Anksčiau geologai buvo įsitikinę, kad ašigalių apsikeitimo procesas vyksta kelis amžius. Žemės magnetinio lauko poliai gali apsikeisti vos per 150 metų, o ne per kelis šimtus, kaip manyta anksčiau. Tokią išvadą mokslininkai padarė, atlikę radioizotopinę ir paleomagnetinę senesnių nei 100 tūkstančių Kinijoje esančių olų stalagmitų analizę. Tyrimas publikuotas „Proceedings of the National Academy of Sciences“ žurnale.
Dar XX amžiaus pradžioje geologai suprato, kad šiaurinis ir pietinis Žemės magnetinio lauko poliai ne kartą keitėsi vietomis. Šis reiškinys vyko neperiodiškai – tarp pasikeitimų praeidavo nuo kelių dešimčių tūkstančių iki kelių milijonų metų.
Nuo dabartinio žmogaus atsiradimo Žemėje magnetiniai poliai dar nė karto neapsikeitė. Pastarąjį kartą procesas baigėsi prieš maždaug 800 tūkstančius metų. Geologai iš Kinijos, Taivanio ir Australijos nuvyko į Sanxing olas Pietų Kinijoje tirti stalagmitų, galėjusių užfiksuoti Žemės magnetinio lauko svyravimus.
Buvo atlikta visų stalagmitų bandinių analizė, parodžiusi, kad juose yra urano ir torio izotopų. Iš šių elementų pavyko maksimaliai tiksliai nustatyti uolienos amžių (maksimali paklaida – 10 metų) – nuo 91 iki 107 tūkstančių metų.
Sanxing uolos paleomagnetiniai tyrimai parodė, kad prieš ~110 metų Žemėje buvo daug magnetodinaminių anomalijų. Jų dažnis ir trukmė nuolat skyrėsi. Magnetinio lauko pasisukimo amplitudė galėjo viršyti 100 laipsnių. Be to, poslinkio kryptis buvo neįprasta – Rytiniame pusrutulyje ašigaliai pasisuko į pietus ir rytus, o ne į šiaurę.
Magnetinių anomalijų trukmė kito kelis kartus per 20 tūkstančių metų. Pavyzdžiui, prieš 105 tūkstančius metų ji vyko vos keletą amžių, o prieš 92–98 tūkstančius metų užtrukdavo keletą tūkstantmečių. Taip jungtinė mokslininkų komanda sugebėjo paskaičiuoti, kiek truko magnetinio lauko apsikeitimas – 144 metus.
Geologai tvirtina, kad gautais duomenimis pirmą kartą pavyko tiksliai įvertinti Žemės magnetinio lauko apsikeitimą sukeliančių geomagnetinių anomalijų laiko charakteristikas. Labiausiai nerimą kelia reiškinio nenuspėjamumas – ašigalių apsikeitimo nebuvo jau beveik 800 tūkstančių metų, o kada laukti kito – nežinia. Mokslininkai težino, kad procesas stipriai paveiks žmonių gyvenimus: magnetinių polių apsikeitimas atsispindės biosferoje ir palydovų sistemose (ryšiai, internetas, navigacija).
Dar 2015 metais NASA mokslininkai papasakojo apie Marso atmosferos tyrimų kosminiu zondu MAVEN rezultatus. Gauti duomenys rodo, kas Marso atmosferą išretino Saulės skleidžiamų elektringų dalelių srautas. Magnetinio lauko neturinti planeta niekaip negalėjo pasipriešinti „Saulės vėjui“, išnešusiam į kosmosą dujų jonus. Netekusi atmosferos, Raudonoji planeta išdžiuvo ir dabar nebetinkama gyviems organizmams. Per ilgus Marso tyrinėjimų metus Marse pavyko rasti tik organinės medžiagos molekules, kas nėra „gyvybės“ sinonimas. Būtent tai ir kelia nerimą geologams – potencialus Žemės magnetino lauko nebuvimas gresia katastrofiškomis pasekmėmis.
Be to, spartėjanti magnetinių polių padėties kaita sutampa su magnetino lauko intensyvumo silpnėjimu. Ilgai manyta, kad jis silpdavo maždaug 10 % per šimtą metų. Tačiau šio dešimtmečio pradžioje Europos kosmoso agentūros „Swarm“ serijos zondais gauti duomenys parodė, kad Žemės magnetinis laukas silpsta 10 kartų greičiau, nei manyta, tai yra, jo intensyvumas silpnėja maždaug po 5 % per dešimtmetį. Ir šis magnetinio lauko silpimas kartu su magnetinių ašigalių „pabėgimu“ gali reikšti jų apsikeitimo pradžią.