Istorijoje netrūksta mitų, kuriuose realūs žmonės demonizuojami ar pagražinami. Nemažai mūsų amžininkų įsitikinę, kad daug metų „Apple Computers“ vadovavęs Stevenas Jobsas – personalinį kompiuterį, skaitmeninį grotuvą, išmanųjį telefoną ir dar planšetę sugalvojęs genialus išradėjas. Šis mitas išsivystė iš „Apple“ marketingo legendos, tačiau milijonai žmonių pakankamai gerai pamena iki „iPodo“ egzistavusius grotuvus, iki „iPhone“ – išmaniuosius telefonus ir iki „iPad“ – planšetes, ir šiuos teiginius gali nesunkiai paneigti. 
Istorijoje netrūksta mitų, kuriuose realūs žmonės demonizuojami ar pagražinami. Nemažai mūsų amžininkų įsitikinę, kad daug metų „Apple Computers“ vadovavęs Stevenas Jobsas – personalinį kompiuterį, skaitmeninį grotuvą, išmanųjį telefoną ir dar planšetę sugalvojęs genialus išradėjas. Šis mitas išsivystė iš „Apple“ marketingo legendos, tačiau milijonai žmonių pakankamai gerai pamena iki „iPodo“ egzistavusius grotuvus, iki „iPhone“ – išmaniuosius telefonus ir iki „iPad“ – planšetes, ir šiuos teiginius gali nesunkiai paneigti. Ankstyvosios asmeninių kompiuterių (AK) istorijos liudininkų gerokai mažiau, ir dėl to ji gerokai primiršta.
Pagrindiniai pirmųjų AK istorijos šaltiniai – patys aparatai muziejų kolekcijose, šiek tiek rašytinių duomenų ir vadinamoji šnekamoji istorija, tai yra liudininkų pasakojimų ir interviu įrašai. Ir dabar kuriami šnekamosios istorijos dokumentai neretai verčia peržiūrėti ankstesnius įvykių įsivaizdavimą. Vienas toks liudijimas atsirado neseniai, 2015 metų rugsėjo 7 dieną, kai pokalbyje feisbuke – apie filmus, kuriuose buvo vaizduоjami „Apple“ ir Jobsas, – vienas iš „Apple“ kompanijos įkūrėjų, Steve'as Wozniakas netikėtai išsakė savo požiūrį į tai, kas vyko 1975–1985 metais.
Vozniakas (jam pačiam labiau patinka būti vadinamam tiesiog „Vozu“) pirmą kartą po daugelio metų paneigė teiginius, neva Jobsas iš „Apple“ buvo atleistas po konflikto su akcininkais, kas buvo visos „Apple“ ir Jobso istorijos kertiniu akmeniu. Pasak Vozo, Jobsą tik nušalino nuo vadovavimo „Macintosh“ projektui po to, kai dėl nesėkmių per vieną prekybos sesiją „Apple“ akcijų kursas nukrito 30 %. Jobsas nesėkmingai rezgė intrigas prieš poste jį pakeitusį Johną Sculle'į ir galiausiai 1987 metais išėjo pats. Išsakęs daugybę nežinotų faktų ir aplinkybių, Vozas pabrėžė, kad Jobsas jau tada pasižymėjo legendiniu egocentriškumu ir kad stipriąją jo puse buvo ne technologijų kūrimas, o jų pavertimas pardavimui tinkamu produktu. Viename savo komentare Vozas pasisakė labai aštriai: „Styvas nesigaudė kompiuteriuose ir nesuprato, kaip padaryti gerą mašiną“ (buvo kalbama apie brangių RAM atminties integruotųjų schemų taupymą „Lisa“ kompiuteriui), o kitame: „Jobsas nesuprato, kaip veikia tikra OS, kaip vyksta resursų paskirstymas ir pan.“
Aptarime dalyvavo Sculle'is, pirmosios „Apple“ operacinės sistemos autorius Paulas Lotonas ir kiti pirmieji „Apple“ darbuotojai. Jie taip pat išsakė nuomonę, kad „Apple“ flagmano 1976–1984 metais – „Apple II“ – inžinerinis tobulumas, buvo, visų pirma jį sukūrusio Vozo nuopelnas. Kažin ar galima visa tai, kas pasakyta, priimti už gryną pinigą (akivaizdus pagrindinio kalbėtojo suinteresuotumas jo nuopelnų pripažinimu), tačiau su baigiamąja jo fraze apie „Apple“ ir Jobso mitą nesutikti sunku: „Daugelis mato tai, ką nori matyti“.
Taigi, siekiant išsiaiškinti tikrąjį Jobso vaidmenį, kuriant AK ir apskritai, apie ankstyvąją AK istoriją, reikia mažiau kalbėti apie Jobsą ir daugiau apie technologijas.
