Kompiuteriai veiks šimtus kartų greičiau, gatvėse riedės vandeniliniai automobiliai, nanomedžiagos stabdys klimato kaitą, kambarį pasiekusi šiluma niekur nedings net šalčiausią dieną – to siekia naujas medžiagas tyrinėjantys mokslininkai.
Kompiuteriai veiks šimtus kartų greičiau, gatvėse riedės vandeniliniai automobiliai, nanomedžiagos stabdys klimato kaitą, kambarį pasiekusi šiluma niekur nedings net šalčiausią dieną – to siekia naujas medžiagas tyrinėjantys mokslininkai. „Lengva medžiaga susižavėti laboratorijoje, bet kai pasikeičia mastelis, dažnai dingsta ir stebuklingas efektas“, – teigia Kauno technologijos universiteto Medžiagų mokslo instituto mokslininkas dr. Tomas Tamulevičius.
KTU nuotr.
– Su kokiomis pagrindinėmis problemomis šiandien Lietuvoje susiduria mokslininkai?
– Reikia pripažinti, kad prioritetines mokslo tyrimų sritis diktuoja ir Europos politika. Kartais atsižvelgiama ir į Lietuvos mokslininkų pageidavimus bei pasiūlymus, bet ne visada. Tenka derintis, ne visada gali daryti tai, kas, tavo nuomone, yra svarbiausia. Visgi Lietuva gana gerai atrodo bendrame pasaulinio mokslo kontekste, o kai kuriose srityse net užima lyderės pozicijas. Būtent tos sritys ir yra labiausiai finansuojamos.
Tiesa, dažnai labai trūksta pastovumo ir nuoseklumo. Aš dirbu medžiagų mokslo srityje, temos yra labai plačios ir įvairios. Kažkas „aukštai“ nusprendžia, kad šiandien aktualiausia saulės energetika, prabėga šiek tiek laiko, o tada jau didžiausias dėmesys skiriamas kitoms medžiagomis, kitiems veiklos laukams. Tai į mokslinius darbus įneša labai daug paviršutiniškumo ir neužtikrintumo, nukenčia tyrimų kokybė.
– O kokie tyrimai aktualiausi?
– Jie visada siejasi su naujomis medžiagomis. Atsiranda grafenas, visi ieško jo pritaikymo būdų, jį pakeičia kitas „stebuklingas“ žodis – nanomedžiagos – ieškoma būdų, kaip jas panaudoti medicinoje, energetikoje. Dirbtinis intelektas – dar viena tema, kuriai mokslininkai skatinami skirti daugiau laiko Lietuvos universitetuose.
Kokių savybių reikia sėkmingam tyrėjui?
– Šiandien mokslininkai apsunkinti įvairiausiomis papildomomis veiklomis ir pareigomis. Reikia kantrybės ir turėti idėjų, mokėti jas tinkamai pristatyti, sutvarkyti visus biurokratinius formalumus. O biurokratijos vis daugėja. Svarbu išsaugoti tą mokslo pažinimo džiaugsmą, mylėti darbą, kad jis būtų ir hobis. Reikia savotiško pašaukimo, nes geri rezultatai dažniausiai pasiekiami labai netikėtomis akimirkomis.
– Ar tą pašaukimą galima pajausti jau mokyklos suole?
– Greičiausiai taip. Tai, kuo susidomina dar gimnazijoje, daugelį mokslininkų lydi ir visą gyvenimą.
– Praktinis pritaikymas. Kiek jis svarbus pačiam mokslininkui?
– Jis tikrai svarbus, bet reikia suvokti, kad kelias nuo teorijos iki praktinio pritaikymo yra labai ilgas ir lėtas. Dažnai skatinami fundamentiniai tyrimai, kurie gerina bendrą pažinimą, o praktinis pritaikymas įmanomas tik tada, kai visas medžiagos savybės iki galo ištiriamos.
Esame įkūrę įmonę, kuri gamina dokumentų apsaugos ženklus. Tai vienas pavyzdžių, kai produktas tiesiai iš laboratorijos keliauja į verslo rankas. Naudojame modernias lazerines technologijas ir sukuriame specialias hologramas, kurios padeda apsaugoti tiek gaminių, tiek svarbių dokumentų autentiškumą. Dar vienas pavyzdys – difrakciniai elementai. Jie gal aktualūs mažesniam žmonių būriui, bet rodo, kaip mūsų įgytos žinios virsta realiu produktu, išsprendžiančiu tam tikrą problemą.
– Ar nanomedžiagos padės išspręsti globalias problemas?
– Visi mato didžiausias pasaulio problemas ir bando jas spręsti. Mes tiriame medžiagas, kurios tinka katalizatoriams, kurie skatina efektyvią vandenilio generaciją. Teoriškai būtų galima pakeisti iškastinį kurą, visi važinėtų vandenilio varomais automobiliais ir t. t. Bet nuo to, kad tiriame nanodaleles iki efektyvaus vandenilio panaudojimo didelis žingsnis. Tikrai daug mokslininkų tiria ir netgi kuria įvairias grafeno struktūras, bando išnaudoti unikalias jo savybes ir, pavyzdžiui, pagreitinti kompiuterių veikimą šimtus kartų.
