktiniame lygmenyje kyla nemažai iššūkių. Vienas iš jų – sisteminio požiūrio į ugdymo(si) proceso kaitą ir jo praktinę raišką, siekiant vaikus išmokyti valdyti savo mokymąsi, stoka. Svarbu pastebėti, kad Lietuvoje nėra daug mokslininkų, kurie gilinasi į tai, kas vyksta pamokoje, o ypač į patį mokymosi procesą.
Siūlote savivaldžio mokymo modelį. Kas tai yra ir kas lėmė tokią jūsų mokslinių tyrimų kryptį?
– Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad savivaldis mokymasis yra tapatus savarankiškam mokymuisi, tačiau dėti lygybės ženklo tarp šių sampratų nederėtų. Mokinys savarankiškai mokytis gali (o dažniausiai taip ir būna) pagal mokytojo iš anksto parengtą planą, nurodant ne tik užduotį ar jos atlikimo tikslą, bet ir atlikimo būdą. Kitaip sakant, savarankiškai mokantis, mokiniui paliekama deleguotos užduoties atlikimo funkcija, o užduoties atrankos, atlikimo laiko, sekos ir kitų veiksmų planavimas, užduoties atlikimo vertinimas, tolesnių veiksmų numatymas ir t.t. atitenka mokytojui. Tokioje situacijoje besimokantysis dažnai net nesijaučia dirbantis savarankiškai ir gana dažnai klausinėja mokytojo, ar gerai padarė, ar taip reikia daryti, ką toliau veikti ir t.t. Tuo tarpu savivaldžio mokymosi atveju mokinys tam tikra prasme yra savarankiškas priimant sprendimus visuose mokymo(si) proceso etapuose: nuo savo mokymosi patirties, poreikių identifikavimo, tikslų kėlimo iki užduoties atlikimo kokybės įsivertinimo ir tolesnio mokymosi perspektyvos numatymo. Paprasčiau tariant, bet koks savivaldis mokymasis tuo pačiu yra ir tam tikra prasme savarankiškas mokymasis, tačiau ne bet koks savarankiškas mokymasis yra savivaldis.
Moksle vyrauja nemažai savivaldžio mokymosi apibrėžčių. Netgi Lietuvoje mokslininkai šiuo klausimu laikosi skirtingų pozicijų. Mūsų tyrimuose savivaldis mokymasis suvokiamas ne kaip proceso ypatybė (pvz., savaiminio mokymosi), o kaip besimokančiojo kompetencija, kuri apima: savęs kaip besimokančiojo pažinimą, mokymosi tikslų išsikėlimą, sėkmės kriterijų numatymą, savo veiklų planavimą ir veikimą, įsivertinimą, tolimesnių savo veiksmų koregavimą su būtina sąlyga – nuolat reflektuojant ir teikiant konstruktyvius argumentus kiekviename mokymosi etape.
Tuomet galima sakyti, kad savivaldis mokymas(is) sudaro sąlygas siekti ne tik dalykinių žinių, bet ir ugdytis besimokantiesiems toleranciją kitoniškumui ir unikalumui?
– Iš tiesų savivaldžio mokymosi prieiga sudaro sąlygas siekti ne tik dalykinių pasiekimų, bet ir plėtoti asmenybės brandą (pagal Geros mokyklos koncepciją – savivertė, savivoka, socialumas, gyvenimo planavimas). Tai reiškia, kad tokia prieiga sukuria sąlygas užtikrinti ugdymo/si dermę tarp dalykinių žinių, bendrųjų gebėjimų, asmenybės brandos.
Dar 2014 metais su bendraautorėmis doc. dr. R. Gaučaite, doc. dr. R. Pocevičiene parašėme straipsnį apie besimokančiojo individualumo/kitoniškumo raišką savivaldžio mokymosi procese ir teikėme praktinius pavyzdžius, kaip tai realizuoti ugdymo/si realybėje. Suvokdami, kad kiekvienas žmogus turi tik jam būdingą mokymosi būdą, tempą, prieigą, kitaip sakant, mokymosi stilių, kad kiekvienas gali turėti individualių mokymosi tikslų, kad kiekvieną žmogų gali motyvuoti skirtingi dalykai ir pan., besimokantieji ima suvokti ir praktiškai įsitikina, kad nors ir būdami skirtingi, jie sėkmingai gali siekti tų pačių tikslų, kad kiekvieno jų išskirtinumas yra ne pretekstas pvz. atstūmimui ar patyčioms, o verčiau privalumas, sukuriantis palankias ir prasmingas sąlygas bendradarbiavimui, keitimuisi informacija, platesniam nagrinėjamų temų supratimui, naujų žinių kūrimui ir pan. Savivaldžio mokymosi prieiga ugdymo(si) procese iki minimumo sumažina ir tarpusavio konkurenciją bei lenktyniavimą. Ji tam tikra prasme eliminuoja realų ir/ar tariamą pagrindą diskriminavimui, ugdo toleranciją kitoniškumui, unikalumui, išskirtinumui ir kt., o taikomos inovatyvios mokymo(si) strategijos skatina bendrumo ir bendruomeniškumo, savęs ir kitų geresnio pažinimo ir priėmimo, savęs tobulinimo ir t.t. nuostatas ir kompetencijas. Savo esme savivaldžio mokymosi sistema sukuria palankias galimybes siekti tokių ugdymo(si) uždavinių, kaip savigarbos ir pagarbos kitiems, savo ir kitų vertės suvokimo, pasitikėjimo savimi, atsparumo rizikos veiksniams, geranoriško bendravimo ir bendradarbiavimo, tolerancijos, gyvenimo įgūdžių, vertybių ir nuostatų, reikalingų aplinkos spaudimui atlaikyti ir krizėms įveikti ugdymas.