Septintojo ir aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečių sandūroje egzistavo trys kompiuterių kategorijos. Tikrieji kompiuteriai – centriniai kompiuteriai (angl. mainframe) su mašinos veikimo laiko paskirstymu ir profesionaliu operatoriumi ar netgi ne vienu. To meto korporatyvinė kompiuterių rinka neoficialiai vadinta „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – „Snieguolė“ buvo IBM, „nykštukų“ vaidmenį atliko „Burroughs“, CDC, GE, „Honeywell“, NCR, RCA ir „Univac“.
Antra kategorija buvo minikompiuteriai – bendro, tačiau tiesioginio naudojimo. Plačiausiai buvo naudojami DEC kurtos PDP šeimynos gaminiai.
Individualaus naudojimo kompiuteriai dar kūrimo fazėje buvo pavadinti „mikrokompiuteriais“. Šis terminas reiškė tik prietaisą, kuris vėliau imtas vadinti „sisteminiu bloku“ – korpusą su pagrindine plokšte, procesoriumi, praplėtimo sąsaja ir įvesties/išvesties prievadais (portais). Ekrano, klaviatūros ir manipuliatoriaus (pelės, arba, pavyzdžiui šviesos plunksnos) kompleksas vadinosi „terminalu“. Išsireiškimas „asmenini kompiuteris“ iš pradžių naudotas tik kaip „IBM Personal Computer“ pavadinimas.
Mikrokompiuterių istoriją galima pradėti skaičiuoti nuo „visų demonstracijų motinos“, kurios pavyzdžiu Douglasas Engelbartas pademonstravo asmeninio kompiuterio koncepciją
Idėja, kad kompiuteriai kada nors kasdienė buities dalykais ir juos naudos ne tik stambios korporacijos ir tyrimų centrai, 1968 metų gruodį jau buvo įsitviгtinusi. Tačiau kompiuteriui buvo numatomas kitas vaidmuo. Jis buvo įsivaizduojamas, kaip protingų daiktų centras ir pagalbininkas. Buvo tikimasi, kad kompiuteris keps kiaušinienę, užsakinės lėktuvo bilietus, atidarinės duris, įjungs šviesą. Jam buvo priskiriamos tarpukarinio periodo mokslinės fantastikos literatūros roboto–liokajaus funkcijos. Tokį supratimą didžia dalimi lėmė Alano Turingo 1947–1950 metų darbai, o ypač „Kompiuterinės mašinos ir protas“, kuriame mokslininkas kėlė klausimą: „Ar mašinos gali mąstyti?“
Turingo idėjos labai greitai tapo masinės kultūros dalimi, kur kompiuteris vaizduotas kaip paslaptinga sąmoninga ir valią turinti mašina, kuri tarnauja savo kūrėjui, arba atvirkščiai, rezga prieš jį piktavališkus planus. Kompiuteris buvo suvokiamas kaip dirbtinis intelektas, keliantis pagarbų jaudulį netgi inžinieriams ir mokslininkams, ir juo labiau – mėgėjams ir visuomenei. „Visų demonstracijų motina“ ne tik nuvertė kompiuterį nuo pjedestalo – nuo „dirbtinių smegenų“ laiptelio iki instrumento lygio, – bet ir parodė, kad AK galima sugalvoti daugybę paprastesnių ir reikalingesnių panaudojimų – elektroninės knygos, rašomosios mašinėlės, videotelefono, skaičiuotuvo. Kalkuliatoriai asmeninių kompiuterių istoriją ir pratęsė, stimuliuodami pagrindinio AK elektroninio komponento – mikroprocesoriaus sukūrimą.
Kai buvo sukurtas mikroprocesorius, kiti būtini AK elektroniniai komponentai jau buvo. Egzistavo integruotųjų schemų gamyba ant silicio kristalo plokštelės. Buvo sugalvoti ir pagaminti standūs ir lankstūs magnetiniai kaupikliai, magnetofonų kasetės pritaikytos duomenų įrašymui dvejetainiu ir aštuonetainiu kodu. Buvo sukurta puslaidininkinė nuolatinė ir kintamoji atmintis, kuri aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo tokia brangi, kad kompiuterio kainą labiausiai lėmė būtent jos kiekis. Atminties brangumas ir ribotumas vertė aštuntojo dešimtmečio programuotojus rašyti itin efektyvias programas ir kiekviename žingsnyje ieškoti itin ribotos atminties panaudojimo būdų.
Kadangi dauguma komponentų jau egzistavo, buvo galima kurti mikrokompiuterius, ir pirmieji tokio tipo įrenginiai buvo sukurti septintajame dešimtmetyje – dar be mikroprocesorių. Nuo 1966 metų pradėtas leisti „Amateur Computer Society ACS Newsletter“ žurnalas, kur buvo publikuojamos kompiuterio surinkimo namuose instrukcijos; 1968 metų balandį namudinio kompiuterio surinkimo instrukcijos pasirodė „Popular Mechanics“. Netrukus prasidėjo serijinės mikrokompiuterių gamybos bandymai. Johnas Blankenbakeris iš „Kenbak Сorporation“ 1971 metais išleido „Kenbak-1“, ir pardavė apie 50 egzempliorių. „National Radio Corporation“ pasiūlė konstruktoriaus rinkinį. Aštuntajame dešimtmetyje elektronikos mėgėjams, „hakeriams“, skirti žurnalai tapo esminiu mikrokompiuterių gamybos sukūrimo veiksniu (Allan, Roy A. A History of the Personal Computer. The People and the Technology. Allan Publishing London, 2001).
