Kinijoje virtualioji realybė (parkai, atrakcionai) – jau įprastas dalykas, nes daug pinigų investuojama į pramogas ne namuose, LRT RADIJUI sako iš Lietuvos kilusi futuristė Monika Bielskytė. „Kai kalbame apie inovacijas, tikimės kad tokie dalykai netrukus iškils Europoje, Silicio slėnyje, Šiaurės Amerikoje, tačiau jų pradžia gali būti visai kitur. Iš tiesų taip ir yra. Tikiu, kad papildytosios realybės technologijos pirmiausia tobulės kitur, o tik tuomet pasieks Vakarų pasaulį“, – įsitikinusi M. Bielskytė.
– Papasakokite apie savo veiklą.
– Nuspėti ateitį – tik nedidelė mano darbo dalis. Mane labiau domina tai, kaip mes galime ją suformuoti. Dirbu keliose skirtingose srityse. Pirmoji yra pramogos – kuriu ateities dizainą mokslinės fantastikos projektams. Dažniausiai tenka dirbti su keliomis didžiausiomis Holivudo įmonėmis, studijomis ir asmenybėmis. Esu ateities pasaulio dizainerė, tai reiškia, kad kuriu vaizdą, kaip gali atrodyti mūsų pasaulis po kažkiek metų.
Kartu dirbu su technologijų įmonėmis ir padedu joms pamatyti geopolitinį, sociokultūrinį kontekstą, kuriame veiktų jų produktai. Taigi, aš padedu jiems įsivaizduoti galimus ateities scenarijus, numatyti žmonių elgesį. To reikia realiems vartotojams, reikia, kad įmonės nekurtų savo produktų vakuume.
Visai neseniai pradėjau dirbti su miestais ir vyriausybėmis. Naujausias mano projektas yra darbas su Meksiku, esu viena iš šešių futuristų, kurie numato šio miesto ateitį 2030-aisiais. Fikcinis ateities dizainas realioms vietoms yra naujausia veikla, kuria užsiimu.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado technologijos?
– Buvau patarėja inovacijų klausimais Holivudo režisieriaus ir prodiuserio Ridley Scotto kompanijai. Tuo metu dirbome su virtualiosios realybės startuoliu „Volumetric Capture“, tai buvo ankstyvoji stadija, man labai pasisekė, kad galėjau prie to prisidėti. Per pirmąsias dvi sekundes pasakiau sau – tai yra viskas, ko aš norėjau.
Esu iš Šiaulių, prisimenu pirmuosius filmus kino teatre – visuomet norėjau sėdėti pirmoje eilėje. Visuomet norėjau būti tame pasaulyje, nes įprasto vaizdo ekrane man nepakako. Taip virtuali realybė atsidūrė mano gyvenime.
– Kaip virtualioji realybė pritaikoma jūsų darbe?
– Kai stebi fikcinių pasaulių kūrimą, matai tik nedidelę dalį to, ką tau pasirenka parodyti pats režisierius. Kai esi įtraukiančios realybės erdvėje, gali iš tiesų pasijusti, lyg būtum kitame pasaulyje. Tai yra puiki platforma parodyti ateities vizijas (idealiu atveju – norimas vizijas), tačiau jas galima sugretinti su mažiau norimais scenarijais.
Užuot sakiusi, kokia didelė yra klimato kaitos problema, galiu žmogų nuvesti per tam tikrą peizažą, kurį paveikė klimato kaita. Galiu priversti pajusti, kaip tas pasaulis atrodys ateityje. Pavyzdžiui, galiu parodyti, kokia yra 2030 m. Meksiko miesto vizija, priversti pajusti skirtingas emocijas. Tai tiek pat įkvepia, kiek gąsdina, tiek pat pozityvu, kaip neįtikėtinai pavojinga.
Pagalvokite apie netikrų naujienų kūrimą. Tai liečia visas mūsų gyvenimo sritis – net mediciną. Turiu omeny paralyžiumi sergančių žmonių reabilitaciją, psichologinių problemų, baimių įveikimą, pagalbą vėžio pacientams susitvarkyti su chemoterapijos skausmais.
