Tiek 1973 m. parašytas romanas, tiek po dviejų metų pasirodęs Milošo Formano filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ daugelį šokiravo priverstinio gydymo elektrošoku scenomis. Jaunųjų psichiatrų asociacijos prezidentas, Kauno klinikų psichiatras Edgaras Diržius pripažįsta, kad seniau toks gydymas išties buvęs nehumaniškas. 
Tiek 1973 m. parašytas romanas, tiek po dviejų metų pasirodęs Milošo Formano filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ daugelį šokiravo priverstinio gydymo elektrošoku (šiandien ši procedūra vadinama elektros impulsų terapija, EIT) scenomis. Jaunųjų psichiatrų asociacijos prezidentas, Kauno klinikų psichiatras Edgaras Diržius pripažįsta, kad seniau toks gydymas išties buvęs nehumaniškas.
„Negaliu meluoti, senesniais laikais ši terapija tikrai buvo atliekama be anestezijos, tad būdavo tikrai nemalonių komplikacijų, tokių kaip rankų lūžiai. Aš pats to nesu matęs, bet apie tai pasakoję daug vyresni kolegos. Nuo 1938 m. šis gydymo būdas yra labai ištobulėjęs ir nė iš tolo neprimena filmų vaizdinių, kai rūksta dūmai ir žmogus agonijoje“, – sako jis ir sutinka papasakoti, kam, kada ir kodėl reikalingas šis gydymas.
Pradžia – Italijoje
Apie psichiatrinių būklių gydymą elektros srove užsimenama net 16 a., visgi šio metodo pradžia laikomi 1938 m., kai italų profesorius Ugo Cerletti ir jo kolega Lucio Bini elektros impulsų terapiją pirmąkart išbandė ant žmogaus (prieš tai darę bandymus su šunimis ir kiaulėmis). Už šį atradimą jie buvo nominuoti Nobelio premijai.
Iš pradžių manyta, kad toks gydymas efektyviausias įveikiant sunkią šizofreniją, visgi laikas parodė, kad daugiausiai naudos pasiekiama gydant depresiją.
Kalbant paprastai, šis gydymas suveikia kaip „restart“ mygtukas smegenyse, bet ir minėtų italų mokslininkų komanda suprato, kad geriausi rezultatai pasiekiami ne po vieno, o po 10–20 tokių seansų. Per dešimtmetį toks gydymas išplito po Europą ir Ameriką. Ir nors mokslininkų ir gydytojų bendruomenės vieningai palaikė šį gydymą, viešoji nuomonė, kurią labiausiai formavo kinas ir populiarioji žiniasklaida, apraizgė EIT mitais ir nepagrįstomis baimėmis.
Paskutinis šiaudas
„Vienareikšmiškai – paminėję elektro–impulsų terapiją susiduriame su daug baimių ir stereotipų. Tai galioja ir kai kalbame apie atsparių būklių gydymą kitais metodais“, – sako ir E. Diržius.
Šiandien skaičiuojama, kad EIT efektyvumas siekia iki 85 proc.
Ši terapija taikoma tada, kai kitos priemonės nebeveikia – ne tik medikamentinis, bet ir psichoterapinis gydymas, jų kombinacija.
„Pirmo pasirinkimo gydymas dažniausiai padeda absoliučiai daugumai žmonių – iki 80–90 proc. pacientų savijauta pagerėja arba jie pasveiksta. Jei efektas nepakankamas, didinama dozė arba taikomi gydymo deriniai su vienais ar kitais medikamentais ir tik tada svarstoma dėl elektros impulsų terapijos taikymo“, – aiškino jis.
Sprendimą priima gydytojų konsiliumas po detalaus paciento ištyrimo, ar šiam gydymui nebus kontraindikacijų. Privalomas ir paciento (arba jo įgaliotinio) sutikimas.
„Dažniausiai ši terapija taikoma gydymui atsparios depresijos, bipolinio sutrikimo, piktybinio neuroleptinio sindomo gydymui, katatoninėms būklėms, kai dėl psichikos sutrikimo žmogus pereina į tam tikrą sąstingį, kai visiškai negali judėti, valgyti, kyla pavojus gyvybei“, – vardijo pašnekovas.
Tai – ne ilgalaikis sprendimas
Elektros impulsų terapijos procedūra atliekama taikant trumpalaikę bendrinę nejautrą, dalyvaujant gydytojui anesteziologui, psichiatrui ir slaugytojai. Procedūros metu specialiais elektrodais leidžiami aiškiai apibrėžtos trukmės ir stiprio elektros srovės impulsai, kurie sukelia elektrofiziologinius ir biocheminius pokyčius galvos smegenyse. Visos procedūros trukmė – kelios minutės.
„Žalos smegenims ši procedūra tikrai nepadaro. Elektros impulsai ir taip smegenyse „laksto“ be įrangos. Yra kelios įrangos veikimo teorijos. Stambių klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad minimaliai efektyvios elektrinės impulsacijos sukelia dirbtinius traukulius smegenyse. Žmogus tuo metu būna anestezijoje, tad nieko nejaučia. Šie traukuliai sureguliuoja tam tikrą gliutomaterginę transmisiją, o tai yra svarbu gydymui atsparios depresijos patogenezėje ir jos vystymesi“, – aiškino psichiatras.
Pacientas per procedūrą nieko nejaučia, net nėra fizinių traukulių, nes impulsai fiksuojami elektroencefalografu.
Tiesa, elektro–impulsų terapija nėra ilgalaikis gydymas, padedantis visam laikui. Jis žmogų „išjudina“ ir paskatina vykti reikalingus procesus smegenyse.
„Dažniausiai vis tiek reikia palaikomojo gydymo, kartais prireikia ir palaikomosios elektro–impulsų terapijos sustiprinančių procedūrų. Nes viena procedūra gali padėti keliems mėnesiams, bet jei nieko nėra daroma daugiau, tai, pavyzdžiui, gydymui atspari depresija nėra įveikiama. Išvedimas iš šios būsenos, šio lėtinio susirgimo, nėra lengvas. Tai šiek tiek primena situaciją, kai žmogui po infarkto atliekama koronarografija, atidaromos kraujagyslės, jomis vėl teka kraujas, ir žmogui tik tada prasminga dalyvauti reabilitacijoje. Visgi be pilnaverčio kraujagyslių atkimšimo reabilitacijos nauda sumažėja“, – bandė paprasčiau paaiškinti pašnekovas.
Naujausi tyrimai pastebi vis mažiau ryškių nepageidaujamų reiškinių, vienas jų – atminties sutrikimas, kuris tęsiasi tik pirmąsias dienas po procedūros. Po dviejų savaičių kognityvinės funkcijos jau būna geresnės nei prieš procedūrą.
Galiausiai, kaip pabrėžė E. Diržius, daugumos psichikos sutrikimų gydymui efektyviausia yra kompleksinė pagalba, apimanti įvairius gydymo metodus: medikamentinį gydymą, smegenų stimuliacijos metodus, psichosocialinę pagalbą, kineziterapiją, ergoterapiją ir psichoterapiją, tad nėra vienos tabletės ar vieno gydymo būdo, galinčio įveikti tokias sunkias būkles kaip gydymui atspari depresija, bipolinis sutrikimas, šizofrenija, depresija su psichoze ir kitoms.