Naudojant kalkuliatoriams skirtus procesorius, buvo galima paties naudotojo programuojamas sistemas, ir taip įgyvendinti pirmuosius mikrokompiuterių modelius, kuriuose buvo optimalus kainos ir galimybių santykis.
1969 metais atminties lustų gamintoja „Intel“ iš Japonijos firmos „Busicom“ gavo užsakymą sukurti kalkuliatoriui skirtą mikroschemą. „Intel“ inžinieriai Marcian Ted Hoff, Federico Faggin ir Stanley Mazor, aktyviai dalyvaujant Sima Masatoshi iš „Busicom“, suprojektavo sistemą iš 2300 tranzistorių, kuri priėmė keturių bitų dvejetainį kodą ir tokiu pačiu formatu pateikdavo rezultatą. Procesorius veikė su MCS-4 (MicroComputer System) mikroschemų rinkiniu, kuriame buvo ROM, RAM ir I/O lustai. Naudojant masinę gamybą, tokios sistemos savikaina siekė ~60 dolerių. Netrukus „Busicom“ nutraukė kalkuliatoriaus gamybos planus ir 1971 metais „Intel“ tapo viename luste telpančio kompiuterio technologijos vieninteliu savininku. Šis lustas buvo pavadintas „mikroprocesoriumi“ ir pažymėtas „Intel 4004“ (kitų komponentų numeriai plokščių rinkinyje buvo nuo 4001 iki 4003).
„Intel 4004“ procesorius buvo ne vienintelis ir pasirodė beveik tuo pačiu metu, kaip ir du panašūs „kalkuliatoriai luste“ – „Pico1/GI250“ („Pico Electronics“, Škotija, ir „General Instruments“, iš Niujorko valstijos JAV) ir „TMS 1000“ („Texas Instruments“, Teksasas, JAV). Kai „Busicom“ atsisakė pirkti 4004 procesoriaus partiją, „Intel“ juos panaudojo aštuonių bitų procesoriaus kūrimui. Tai buvo būsimasis procesorius 8008, kuris, kitaip, nei manoma, buvo ne 4004-ojo sūnus, o veikiau 4004-ojo įbrolis. „Intel“ specializacija buvo atminties lustų gamyba ir užsakomas mikroschemas ji vertino kaip pagrindinės savo rinkos stimuliavimą. Atskirai pardavinėti procesorių „Intel“ nerizikavo, nes taip būtų galėjusi atstumti klientus – kompiuterių gamintojus, kurie pirko atminties lustus. Naujasis procesorius taip pat buvo sukurtas pagal užsakymą.
Architektūros, kuri vėliau pavadinta x86, pagrindus sugalvojo firmos užsakovės „Computer Terminal Systems“ (CTS) įkūrėjas Austinas O. „Gasas“ Roche. CTS kūrė kompiuterinį terminalą „Datapoint 2200“, kurio galimybės priartėjo prie mikrokompiuterio, – ir taip pat atsisakė užsakymo. 1972 metų balandį „Intel 8008“ procesorius pirmą kartą pasirodė firmos kataloge ir kainavo 120 dolerių. Kompiuterių gamintojai tuo metu ne tik neišsigando konkurencijos, bet netgi ėmė bandyti kurti sistemas šio procesoriaus pagrindu.
Sakramento universiteto dėstytojas Billas Pentzas, naudodamas ikiserijinės gamybos 8008 procesoriaus pavyzdį, sukūrė prototipą mikrokompiuterio, palaikiusio spalvotą grafiką, klaviatūrą, DOS operacinę sistemą, interpretavimo kalbą BASIC ir netgi kelias programas, tarp kurių – paprasčiausia biudžeto ir apskaitos programa „MainCalc“. Nepatvirtintais duomenimis, dar vienas prototipas buvo sukurtas Didžiojoje Britanijoje. 1973 metais serijinės gamybos procesorius 8008 buvo panaudotas pirmajame komerciniame mikrokompiuteryje „Micral“ (Prancūzija), kurio buvo parduota 500 egzempliorių; antrasis rinkoje pasirodė kompiuteris „MCM/70“ (Kanada).
1974 metų balandį „Intel“ komanda išleido naujos kartos, 2 MHz taktinio dažnio ir naujo dvejetainio kodo procesorių 8080, kuriame buvo išspręsta daug problemų; 8080 procesoriui BASIC interpretatorių bandę rašyti programuotojai skundėsi, kad procesoriaus instrukcijų rinkiniu neįmanoma to atlikti efektyviai. Procesorius 8080 tapo pirmosios masinės mikrokompiuterių serijos „Altair“ pagrindu.
