Suaugę be technologijų neįsivaizduoja savo kasdienybės, tačiau kai kalba pasisuka apie vaikus, dauguma vis dar nerimauja, ar tai nesugadins jaunosios kartos. Tiek akademinė, tiek edukacinė sistemos šiuo metu išgyvena tikrą skaitmeninę revoliuciją – mokymosi procesas jau neįsivaizduojamas be technologijų. Ar reikia baimintis, jog ateityje vaikai nebemokės naudotis rašikliais, o kompiuterizacija užvaldys visas sritis? Vaikų psichiatras Linas Slušnys sako, jog artimiausius du šimtus metų galime būti ramūs.
Technologijos vaikams būtinos tiek pat kiek ir suaugusiems
„Kai suaugęs ieško kokios nors vietos pasaulyje, kažkodėl retas ima žemėlapį ir aktyviai jį nagrinėja – visi skuba maigyti išmaniuosius įrenginius ir pasikliauja navigacinėmis sistemomis. Tai tik vienas įrodymų, jog technologijos palengvina mūsų kasdienybę, todėl šią mintį turime taikyti ir vaikams. Jeigu mokymosi procese vaikai yra skatinami naudotis kompiuteriais, mokosi programavimo ir kitų technologinių naujovių, priimkime tai kaip šių laikų dovaną. Tos žinios imliems vaikams ir paaugliams tikrai pravers“, – įsitikinęs L. Slušnys.
Tiesa, specialistas sako, jog esminė taisyklė yra atskirti du procesus. „Jei kompiuteriai vaikui ima atstoti realybę, jei dėl to sutrinka jo elgesys, nebedomina kita veikla, tai – kraštutinumas. Visai kas kita, kai vaikas mokymosi tikslais drauge su specialisto priežiūra naudoja kompiuterinius sprendimus, juos taiko struktūruotai, supranta, ką ir dėl ko daro. Ši veikla tikrai neturi užgožti laisvalaikio, bendravimo su šeima ar bendraamžiais“.
Santykių tarp žmonių kompiuteriai nepakeis
Skeptikai įsitikinę, kad kompiuterių integravimas į mokymosi procesą atima iš vaikų vaizduotę, kūrybiškumą, neva viskas tampa paremta skaičiais, programomis. Komentuodamas situaciją, psichiatras sako, kad baimintis dėl to nederėtų.
„Pirmiausiai reikia pripažinti, kad technologijos mokymosi procese yra tik priemonės, o štai šalia esantys specialistai – žmonės, kurie ir užtikrins žmogiškąjį ryšį. Mano įsitikinimu, šioje grandinyje pedagogas vaidina labai svarbų vaidmenį. Pas mus dažnai sakoma „va tau kompiuteris, sukurk su juo piešinį“, o iš tiesų turi būti suteikta laiko, jog vaikas pats sugalvotų planą ir jo įgyvendinimo eigą, o mokytojas turi būti tas, kuris padrąsins ar padės patarimais. Labai gerai, kai vaikas supranta, jog jo kuriami dalykai gali būti naudingi ne tik jam ar mokytojui, bet ir dar kažkam, kad tai turi pridėtinę vertę. Kita vertus, jei vaikui nepavyko įgyvendinti savo minties, pedagogas turi inicijuoti diskusiją: kas įvyko, kodėl, ką galima būtų keisti? Tad fantazijai ir kūrybiniam mąstymui visame procese tikrai lieka vietos“, – mano L. Slušnys.
Anot ilgametę patirtį su vaikais turinčio psichiatro, neverta baimintis, jog kompiuteriai pakeis žmogiškąjį bendravimą ir vaikų ateities perspektyvas. „Santykis tarp žmonių visuomet egzistuos, tad galiu nuliūdinti šventai tikinčius kompiuterių perversmu – net kai sukursit pačią geriausią programą, vis tiek pirmiausiai turėsite įtikinti, kodėl ja naudotis. Tai reiškia, turėsite skirti laiko žmogui ir rimtam pokalbiui. Tikiu, kad tai egzistuos artimiausius kelis šimtus metų. Taip sudarytos žmogaus smegenys: vien kompiuterinio raštingumo neužtenka, joms būtinas žmogiškasis indėlis“.
Specialistas primena, jog egzistuoja emocinės, socialinės ir pažintinės kompetencijos. „Pažintinių kompetencijų lygyje kompiuteriai, drįsčiau teigti, gali padaryti drastiškų pokyčių ir suteikti labai daug, tačiau visuomet liks emocinės ir socialinės, kurios be kito žmogaus nebus patenkintos“.
Kompiuterinės technologijos moksleiviams gali tapti kelrodžiu ateityje
Pasiteiravus L. Slušnio, kaip vertina praktines kompiuterių panaudojimo užduotis mokyklose, psichiatras teigia, kad toks mokymosi procesas gali duoti puikių rezultatų. „Baiminatės, jog vaikai ateityje nebenorės būti sodininkais, dailininkais arba gydytojais? Štai jums pavyzdys, kaip vaikas pirmą kartą gali „pasimatuoti“ gydytojo profesiją: suteikti žaislui judesius, balsą. Tiesa, čia vėlgi atsigrįžtame į pedagogus, kurie prižiūri tokias procesą – labai svarbu, kad jie tinkamai papasakotų, ką tokia užduotis gali suteikti. Jei vaikui liepsi kažką daryti, jis vargiai suvoks visas galimybes, bet tinkamas pasakojimas gali atverti vaizduotę ir leis suvokti, jog ateityje panašiu principu bus galima gydyti žmones. Po pamokų atsakomybę toliau perimti turi tėvai, taip pat drauge su atžalomis analizuodami jų veiklas, rezultatus ir poveikį. Jie irgi turi aiškinti, kad kompiuteriai ne tik žaidimas – juk kompiuteriukas širdyje ar kelio sąnaryje yra labai reali prognozė“, – mano psichiatras L. Slušnys.
Vienas iš pamokų kompiuterizavimo pavyzdžių – „Kompiuteriukai vaikams“ drauge su „Pildyk“ inicijuota akcija „Kompiuteriukų ralis – IT pamokas keičianti kelionė“. Šio projekto metu daugiau kaip 6 tūkstančiams 5-8 klasių moksleivių sausio pradžioje buvo išdalinti „Micro:bit“ kompiuteriukų komplektai. Jų dėka moksleiviai programavimo mokysis įdomiau ir inovatyviau. Programos metu dalyviai bus kviečiami įgyvendinti kūrybinę užduotį – savo seniems žaislams suteikti judesius, balsus ar kitas funkcijas. Sukurtą žaislą vėliau bus galima valdyti specialia mobiliąja programėle.
Vaikų ugdymu daugybę metų besidomintis specialistas L. Slušnys sako, kad tokie mokymo metodai turėtų būti vertinami iš tiesų teigiamai. „Esu įsitikinęs, kad vaikams reikia kuo daugiau sąsajų su realiu gyvenimu, todėl nedrįsčiau dramatizuoti kompiuterizacijos, o priešingai – raginčiau neapsimesti, jog be to galime gyventi. Kompiuteriai ir technologijos turi tarnauti žmonėms!”