Dauguma šiuolaikinių žmonių darbe ir namuose naudojasi įvairiais įrenginiais – kompiuteriu, planšete, mobiliaisiais telefonais. Per juos mus pasiekia šiuolaikinės medijos – televizija, kinas, socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai ir kt. Šios technologijos mums tarnauja, tačiau vis intensyvesnis jų naudojimas sukelia nemažai klausimų.
Dauguma šiuolaikinių žmonių darbe ir namuose naudojasi įvairiais įrenginiais – kompiuteriu, planšete, mobiliaisiais telefonais. Per juos mus pasiekia šiuolaikinės medijos – televizija, kinas, socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai ir kt. Šios technologijos mums tarnauja, tačiau vis intensyvesnis jų naudojimas sukelia nemažai klausimų.
Koks yra medijų poveikis žmogui? Kokia naudojimosi medijomis nauda ir rizikos? Ar naudojimąsi medijomis reikėtų kaip nors riboti? Kada, kaip ir kodėl? Kas apskritai formuoja mūsų požiūrį į šiuolaikines medijas: kodėl apie jas galvojame būtent taip, o ne kitaip?
Medijų sąvoka yra sudėtinga, ir jai aptarti būtų galima skirti atskirą straipsnį. Visgi siekdami susikalbėjimo šiame tekste, vartokime paprastą ir skaitytojams patogų apibrėžimą. Medijomis čia vadinsiu priemones, kurios padeda kaupti, saugoti ir dalintis informacija. Kinas, televizija, reklama, socialiai tinklai, kompiuteriniai žaidimai, – visa tai – šiuolaikinės audiovizualinės medijos. Kai kurie autoriai vietoje medijų naudoja „šiuolaikinių informacinių technologijų“ sąvoką iš esmės turėdami galvoje tą patį reiškinį.
Naudojimosi medijomis tema yra itin kontroversiška. Skirtingi žmonės grindžia savo nuomonę skirtingomis vertybėmis, teorinėmis koncepcijomis, tyrimų rezultatai taip pat nėra vienareikšmiški. Kadangi tema aktuali daug kam, ypač turintiems vaikų ar su jais dirbantiems, mūsų vertinimus stipriai veikia turima patirtis ir emocijos. Būtent jos dažnai suskaldo žmones į dvi stovyklas: tuos, kurie medijas vertina palankiai, ir skeptikus.
Šio straipsnio tikslas – apžvelgti požiūrių į naudojimąsi medijomis įvairovę ir panagrinėti skirtingas teorines prielaidas, kuriomis šie požiūriai remiasi.
Du plačiausi teoriniai požiūriai, kuriais dažniausiai remiasi skirtingos nuomonės apie naudojimąsi medijomis, gali būti pavadinti technologiniu ir (socio)kultūriniu determinizmu.
Technologinis determinizmas ir medijų skeptikai
Technologinis determinizmas – tai teorija, kuri teigia, kad visuomenės struktūrą ir kultūrą lemia technologijos. Būtent jos – skirtingos kiekvienoje technologijos epochoje – veikia tam žmones, jų jausmus ir elgesį. Paprastai kalbant, šia teorine paradagima besiremiantys žmonės būtų linkę teigti, kad technologijos lemia žmonių pasirinkimus ir būtent jos kuria aplinką, kurioje žmogus veikia. M. McLuhanas, medijų teorijos klasikas, būtų vienas ryškesnių šio požiūrio atstovų.
Šiuolaikinėje visuomenėje šis teorinis požiūris paprastai pasireiškia nuomone, kad technologijos iš esmės „valdo“ ir stipriai veikia žmogų. Šios nuomonės šalininku galėtumėm laikyti N.Carrą, išleidusį knygą „Seklumos: kaip internetas keičia mūsų smegenis“. Pirmoji šios knygos versija išleista 1959 metais, o nauji tiražai leidžiami iki šiol. Tai yra autorius, kritikuojantis šiuolaikines technologijas ir akcentuojantis neigiamą jų poveikį žmogaus smegenims. Anot jo, naudojantis internetu mūsų smegenys keičia savo struktūrą. Mąstymas „seklėja“, tampa paviršutiniškas, šokinėjantis nuo vienos minties prie kitos.
Būtent šia teorine paradigma remiasi tyrimai, kurie analizuoja šiuolaikinių medijų poveikį žmonėms. Dažniau tiriami vaikai ir jaunimas, kurių organizmai vis dar formuojasi, tad yra jautresni įvairiems aplinkos veiksniams. Aptinkama nemažai neigiamo poveikio sveikatai, tiek fizinei, tiek psichinei. Tyrimai patvirtina, kad nesaikingas šiuolaikinių medijų vartojimas veikia akis, sutrikdo miegą, vaikai tampa irzlesni, sunkiau susikaupia, randamos sąsajos su depresija ir kitais psichikos sutrikimais, dažnai minimas vaikų ir jaunimo negebėjimas bendrauti „realiame“ pasaulyje, spręsti aktualias gyvenimiškas problemas bei palaikyti „gyvus“ tarpasmeninius santykius.
Technologinio determinizmo pozicijai prijaučiantys žmonės dažnai skiria mažiau dėmesio medijų turiniui (nors kritikos kliūna ir jam), tačiau itin sureikšmina medijų formą. Pastebima, kad šiuolaikinės medijos pernelyg stipriai įtraukia jaunimą: jie praranda saiko jausmą, nebesidomi kitomis veiklomis, renkasi lengvai pasiekiamas pramogas, kurios teikia daugiau malonumo nei naudos. Medijos kuriamos taip, kad trauktų ir kuo ilgiau išlaikytų dėmesį, ir tokios galimybės veikia jaunuolių gebėjimą susikaupti ilgesniam laikui.
