Oficialūs finansų rinkos žaidėjai vis dar yra labai susidomėję kriptovaliutomis ir blockchain sprendimais, tikino ne vienai institucijai šiuo klausimu patarinėjęs ekonomistas Paolo Tasca. Kalbėdamas su IQ apžvalgininku Gyčiu Kapsevičiumi jis pabrėžė, kad menkas vartotojų išmanymas sukuria terpę apgavystėms kriptovaliutų rinkoje.
Oficialūs finansų rinkos žaidėjai vis dar yra labai susidomėję kriptovaliutomis ir blockchain sprendimais, tikino ne vienai institucijai šiuo klausimu patarinėjęs ekonomistas Paolo Tasca. Kalbėdamas su IQ apžvalgininku Gyčiu Kapsevičiumi jis pabrėžė, kad menkas vartotojų išmanymas sukuria terpę apgavystėms kriptovaliutų rinkoje.
– Apie kriptovaliutas bent šiek tiek yra girdėję kone visi, tačiau „tokenizacija“, nors taip pat naudoja blockchain technologiją, daugeliui yra naujas terminas. Galbūt galėtumėte apibūdinti jų skirtumus?
– Iš esmės yra dvi skirtingos rūšys – skaitmeninės valiutos ir virtualūs žetonai (angl. tokens). Blockchain technologija leidžia kurti skaitmeninius sprendimus, bet skaitmeninės valiutos yra tik vienas iš jos panaudojimo būdų.
Skaitmeninės valiutos, tokios kaip bitkoinas, nėra susietos su realiu turtu, obligacijomis ar teisėmis. Tai skaitmeninė atsiskaitymo rūšis, kuri turi vertę dėl to, kad žmonės tą vertę jai priskiria. Yra dviejų skirtingų tipų kriptomonetos – fiksuoto valiutos kurso neturinčios valiutos ir stabilios valiutos. Stabilios monetos yra įdomesnės, jas tiria ir kai kurių šalių centriniai bankai. Jie stengiasi suprasti, kaip stabilios kriptovaliutos galėtų paveikti ekonomiką ir kokius teigiamus postūmius jos suteiktų BVP. Anglijos centrinis bankas 2016 m. atliko studiją, kurioje nurodoma, kad jei šaliai pavyktų skaitmenizuoti 30 proc. savo BVP, jo augimas padidėtų dar 3 proc. per metus. Tai būtų didžiulis impulsas.
Kita kategorija – su turtu susieti skaitmeniniai žetonai. Turtas gali būti ir materialus, ir nematerialus, tarkime, materialus turtas gali būti nekilnojamasis turtas, nematerialus – patentai. Šie žetonai gali būti naudojami finansuoti tam tikras veiklas, tarkime, pritraukti investicijų, arba jie gali būti naudojami tam tikrose platformose. Pavyzdžiui, pirmuoju atveju, jei bendrovė nori plėstis, jai reikia lėšų, ji susieja savo turimą fizinį turtą su skaitmeniniais žetonais, juos išplatina ir taip surenka lėšų tolesniam verslo etapui.
Taip pat egzistuoja ir skolos žetonai (angl. debt tokens), kurie jų savininkui leidžia gauti palūkanas nuo paskolintos sumos, bei įvairūs hibridiniai sprendimai.
– Regis, skaitmeniniai žetonai yra geras sprendimas dideliems verslams, kurie nori investuoti ir plėstis, bet kaip dėl mažesnės apimties sandorių? Jei, tarkime, žmogus turi namą ir nori jį parduoti, kodėl jis turėtų galvoti apie žetonus ir kaip tai veiktų?
– Nekilnojamasis turtas yra puikus turto „tokenizacijos“ pavyzdys, kadangi šiandien būstą gali būti sunku parduoti.
Tarkime, yra du broliai, kuriems priklauso tas pats butas, abiem po pusę. Galbūt vienas iš jų patiria finansinių sunkumų ir nori parduoti savo dalį. Apskritai nelabai galima parduoti pusės buto ar namo. Žetonai šiuo atveju padėtų jo dalies likvidumui. Perkantys žmonės galėtų įsigyti šią dalį.