Atsiradus mikroprocesoriui, AK ėmėsi kurti visi, kas su tuo buvo susiję: stambios prietaisų gamybos korporacijos, elektronikos prekybos tinklai, mažos firmos ir mėgėjai, kurie aštuntojo dešimtmečio žargonu vadinti „hakeriais“. Būtent hakeriai ir tapo pagrindiniu pirmųjų mikrokompiuterių vystymosi varikliu.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje hakerių bendruomenės kūrėsi prie žurnalų ir pačių leidžiamų biuletenių. Terminas „hakeris“ naudotas ne „kibernetinio nusikaltėlio“, o „sumaniojo meistro“ reikšme; žodis „hack“ reiškė ne įsilaužimą, o gudrų nestandartišką sprendimą, įgyvendintą po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis. Hakeriai tam tikra prasme buvo septintojo dešimtmečio kontrkultūros dalimi, kuri taip pat buvo nepatenkinta valdžia ir stambiomis korporacijomis, linkę į madingas rytietiškas religijas, jogą, psichotreningą ir kitas alternatyvias praktikas.
Garsiojo „Homebrew Computer Club“ (rinkosi nuo 1975 metų) pagrindą sudarė „liaudies kompiuterio“ judėjimo entuziastai, manę, kad gigantiški, baltu chalatu apsirengusio „žynio“ – programuotojo saugomi IBM centriniai kompiuteriai, – korporacijų tironijos simbolis ir instrumentas, o asmeniniai kompiuteriai – atvirkščiai, demokratijos ginklas. Padėdami vienas kitam spręsti problemas ir įgyvendindami projektus, hakeriai sukūrė atviro dalinimosi informacija kultūrą.
Žurnalai palaikė hakerius, skatindami jų bendravimą ir publikuodami labiausiai vykusius sprendimus. Vienas iš populiariausių „pasidaryk pats“ projektų aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo „TV Typewriter“, kurį sukūrė Donas Lancasteris. Lankasterio straipsnis „Radio-Electronics“ žurnale pasirodė 1973 metų rugsėjį. Jame aprašomas televizoriaus priedėlis su klaviatūra, kuria galima spausdinti tekstą – iš pradžių po dvi eilutes, o dokumente galėjo būti iki 1024 ženklų. Pirmą kartą „TV Typewriter“ kode pasirodė sprendimai, kuriuos vėliau naudojo teksto redaktorių, leidybos sistemų ir netgi PDF formato, o taip pat kompiuterių ekranų ir vaizdo plokščių kūrėjai.
Legendoje apie „Apple“ būtinai minima „blue box“, „mėlyna dėžutė“, – įrenginys nemokamiems tarpmiestiniams pokalbiams, kurią Jobsas ir Vozas neva sugalvojo maždaug 1971 metais. Nors Vozas tokį įrenginį išties buvo pasidaręs ir naudojo, tai nebuvo jo išradimas. „Bluebox – DTMF“ (Dual Tone Multi Frequency) signalo generatorius skleidė 2600 hercų toną, kuris AT&T signalinėje sistemoje žymėjo laisvą tolimą liniją. Signalas linija komutatoriui duodavo sujungimo komandą, kuri niekur nebuvo registruojama. AT&T signalų specifikacijos nebuvo uždaros ir mėlynųjų dėžučių schemos radiomėgėjų leidiniuose buvo reguliariai publikuojamos nuo septintojo dešimtmečio. Savi meistreliai su „blueboxais“ buvo kone kiekviename universiteto miestelyje, o jei aukštoji mokykla buvo techninės pakraipos – tai ir kiekviename bendrabutyje. Nenusimanę elektronikoje reikiamą dažnį išgaudavo žaisliniu švilpuku, kuris buvo kaip dovanėlė „Captain Crunch“ dribsnių dėžutėse, o kai kurie „laisvos tarpmiestinės linijos“ signalą mokėjo tiesiog pašvilpti. Mėlynosios dėžutės taip paplito, kad nuo 1975 metų ryšio operatoriai visame pasaulyje ėmėsi kurti signalų sistemą SS-7, kurioje valdymo signalai buvo perkelti į kitą kanalą ir nebebuvo perduodami DTMF tonais, dėl to „blueboxingas“ išnyko.