Kultūrinis determinizmas ir medijų entuziastai
Kultūrinis determinizmas – tai teorija, kuri pabrėžia kultūros reikšmę ir laiko ją pirminę, jei kalbėtume apie technologijų poveikį žmogui. Šios krypties atstovai mano, kad istorinės sąlygos ir kultūra yra svarbesni, „kontroliuojantys“ faktoriai, kurie lemia kokias technologijas visuomenė kuria ir kaip jas naudoja.
Technologinio determinizmo atstovai teigia, kad technologijos „kontroliuoja“ mus, o kultūrinio determinizmo atstovai laikosi pozicijos, kad pats žmogus sprendžia, kaip bus naudojamos sukurtos technologijos. Paprastai kultūrinio determinizmo pozicijos besilaikantys žmonės pasižymi kiek pozityvesniu požiūriu į naudojimąsi medijomis. Jie pabrėžia teigiamus naudojimosi medijomis aspektus, teigia, kad technologijos pačios savaime nėra blogis, kuris gali nulemti žmogaus elgesį. Viskas priklauso nuo žmogaus ir jo sąmoningumo naudojant medijas. Būtent jis renkasi, kaip dažnai ir kokiems tikslams jas naudos.
Svarbu pastebėti, kad šios pozicijos besilaikantys žmonės medijas laiko platesnio kultūros ir mūsų kasdienio gyvenimo laiko dalimi. Šiame kontekste kinas, animacija, kompiuteriniai žaidimai ir kiti audiovizualiniai produktai yra vertinami kaip menas arba bent jau natūrali kasdienio žmogaus gyvenimo dalis, kuri nėra mažiau vertinga nei kitos vien dėl to, kad jai sukurti ar dalintis yra naudojamos medijos. Pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų festivalio „Game–on“ kūrėjai atsakydami į klausimą – kodėl kompiuteriniai žaidimai? – teigia: „Mes tikime, kad žaidimai yra aukščiausia meno rūšis. Esame tikri, kad interaktyvios pramogos gali ne tik džiuginti, tačiau paskatinti teigiamus pokyčius socialinėje erdvėje, padėti mokslo srityje.“
Būtent šios pozicijos besilaikantys specialistai dažnai užsiima medijų edukacija, keldami klausimą, ar raidžių pažinimas ir gebėjimas skaityti bei rašyti yra vienintelė raštingumo forma. Kodėl mokykloje yra mokoma skaityti knygas, ir ši veikla, bendru sutarimu, yra laikoma vertingu užsiėmimu, tačiau nemokoma „skaityti“ filmo, suprasti audiovizualinio kūrinio abėcėlės?
Kultūrinio determinizmo atstovai, kurie laiko medijas kultūros dalimi, skatina skirti daugiau dėmesio abiem medijų aspektams – tiek turiniui, tiek formai. Yra įprasta medijų „blogio“ priežastimi laikyti turinį – smurtą, pornografiją, paviršutiniškai pateiktą, tendencingą informaciją. Tačiau šį aspektą galima palyginus nesunkiai kontroliuoti įdiegus jaunuolių išmaniuosiuose įrenginiuose turinio kontrolės programėles, dažniau pasidomint ką jie veikia virtualioje erdvėje ir pasiūlant alternatyvas. Tuo tarpu medijų forma, jei nagrinėsime ją ne vien naudos–žalos požiūriu, yra tam tikrą abėcėlė, kurią galima išmokti. Tiek vaikai, tiek suaugę formaliojo, neformaliojo ar patirtinio mokymosi dėka, mokosi suprasti kaip sukonstruoti filmai ar kiti audiovizualiniai kūriniai.
Kokių tikslų siekia kūrėjai rinkdamiesi tam tikrą kūrinio formą, pvz., filmavimą drebančia kamera? Ką mums pasako iš viršaus nufilmuoto filmo herojaus vaizdas? Kodėl filmo kadrai keičiasi taip greitai ar taip lėtai? Kokie elementai patraukia mus žinomų youtuberių vaizdo klipuose? Kas vyksta, kai socialiniuose tiksluose pateiktas vaizdas prieštarauja tekstui?
Gebėjimas susieti medijos turinį su forma, geresnis supratimas kaip ir kodėl būtent taip sukonstruotas kūrinys leidžia žmogui vertinti pateikiamą turinį kritiškiau, pagrįsti savo pačio nuomonę apie tai, kas rodoma (klausoma), atsirinkti aktualesnį ir/ar patikimesnį turinį.
Pabaigai
Žinoma, bet koks griežtas skirstymas į tipus yra supaprastinantis. Retas žmogus yra kardinalus vieno požiūrio šalininkas. Daugumos žmonių nuomonė keičiasi su patirtimi, ją veikia daug aplinkybių. Todėl dažniausiai mūsų požiūriai turi ir technologinio, ir kultūrinio determinizmo elementų. Visgi tikiuosi, kad mėginimas struktūruoti informaciją ir pabandyti suprasti savo požiūrio ištakas, gali padėti pažvelgti į medijas plačiau bei apmąstyti įvairių perspektyvų galimybes.
Jelena Šalaj – psichologė, socialinių mokslų daktarė, medijų edukacijos ir tyrimo centro „Meno avilys“ projektų kuratorė, besidominti psichologiniais naudojimosi medijomis aspektais. Straipsnio autorė taip pat kuruoja jau trečius metus vykstantį Meno avilio ir Britų tarybos medijų raštingumo projektą mokyklose „Dideli maži ekranai“ (projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Ugdymo plėtotės centru ir Lietuvos kultūros taryba).