Dažnai kalbama apie besimokančiųjų motyvaciją mokytis. Kokio požiūrio laikomasi realizuojant savivaldžio mokymosi sistemą?
– Daugelyje šaltinių šiandien atrastume nuorodų, jog motyvuoti mokiniai bus tuomet, kai bus taikomi juos aktyvinantys metodai, paruošiama pozityvi mokymosi aplinka, atsižvelgiama į pomėgius, tinkamai bendraujama, nuolat juos pagiriant, paskatinant ir pan. Tai lyg ir laiko patikrinti, nuolat ugdymo praktikoje taikomi motyvavimo būdai. Vis dėlto, neretai po tam tikro laiko jie tampa neveiksmingais, nes vaikai pripranta prie pagyrų, skatinimų, o nauji metodai tampa jau patirtais ir nebe tokiais veiksmingais.
Mokymosi motyvai atskleidžia vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant, negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima žinoti jo poelgių prasmės. Taigi iš eilės rikiuojasi į tikslus, turinį, rezultatą, procesą ir pan. orientuotos teorijos. Ši motyvacijos teorijų įvairovė tik pabrėžia, koks sudėtingas ir kintantis tai yra reiškinys.
Taigi ko reikia, kad tas varikliukas, vadinamas motyvacija, suktųsi?
– Kiekvienas esme patyrę, kad užsidegę, su noru veikiame tada, kai matome savo veiksmų ar veikimo prasmingumą. Tokiu atveju nereikia specialiai ieškoti dar kažko tokio, kas mus motyvuotų veikti. Motyvacija nėra savaiminis TIKSLAS, o to ką mes veikiame ar darome prasmingumo suvokimo PASĖKMĖ. Būtent tokios principinės nuostatos buvo laikomasi tiek kuriant, tiek išbandant savivaldžio mokymo/si sistemą ugdymo praktikoje.
Laikantis principinio požiūrio, jog MOTYVACIJA KYLA IŠ PRASMĖS SUVOKIMO, modeliuojama ir savivaldžio mokymosi praktika, kurios pamatai dedami dar ankstyvoje vaikystėje. Tai vyksta, kuomet laiduojama galimybė priimti sprendimus – vaikas pats nusprendžia, kokius žaidimus jis žais, kelia pats savo veiklos tikslus, kokius vaidmenis ar funkcijas atliks žaidžiant, planuoja veiksmus ką po ko darys, pasirenka veikimo priemones ir pan.. Tuomet vaikas pats asmeniškai imasi aktyvių veiksmų užsibrėžtam (tegul iki galo ir nesuvoktam) tikslui pasiekti. Pakalbinus taip reikšmingai veikiantį mažylį jis ims pasakoti, ką ir kodėl jis tai daro ir ką dar reikia padaryti... Tai leidžia manyti, kad jo paties sumodeliuota veikla yra prasminga ir aktuali pirmiausia jam pačiam, todėl įvairių technikų, motyvuojančių aktyviai veikti paieška, o tuo pačiu ir motyvacijos problema lieka lyg ir nebe tokia sudėtinga bei sunkiai sprendžiama. Nuo pat mažens vaiko veiksmai – pirmasis atkaklumas, nepaklusnumas, o vėliau ir žodžiais išreikštas „AŠ PATS“ – ne kas kita, kaip vaiko prasmės atradimas veiksme ir veiksmui.
Šiandien švietimo bendruomenėje aktyviai diskutuojama, kaip, kokiais būdais daugiau atsakomybės už mokymąsi perduoti pačiam besimokančiajam. Savivaldžio mokymosi sistemoje įtvirtinta galimybė besimokančiajam priimti sprendimus, t. y., personalizuoti mokymąsi. Tagi galima sakyti, kad ši sistema laiduoja galimybes atsakomybių už mokymosi rezultatus persiskirstymui. Žinoma, išugdyti už savo mokymąsi atsakingus mokinius yra siekiamybė, tai yra nuoseklaus darbo rezultatas. Manau, kad mūsų, Šiaulių universiteto mokslininkų, darbai ženkliai prisidės prie šio siekio įgyvendinimo praktikoje.