„BlueBox“ / ©powerhousemuseum.com
Apie korporacijų viduje vykdomus projektus praktiškai nieko nežinojo nei hakeriai, nei žurnalai ir neretai jie būdavo gerokai pranašesni. Svarbiausiu aštuntojo dešimtmečio uždaru projektu, be abejonės, buvo „Xerox Alto“, kuriame buvo realizuotos Engelbarto idėjos. Galbūt vieninteliame egzistavusiame „Alto“ egzemplioriuje buvo grafinė sąsaja (GUI), spalvotas, portretinis 606×808 monitorius, klaviatūra, pelė ir Robertso Metcalfe'o „Xerox PARC“ laboratorijoje specialiai „Alto“ sukurtas kompiuterių sujungimo į tinklą modulis, kurį Metcalfe'as į nebūtį iškeliavusio „šviesą nešančio eterio“ atminčiai pavadino „Ethernet“.
Paplitusi legenda, kad IBM pavėlavo į mikrokompiuterių rinką ir atėjo, kai joje viskas buvo įsisavinta ir pasidalinta. Iš tikrųjų IBM sukūrė vieną iš pirmųjų visaverčių mikrokompiuterių – „IBM 5100“, kuris anonsuotas 1975 metų rugsėjo 9 dieną. „IBM 5100“ buvo nuosavos gamybos procesorius su 16–64 kB atminties, 16–64 kB naudotojo atminties, įmontuota atverčiama klaviatūra, kasetiniu įrenginiu, spausdintuvu, tekstiniu 16×64 simbolių ekranu, BASIC. Šis kompiuteris svėrė 22,25 kg ir, priklausomai nuo atminties kiekio, kainavo nuo 8975 iki 19 975 dolerių [atsižvelgus į infliaciją, dabartiniais pinigais tai būtų 41 537 – 92 446 $]. Periferinė įranga, taip pat ir dėžutė pernešimui, buvo perkama atskirai, tad „IBM 5100“, turbūt galima vadinti pirmuoju portatyviniu kompiuteriu. Dėl tokios aukštos kainos paprastiems naudotojams tai buvo neįkandama prabanga, tačiau IBM nesielvartavo, nes korporacija taikėsi į kitas stambias korporacijas ir produkto tikslas buvo technologijų įsisavinimas ir rinkos žvalgyba. (Welcome, IBM, to personal computing. Byte's Bits. Byte Magazine, December 1975.)
Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio sandūroje viena iš paklausiausių elektronikos prekių buvo kalkuliatoriai. Jų paklausa keletą metų gerokai viršijo pasiūlą, o pelno marža buvo didelė. Po 1973-ųjų metų elektroninių kalkuliatorių komponentų gamintojai – visų pirma „Texas Instruments“ – nusprendė, kad neverta pelną atiduoti tarpininkams ir kalkuliatorius pradėjo gaminti patys. Kainos iš triženklių tapo dviženklėmis, ir jų surinkimu užsiėmusios firmos, tarp kurių buvo „Commodore“ iš Toronto ir MITS iš Albukerkės, pradėjo ieškoti būdų uždirbti iš kompiuterių.
1975 metų pradžioje „Popular Electronics“ žurnalas anonsavo naują kompiuterį, „MITS Altair-8800“ (po senovei vadintą „minikompiuteriu“). Straipsnyje „Altair“ buvo siūlomas už „mažesnę, nei 400 dolerių“ kainą. Surinktas „Altair 8800“ kainavo 498 dolerius, o už 397 dolerius buvo siūlomas „pasidaryk pats“ rinkinys – būtent dėl tokios, tiems laikams nerealiai žemos, kainos Lesas Solomonas ir Artas Salsbergas pagrindiniu modeliu ir pasirinko „Altair“. „Altair“ pavadinimą sugalvojo Solomono dvylikametė dukra Lauren, tuo metu žiūrėjusi „Žvaigždžių kelio“ seriją, kuriame erdvėlaivis „Enterprise-1701“ vyko į Altayrą.
„Altair“ savikainą lėmė „Intel i8080a“ procesoriaus pirkimo kaina: MITS savininkas Edwardas Robertsas įkalbėjo „Intel“ sumažinti kainą nuo 325 iki 75 dolerių už didelę partiją. Be to, tai buvo „nuogų kaulų“ (angl. barebone) asmeninis kompiuteris – „Altair-8800“ sisteminis blokas be terminalo ir plokštės komponentų. Korpuse tebuvo maitinimo blokas ir procesorius. Vienintelis įvesties/išvesties įtaisas buvo skydelis, kuriuo tiesiai į procesorių buvo įvedamas aštuonių bitų kodas, ir šviesos diodai, rodę išvesties kodą (tokius skydelius įprastai turėjo ir ankstesni mini- ir mikrokompiuteriai). Hakeriai atsiminė, kad nuo „Altair“ programavimo ant pirštų galų atsirasdavo nuospaudos ir žaizdos. Visus kitus įrenginius, nuo terminalo kontrolerio iki atminties, reikėjo pirkti atskirai, ir tai apibrėžė visą „Altair“ svarbą asmeninių kompiuterių ateičiai (Gubitosa, Carlo. Technology Pioneers. Jaico Publishing House, 2011).