– Grafenas buvo pristatytas kaip stebuklinga medžiaga, pakeisianti mūsų gyvenimą. Kodėl vis dar laukiame to stebuklo?
– Už su grafenu susijusius atradimus paskirta ir Nobelio premija, bet realių pritaikymų trūksta. Galime matuoti elektrines savybes, žinome, kad jos labai geros, bet dėti į procesorius vis dar negalime. Panašu, kad per artimiausius metus didesnio praktinio pritaikymo proveržio ir nebus.
– Kodėl? Juk savybės išties įspūdingos?
– Visada yra vėlavimas. Tai, ką sukuri laboratorijoje, gali puikiai veikti kvadratiniame milimetre ar kvadratiniame centimetre. Tiesa, kai reikia kalbėti apie kelių colių plokšteles arba netgi kvadratinius metrus (saulės kolektoriai), pasirodo, kad efektyvumas, kokybė dideliame plote dingsta. Labai sunku išplėtoti iš mažo į didelį.
– Kaip vertinate mokslo populiarinimą? Ar sudėtingas mokslas iš tyrimų centrų turi persikelti į mokyklų klases, darželių grupes?
– Reikia pripažinti, kad geras mokslas yra brangus ir į jį investuojama labai daug pinigų, todėl mokslininkai yra atsakingi prieš visuomenę, turime aiškiai ir suprantamai paaiškinti, ką ir kodėl darome. Teko dėstyti ir Kauno gabiųjų vaikų akademijoje, kurią įkūrė KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas. Kitas projektas – moksleiviai galėjo pasirinkti universitetą ir atvažiuoti paklausyti paskaitų. Mokslas populiarinamas aktyviai ir aš tam pritariu, nes daugybė moksleivių nežino, kas dedasi universitetuose, tiki įvairiais mitais.
Mokslininkai kasdien tarp savęs, įrodinėdami tiesas, kalbasi aukštomis frazėmis. Kai norime projektui gauti finansavimą, taip pat turime parodyti gilias žinias, bet reikia nepamiršti visuomenės. Netgi įgyvendinant tarptautinius projektus, ne maža dalis biudžeto skiriama pasiekimams viešinti, aiškinti, kodėl to reikia. Žinoma, turiu pripažinti, kad laiko tai atima, bet tikrai reikia jausti atsakomybę.
– Mokslo ir verslo santykiai. Atvirosios prieigos centrai. Ar sistema veikia? Padedate verslininkams spręsti technologines problemas?
– Yra dvi medalio pusės. Problema – aukštųjų technologijų verslo įmonių Lietuvoje yra labai mažai. Daug žinome apie lazerius, biotechnologijas, bet tai tik kelios sritys. Mažai kas nori investuoti pinigus pasinaudodami universiteto infrastruktūra. Dar nėra tam pasiruošę, kad kreiptųsi pagalbos, pasinaudotų ta įranga, kurios patys galbūt niekados nepajėgs nusipirkti.
Iš kitos pusės, kartais į KTU atvirosios prieigos sistemą kreipiasi nedidelės bendrovės, kurioms reikia ne mokslininko, jo žinių, o tik įrangos (darbo jėgos) konkrečiam darbui atlikti. Visą mėnesį stiklinėse ampolėse gręžėme skylutes. Tai kasdienybė, bet rimtesni ilgalaikiai tyrimai daromi tik ruošiantis įvairiems tarptautiniams projektams, kai įmonė ir universitetas kartu teikia paraiškas.
– Trūksta pasitikėjimo mokslininkais?
– Vyrauja požiūris, kad viskas yra labai brangu ir mokslininkai nori pasipelnyti. Bet įrangos vertė yra labai didelė, eksploatacijos išlaidos stulbinančios, kai kuriuos elementus reikia periodiškai keisti. Tai kainuoja dešimtis tūkstančių eurų. Be to, dažnai reikia specialistų iš užsienio konsultacijos. Kartais koją pakiša ir verslo atstovų požiūris, kad jei jau įranga yra, tai viskas turi būti daroma nemokamai. Kartais tiesiog trūksta supratimo, šlubuoja verslo ir mokslo komunikacija, nors daroma tikrai daug ir situacija gerėja.
– Mokslininko prestižas? Jis auga?
– Galime džiaugtis, kad rasta pinigų mokslininkų atlyginimams padidinti. Reikėjo laukti beveik dešimtmetį. Be to, sugalvotas būdas, kaip padidinti stipendijas doktorantams (būsimiesiems mokslininkams). Tai padės kurti patrauklią darbo vietą. Tikiu, kad prestižas didės. Infrastruktūra tikrai išplėtota, slėnių programa labai padėjo. Šiandien galbūt labiau trūksta ne įrangos ir laboratorijų, o darbo jėgos.
Iš esmės Lietuvoje mokslininkui išsilaikyti sąlygos yra geresnės nei užsienyje. Žinau svetur mokslinės karjeros siekiančių žmonių, kurie, baigę 3 ar 4 podoktorantūrines studijas, ir sulaukę 40 metų amžiaus, neturi pastovios darbo vietos. Lietuvoje sąlygos geresnės. Šveicarijoje, jeigu dirbi tyrimų grupėje, ir tavo profesorius išeina į pensiją, visi žmonės automatiškai atleidžiami, įranga perduodama kitiems.