Man įdomu, kaip ši technologija bus naudojama, kokią įtaką jį gali padaryti mūsų kasdienybei, tačiau taip pat mane domina, kaip žmonės tai mokysis apgauti ar įsiveržti į sistemą. Nes viskas, ką galima nulaužti, bus nulaužta. Turime pagalvoti ir apie tai.
– Kalbant apie ateities technologijas, yra daug skeptikų. Pavyzdžiui, serialas „Black Mirror“ rodo, kokia galėtų būti realybė, kai mes pritaikysime kompiuterius sau, turėsime implantus smegenyse. Seriale vaizduojama, kad žmogus visiškai pasikeis. Ar taip galėtų nutikti? Kokia yra šių technologijų neigiama pusė?
– Turime įsivaizduoti visus galimus scenarijus, taip pat ir neigiamus, kad galėtume suformuoti ateitį geriau. Tai man atrodo gyvybiškai svarbu, nes jeigu mes, žmonės, kurie dirba šioje industrijoje, to nedaro, tai darys rinka. Jei plosime rankomis, tik nustumsime tas problemas, kurios neišvengiamai nutiks, dar toliau.
Man patinka serialas „Black Mirror“ dėl to, kad tai kaip skambutis visiems, perspėjantis, jog taip elgtis su technologijomis neturėtume. Vis dėlto distopija irgi yra pavojinga. Nemažai holivudinių mokslinės fantastikos filmų fetišizavo distopiją ir pavertė ją beveik trokštamu dalyku, įvyniodami tai į gražią sinematografiją.
Žinoti, kur nenorime būti, yra pirmas žingsnis, o antras – nepamiršti paradigmų pasikeitimo. Kaip mes panaudosime technologijas kaip įrankius? Viltis yra ne technologijose, o mūsų žmogiškume.
– Dabar virtuali realybė atrodo ganėtinai tolimas dalykas, kuris yra ir brangus, ir ne kiekvienam prieinamas. Kokią šios technologijos ateitį matote? Ar ji galėtų pasiekti kiekvieno namus ir tapti kasdienybe?
– Visi mūsų turimi plokščiaekraniai – kompiuteriai, išmanieji telefonai, planšetės – bus pakeisti virtualia ar papildyta realybe. Tai yra natūrali kompiuterinės evoliucijos dalis. Šių technologijų įsiskverbimas į mūsų gyvenimus bus dar didesnis nei dabartinių technologijų ir visi galės tuo naudotis.
Tiesa, nemažai kompanijų tikisi, kad virtuali realybė vystysis panašiai kaip telefono programėlės, tačiau tai du skirtingi dalykai. Sukurti programėlę yra gana pigu, tuo metu papildytos realybės technologijos atpigs tik ilgainiui. Šiuo metu didžiosios įmonės turi į tai investuoti, tai yra mūsų ateitis. Kiek tai užtruks – atviras klausimas. Priklausys nuo to, kaip greitai tobulės techninė įranga, kiek bus sukurta įtraukiančio turinio, kuris motyvuos žmones įsigyti tokias technologijas.
Kinijoje virtuali realybė jau yra tapusi įprastu dalyku. Iš dalies dėl to, kad nemažai pinigų yra investuojama į pramogas ne namuose. Virtualios realybės parkai, atrakcionai yra populiarūs, nes tam nereikia įsigyti įrangos pačiam. Įmonės tam skyrė dideles pinigų sumas.
Kai kalbame apie inovacijas, tikimės kad tokie dalykai netrukus iškils Europoje, Silicio slėnyje, Šiaurės Amerikoje, tačiau jų pradžia gali būti visai kitur. Iš tiesų taip ir yra. Tikiu, kad papildytos realybės technologijos pirmiausia tobulės kitur, o tik tuomet pasieks Vakarų pasaulį.