Prieš pasirodant straipsniui „Popular Electronics“, buvo aktyviai ieškoma programuotojo, galinčio padaryti žurnalui aštuoniabičio kompiuterio schemą, kuri nenusileistų 1974 metais konkuruojančiame žurnale „Radio-Electronics“ išspausdintai „pasidaryk pats“ kompiuterio „Mark-8“, ir ribojimų iš MITS, kur dirbo Robertsas ir du jo pagalbininkai, vargiai tilpę į terminus ir kuklutį biudžetą. Vieną kompiuterio prototipą parado paštas, antras, kurį Robertsas atvežė į Niujorką Lesui Solomonui ir žurnalo leidėjui Artui Salsbergui, neveikė.
1975 metų sausį straipsniui, kurio atidėlioti nebebuvo galima, buvo nufotografuotas tuščias korpusas. Pasiūlymų pirkti neegzistuojančią prekę pagal paveiksliuką praktika visą aštuntąjį dešimtmetį tarp hakerių buvo paplitusi ir išliko iki mūsų dienų kaip „sutelktinis finansavimas“. Paskui prasidėjo fejerverkai: pasipylė tūkstančiai „Altair“ išankstinių užsakymų (prieš pusmetį Robertsas sunkiai įtikino vietinį banką, kad sugebės parduoti mažiau nei tūkstantį aparatų per metus).
Vienas užsakovas, hakeris iš San Francisko Stevenas Dompier kreipėsi į MITS, prašydamas atsiųsti jam visus įrenginius iš katalogo, ir, sužinojęs, kad pusė prekių dar neparduodamos, nenorėjo laukti ir pats atskrido į Albukerkę. „Išsinuomavau mašiną, – prisiminė Dompier, – ir penkis kartus pravažiavau pro nurodytą adresą, žvilgsniu ieškodamas milžiniškų MITS raidžių ant didelio pastato. O paaiškėjo, kad tai tik kampelis prekybos centre šalia savitarnos skalbyklos.“
Dompier netyčia tapo pirmuoju „Altair“ populiarintoju. Į trečiąjį „Homebrew Computer Club“ susitikimą jis atsinešė savo „Altair“, pastatė ant jo AM radijo imtuvą ir kelias minutes į kompiuterį vedė kodą (procesą teko pradėti iš naujo, nes kažkas užkliuvęs už laido, nutraukė įrenginio maitinimą). Kai Dompier baigė ir spragtelėjo pagrindinį jungiklį „vykdyti“, kompiuteris sumirksėjo, o radijas pradėjo groti „The Beatles“ dainos „Fool on the Hill“ melodiją, paskui – seną dainą „Daisy Bell“. Garsą kūrė radijo dažnio trikdžiai garsiakalbyje. Koks tai garsas, žino visi, kam teko girdėti praėjusio amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių asmeninių kompiuterių vidinio garsiakalbio čirpimą. Taip prasidėjo kompiuterinio garso istorija.
Pagal Robertso sumanymą, periferijos nebuvimas ir tuščios pagrindinės plokštės jungtys turėjo stimuliuoti hakerius užsakyti komponentus iš MITS. Tačiau naudotojų fantazija, įstatomų plokščių brangumas MITS kataloge ir judėjimo „padaryk pats, parodyk draugams“ dvasia lėmė, kad hakeriai mikliai išnagrinėjo „Altair“ schemą, pagrindinės plokštės jungtis ir pradėjo gaminti savo plėtinius. Robersto sukurtą posistemę perėmė kiti gamintojai ir nuo 1976 metų galo ji tapo S-100 standartu. Taip bet kokių komplektuojančių dalių gamintojai galėjo gaminti plokštes, tinkančias tiek „Altair“, tiek ir kitiems kompiuteriams.
Pirmoji buvo ir labiausiai paplito vaizdo išvesties plokštė „Dazzler“, kurią gamino „Cromemco“ startuolis iš Mountain View, įkurtas Stanfordo absolventų Harry'io Garlando ir Rogerio Melleno. Iš pradžių plokštė buvo skirta vaizdo kameros pajungimui prie kompiuterio. „Dazzler“ buvo galima kurti „Altair“ skirtus vaizdo žaidimus, kas paspartino jos plitimą.
1975 metų vasarą MITS savo pirkėjams kartu su sistema ėmė siūlyti įsigyti ir BASIC kalbos interpretatorių. Tai buvo būtinas priedas ir programavimui ir trečiųjų šalių programų paleidimui. „Altair-8800“ skirtą BASIC parašė du Harvardo studentai, Billas Gatesas ir Paulas Allenas (slankiojo kablelio matematiką projektui kūrė trečias studentas, Monte Davidoffas). Gatesas ir Allenas paskambino į Albukerkę ir pasiūlė Robertsui savo interpretatorių. Robertsas buvo gavęs jau ne vieną tokį pasiūlymą ir pažadėjo nupirkti jų interpretatorių vietoje – jeigu tik jis veiks „Altair“ kompiuteryje.