Jei jie neturi pakankamai pajamų, galėtų nusipirkti dalį nekilnojamojo turto kaip užstatą, tarkime, 20 proc., o likusius 80 proc. su laiku galėtų sumokėti kaip nuomos mokestį savininkui.
– Kitaip tariant, tai tampa paskola, tik iš lygties eliminuojamas bankas?
– Būtent. Tokie pokyčiai leistų atsirasti naujai investicijų į nekilnojamąjį turtą klasei. Tarkime, gali būti, kad jūs turite pakankamai pinigų nusipirkti butą, tačiau nusprendžiate diversifikuoti savo turtą. Jūs galite nusipirkti visą būstą, tačiau taip pat galite įsigyti 20 proc. buto Londone, 20 proc. buto Paryžiuje ir 20 proc. Maskvoje.
Tai būtų gera išeitis namų savininkams Jungtinėje Karalystėje dėl „Brexito“. Jie nežino, kaip jis paveiks nekilnojamojo turto rinką. Labai tikėtina, kad investicijų portfeliai smuks dramatiškai, jeigu „Brexitas“ neatneš teigiamų pasekmių. Kritimas gali būti net 30–40 proc. Jei britai turėtų įrankį, kuris leistų laisvai turėti daug nekilnojamojo turto rūšių, jie galėtų diversifikuoti šią riziką.
– Teoriškai viskas atrodo patraukliai. Šiandien mes turime internetą, gabių programuotojų, kitaip tariant, įrankių. Taigi ar tai jau pritaikoma realybėje?
– Daugybė bendrovių prie to dirba ir eksperimentuoja. Aš pats dirbu su vienu nekilnojamojo turto projektu. Mes ketiname „tokenizuoti“ vieną Londone esantį pastatą, paskui įkurti fondą, kuris būtų susietas su to pastato verte. Tada pradėsime pardavinėti jo nuomotojams skaitmeninius žetonus. Jie turės teisę už papildomą sumą jų įsigyti. Taigi, jei jie ir toliau nuomosis būstą, o net jei ir ne, galės nusipirkti dalį to buto nuosavybės. Po kiek laiko jie gali nuspręsti tapti pilnateisiais turto savininkais, jei nusipirks pakankamai žetonų. Ir jei jie norės juos parduoti, jokių problemų, jiems nereikia turėti visų teisių į butą, kad galėtų parduoti dalį jo antrinėje rinkoje. Jie gali parduoti 20 ar 30 proc., ar kiek tik tuo atveju jiems reikalinga.
– Pakalbėkime apie kriptovaliutas. Pats žodis vartojamas daugybėje kontekstų, bet apsistokime prie tų, kurios sumanytos kaip pinigų pakaitalas. Ar matote kriptovaliutas kaip kitą finansinės evoliucijos pakopą? Ar manote, kad jos gali egzistuoti kartu su tradiciniais pinigais?
– Tai sena ekonominės teorijos diskusija. 1976 m. ekonomistas Friedrichas Hayekas parašė knygą „Pinigų denacionalizacija“ (angl. The Denationalisation of Money). F. Hayekas, kuris vėliau buvo apdovanotas Nobelio premija ekonomikos srityje, pasiūlė idėją, kad kaip ir kiti produktai, pinigai taip pat turėtų būti konkurencijos tarp skirtingų tiekėjų centras. Pasak jo, jie nesiskiria nuo bet kurios kitos prekės, todėl galėtų turėti skirtingus tiekėjus. O vartotojai pasirinktų, kuris produktas – šiuo atveju tai pinigai – geriausiai patenkina jų poreikius.
Taigi, kriptovaliutos yra tarsi F. Hayeko pranašystės išsipildymas ir mes jau pradėjome eksperimentuoti su skirtingomis kriptovaliutomis. Šiuo metu yra arti 2 tūkst. kriptovaliutų.
Per savo istoriją žmonija sugebėjo naudotis skirtingais mokėjimų tipais tuo pat metu. Kai aštuntajame dešimtmetyje buvo pristatytos kredito kortelės, jos nepakeitė banknotų. Mes vis dar naudojame abu būdus. Ir kai, ačiū internetui, šio šimtmečio pradžioje atsirado mobilieji mokėjimai, mes nepakeitėme kortelių jais. Taigi, puikiai galiu įsivaizduoti sambūvį tarp skirtingų rūšių mokėjimų – kriptovaliutų, banknotų, kredito kortelių ir kitų įrankių. Mes turime būti laisvi pasirinkti mokėjimo būdus.