Gatesas ir Allenas turėjo PDP-10 skirtų „Intel 8008“ procesorių interpretatorių rašymo patirtį – tai buvo jų ankstesnio projekto – eismo apskaitos sistemos „Traf-O-Data“ – programavimo instrumentas. Nepaisant to, užduotis buvo sudėtinga, ir, kad jų neaplenktų kas kitas, Gatesas ir Allenas tris savaites valgė ir miegojo prie PDP-10 konsolės, o įkrovos kodą Allenas parašė popieriaus juostoje, skrisdamas lėktuvu į Albukerkę tiesiog dvejetainiu kodu. Interpretatorius veikė, Robertsas nupirko jo licenciją, Gatesas ir Allenas persikraustė į Albukerkę ir toliau vystė savo kompaniją, kurią pavadino „Micro-Soft“.
„Micro-Soft“ interpretatorius pasirodė gerai ir 1976–1980 metais buvo parduodamas pakankamai gerai, kad pergyventų „Altair“. Vėliau Gatesas ir Allenas padarė BASIC interpretatorių ir kitiems populiariems procesoriams, taip tapę šiokiais tokiais užgimstančios programinės įrangos rinkos lyderiais.
MITS ir „Microsoft“ aptariant licencijavimo sąlygas, Gatesas siūlė iš naudotojų gauti rašytinį programos neplatinimo įsipareigojimą, ir ne veltui. BASIC buvo parduodamas už 500 dolerių atskirai, arba už 150 dolerių – perkantiems MITS atminties plokštę. 1975 metų birželį MITS atstovai „Homebrew“ pamiršo kasetę su „Altair BASIC“ kopija, ir visi Silicio slėnio mėgėjai galėjo ją nusikopijuoti. 1976 metų vasario 5 dieną Gatesas kreipėsi į piratus atviru laišku, ragindamas juo sumokėti už programinę įrangą. Laiške nebuvo grasinama, o veikiau graudinama ir apeliuojama į sąžinę. Gatesas rašė, kad jis su Allenu ir taip uždirba ne daugiau nei du dolerius už valandą ir gauna pinigus tik už vieną kopiją iš penkių: „Argi tai sąžininga? Kas gali sau leisti užsiimti profesionaliu darbu nemokamai?“ Taip buvo pradėta griežtos „Microsoft“ kovos su nelegaliu kopijavimu tradicija, prie kurios prilipo žodis „piratavimas“, o žodis „hakeris“ pradėjo įgauti neigiamą atspalvį.
„Altair“ rinkoje išsilaikė neilgai, apie trejetą metų. Apie jį sparčiai išaugo infrastruktūra – platintojų tinklas, naudotojų susitikimai ir klubai, leidiniai. Įtikėjusi savo monopolija, MITS pareikalavo iš kompiuterių platintojų pardavinėti tik „Altair“ produktus, tačiau dėl to tik prarado dalį tinklo ir apyvartos. Tuo tarpu 1975 metų gruodį išeivio iš IBM Williamo Millardo įkurta kompanija „IMSAI Manufacturing“ iš San Leandro (Šiaurės Kalifornija), išleido „Altair“ kloną su tuo pačiu „Intel 8080“ procesoriumi ir S-100 posisteme. Pagrindinė šio į verslą orientuoto klono savybė – jame jau buvo įdiegta operacinė sistema.
1976 metais IMSAI iš anksčiau „Intel“ dirbusio Gary'io Kildallo firmos „Digital Research“ įsigijo operacinės sistemos CP/M (Control Program for Microcomputers) licenciją. Tai buvo viena iš pirmųjų, jei ne pati pirmoji x86 architektūrai skirta operacinė sistema ir pirmoji, kur į atskiras grupes buvo išskirtas BIOS (Basic Input-Output System) ir DOS (Basic Disk Operating System) – pirmoji valdė kompiuterio paleidimą ir kompiuterio komponentų („geležies“) bendravimą, antroji skaitydavo diską ir į jį rašydavo bei paleisdavo programas. CP/M taip pat pirmą kartą panaudotos visiems MS-DOS ir „Windows“ naudotojams pažįstamos koncepcijos – diskai, pavadinti A:, B:, C: (pirmuosiuose kompiuteriuose buvo tik vienas ar du lanksčių diskų įrenginiai, o kietieji diskai buvo brangesnių sistemų atributai), 8.3 formato failų pavadinimai ir vykdomiesiems failams skirtas plėtinys „.com“ (pavyzdžiui, command.com).
Aštuonbičių procesorių pasirinkimas taip pat gerokai prasiplėtė, stimuliuodamas naujų kompiuterių atsiradimą, kuriuos gaminti ėmėsi jau stambūs žaidėjai. Pirmieji AK skirti 16 bitų procesoriai, tarp kurių ir garsusis „Intel 8086“, buvo išleisti 1978–1979 metais, o minikompiuteriuose masiškai naudoti pradėti tik po 1980 metų.