Jei tarkime, lankytumėmės Vokietijoje, pastebėtume, kad vokiečiai yra konservatyvūs ir labai mėgsta grynuosius. Jie galbūt net nesitrauks kortelės, jei gali atsiskaityti grynaisiais, Vokietija yra labiausiai nuo grynųjų priklausoma valstybė Europoje. Tačiau jeigu nuvyktumėte į Kiniją, pamatytume, kad kinai padarė didžiulį šuolį nuo grynųjų iškart prie mobiliųjų mokėjimų. Viskas priklauso nuo visuomenės ir vartotojo įpročių.
Dabar mes galime rinktis skirtingus mokėjimo būdus, tai didžiulė mūsų, kaip piliečių, laisvė, ir manau, kad tai yra gerai.
– Kai kurios valstybės, kaip Venesuela, jau pristatė savo kriptovaliutas, kitos, kaip Estija ar Rusija, apie tai kalbėjo pernai. Jūsų nuomone, ar valstybėms reikėtų pačioms išleidinėti kriptovaliutas?
– Manau, kad tai sudėtingas klausimas, nes tai visada politinės valios ir apsisprendimo reikalas. Mes žengiame į zoną, kurioje reikia didesnio subtilumo, kai priimami politiniai sprendimai, ir strateginė pozicija.
Yra tokių šalių kaip Venesuela, kurios oportunistiškai mėgina surinkti pinigų savo reikmėms, susiedamos kriptomonetas su kai kuriais produktais. Panašūs eksperimentai vyksta Pietų Korėjoje. Vietinė valdžia bando skatinti susidomėjimą savo produkcija naudodama žetonus, tiesa, projektas dar neužbaigtas.
Kalbant bendrai, yra mokėjimo priemonės, kurios pripažįstamos legaliai. Euro zonoje mokėjimo priemonė yra euras ir jei turite kitokių valiutų, jas galima naudoti tik pirma konvertavus į eurus. Jei turite egzotiškos valiutos, tarkime, tų pačių bitkoinų, euro zonoje galite mokėti, tačiau pardavėjai nėra įpareigoti jų priimti.
Išvada – geriau turėti vieną oficialią mokėjimo priemonę. Kelių valiutų sistema yra įmanoma, pavyzdžiui, Zimbabvė padarė tai dešimtajame dešimtmetyje. Tačiau įvedus daugiavaliutę sistemą, vartotojas leis tas valiutas, kurios jam turės didžiausią vertę, tas, kurios sukuria pasitikėjimą sistema.
Įsivaizduokime, kad duodu jums Nigerijos nairų, tačiau jei jums savo sąskaitas reikėtų mokėti eurais, jūs būtumėte labiau patenkintas gavęs eurų, nes dabar nežinote, koks yra valiutos kursas ir koks jis bus rytoj. Tas pats su daugiavaliute sistema – visada bus daugiau leidžiama ta valiuta, kuri, jūsų manymu, bus stabilesnė ir turės didesnę vertę. Tai atvertų kelią valiutų konkurencijai.
Nesakau, kad nejudame ta kryptimi, tačiau tai sudėtinga sistema. Vienoje sistemoje konkuruodamos kelios valiutos gali sukelti finansinį nestabilumą, problemų su mokėjimų balansu, padidinti šalies finansinę riziką.
Todėl supaprastinta finansinė aplinka, kai naudojama tik viena valiuta, visada yra geresnis pasirinkimas, nebent šalis yra labai sudėtingoje ekonominėje padėtyje, kai vietinės valiutos infliacijos rodikliai yra labai aukšti.
Tačiau galų gale tai yra politinis pasirinkimas ir tikrai neteigiu, kad visos šalys turėtų eiti vienodu keliu.
– Kriptovaliutoms trūksta platesnio pripažinimo – vietų, kur atsiskaityti bitkoinais negalima, yra kur kas daugiau nei tų, kur juos priima. Įsivaizduokime, kad vienas iš mažmeninės prekybos milžinų, tarkime, „Amazon“, nutaria priimti bitkoinus. Ar to užtektų, norint pradėti „revoliuciją“?
– Manau, kad turėtume kažkaip apeiti kliūtis, kurias kuria dideli interneto prekybininkai. Tai galime padaryti kurdami instrumentus, kurie leistų vartotojui paprastai mokėti bet kuria valiuta.
Vietoje to, kad tikėtumėmės „Amazon“ sprendimo priimti bitkoinus ar bet kurią kitą kriptovaliutą, mums reikėtų turėti instrumentą, kuris leistų mums naudoti virtualias daugelį valiutų talpinančias pinigines.
Dabar norėdamas pirkti „Amazon“ aš negaliu naudoti savo kriptovaliutų, turiu jas paversti doleriais arba eurais. Jei turėtume technologiją, kuri leistų konvertuoti skaitmenines valiutas labai pigiai ar net nemokamai, išspręstume šią problemą.
– Kriptovaliutų rinkos reguliavimas yra karšta tema nuo pat didžiojo jų vertės pakilimo 2017 m. Tai galingas įrankis nešvariam verslui, tačiau tuo pačiu patogus būdas atsiskaityti paprastiems vartotojams, kurie nieko blogo nedaro. Kokiu keliu turėtų pasukti Europa – būti liberali ar griežta, kaip pavyzdžiui, Kinija ar Pietų Korėja?
– Technologijos iš esmės yra neutralios visais atvejais – tu gali panaudoti jas blogiems arba geriems tikslams. Faktas, kad apie 30 proc. viešųjų kriptovaliutų žetonų platinimų (angl. Initial Coin Offering, ICO) buvo apgaulės, nereiškia, kad dėl to žmonės negali pamatyti blockchain privalumų. Tai tiesiog atspindi realybę, kad kol kas žmonės nėra pakankamai subrendę tokiai technologijai. Tačiau bandymai apgauti ir išvilioti pinigus nėra nauja veikla, tai vyksta šimtmečius.
Mano nuomone, šias problemas galima išspręsti skyrus daugiau dėmesio visuomenės švietimui. Dabar tarp gyventojų vidutiniškai 3–5 proc. žino, kas tas blockchain ar turi kriptovaliutų. Tačiau dauguma apie tai nežino nieko, todėl turime kelti išsilavinimo lygį. Kol to sieksime, bus tokių žmonių, kurie norės pasinaudoti šiomis spragomis. Šie žmonės turėtų būti pašalinti iš rinkų, tačiau sukčių visada buvo bet kurioje verslo srityje.
Manau, kad mes itin sparčiai judame labiau subrendusios rinkos, tvirtesnių bendrovių, verslo modelių, geriau pasiruošusių prievaizdų, kurie plačiau supranta apieblockchain naudojimą ir kriptovaliutas, link. Visa tai yra kelias į stabilesnę rinką.
Mes vis dar mokymosi stadijoje, bet jau greitai daugiau žinosime apie naudą, kainą, riziką ir visi bus geriau informuoti apie tai, ką jie gali ir ko negali daryti, ir kur yra ribos.
Teisė irgi turi pritaikyti savo įrankius esamai situacijai. Tai jau daroma. Kitais metais naujoje ES direktyvoje prieš pinigų plovimą bus minimos kriptovaliutų keityklos ir piniginės. Manau, kad tai yra gerai – Europos reguliuojančios institucijos supranta, jog rinkoje atsiranda nauja turto klasė. Ši kelionė bus labai ilga, tačiau keliausime visi kartu.
P. Tasca
Gimė 1976 m.
Padujos universitete (Italija) įgijo politikos ir ekonomikos magistro laipsnį bei ekonomikos ir finansų magistro laipsnį Ca’Foscari universitete Venecijoje. Doktorantūros studijas baigė Ca’Foscari universitete ir Šveicarijos federaliniame technologijos universitete (ETH) Ciuriche.
P. Tasca patarinėjo blockchain technologijų klausimais įvairiose tarptautinėse organizacijose, įskaitant Europos Parlamentą ir Jungtines Tautas.
Vokietijos Bundesbanke dirbo vyriausiuoju ekonomistu, atsakingu už skaitmenines valiutas.
Yra „Fintech Book“ (liet. „Fintech knygos“) ir „Banking Beyond Banks and Money“ (liet. „Bankininkytė už bankų ir pinigų ribų“) bendraautoris.