Nuo 1974 metų „Motorola“ pradėjo gaminti „Motorola 6800“ procesorių. 1975 metų vasarą išeivių iš „Motorolos“ komanda išleido panašios sandaros „MOS Technologies MSC6501“ ir MSC6502. Dėl kainų konkurencijos tarp „Motorolos“ ir MOS procesorių kainos smarkiai sumažėjo iki startuolio „MOS Technologies“ lygio – 25 dolerių.
MOS ir „Motorolos“ konfliktas paskatino MOS 1976 metais priimti pirkimo už 3 mln. dolerių pasiūlymą i Kanados kalkuliatorių gamintojo „Commodore Business Machines“. „Commodore“ buvo labai sėkmingas kalkuliatorių gamintojas (geriausiais laikais – iki 60 mln. dolerių per metus) ir šią rinką perėmus elektroninių komponentų gamintojams, savo pozicijas prarado. MOS buvo įsigyta už skolintas lėšas ir tapo „Commodore“ išsigelbėjimu – pradėtas leisti iš nuosavų komponentų surinktas biudžetinis kompiuteris „Commodore PET“.
„Comodore PET“ buvo parduodamas kaip monoblokas su terminalu (devynių colių įstrižainės monochrominis juodas ir mėlynas, vėliau – juodas ir žalias CRT monitorius, klaviatūra), įmontuotu kasečių įrenginiu, 4 kB RAM ir kainavo 795 dolerius. 1976–1977 metais Gatesas ir Allenas jau savo naujos firmos „Microsoft“ vardu parašė BASICą, skirtą „Commodore“, o licencijoje nebuvo kopijų skaičiaus ribojimo, tad „Commodore“ labai smarkiai sutaupė.
Pirmoje 1976 metų pusėje Federico Faggin, išėjęs iš „Intel“, sukūrė ir išleido procesorių „Zilog Z80“. Stambiausiu „Zilog“ pirkėju tapo Teksaso kompanija „Tandy Corporation“, kuriai priklausė elektronikos prekių parduotuvių „Radio Shack“ tinklas. 1977 metų vasarą „Tandy“ pristatė savo sukurtą TRS-80 kompiuterį su 4 kB atmintimi ir televizijos išvadu. Monoblokas „sisteminė plokštė su klaviatūra“ buvo siūlomas už 399 dolerius, o pridėjus dar dvi šimtines, buvo galima įsigyti monobloką su 12 colių monochrominiu juodu ir žaliu monitoriumi ir kasetiniu kaupikliu. Iš pradžių buvo pagaminta 3500 vienetų, po vieną kiekvienai tinklo parduotuvei. Vitrinose eksponuoti egzemplioriai buvo kaip mat išgraibstyti, o į parduotuves ėmė plaukti išankstiniai užsakymai po kelis ar net keliasdešimt vienetų.
Ir kol „Altair“ plėtė ir prarado rinką, o stambūs žaidėjai ėmė joje užsiimti vietas, 1976 metais atsirado dviejų „Homebrew“ dalyvių – Steveno Wozniako ir Steveno Jobso – įkurtas startuolis „Apple Computers“. Retai minimas trečiasis kompanionas Rinaldas Wayne'as iš verslo pasitraukė po 12 dienų, palikęs kompanijai sutvarkytus dokumentus, pirmąjį logotipą, kuriame vaizduotas po obelimi sėdintis Izaokas Niutonas ir „Apple“ pavadinimą (angl. „obuolys“). (Wayne, Ronald G. Adventures of an Apple Founder. 512K Entertainment, 2011.)
Pirmasis produktas – „Apple I“ – išleistas 1976 metų spalį. „Apple I“ buvo pagrindinė plokštė be korpuso ir su MOS MSC6502 procesoriumi, 4 kB RAM (plečiamas iki 8 kB) ir sąsajomis klaviatūrai, televizoriui ir kasetiniam kaupikliui. „Apple I“ pirkėjams nereikėjo griebtis lituoklio ar pirkti vaizdo plokštės ir klaviatūros valdiklio. Naudojimo instrukcijoje itin akcentuojama, kad vaizdo išvestis turi nuosavą atmintį ir nenaudoja sisteminės (nepamirškime, kad tuo metu operatyvinė atmintis buvo brangiausia kompiuterio dalis). Remiantis specifikacija, maitinimo bloką reikėjo turėti pačiam.
„Apple-1“ / ©computerhistory.org
„Apple I“ taipogi padėjo technologinio perfekcionizmo, būdingo „Apple Inc.“ gamybai, tradicijos pagrindus. Vozas papsakojo, kad visiškai perdarė laidų išdėstymą, sugaišdamas dvi savaites, kad, neprarandant kokybės, tvirtinimui būtų naudojami keturi, o ne penki varžtai.
Pasak Vozo, „Apple I“ komercializacija – vien Jobso nuopelnas, pats Vozas savo dizaino planus „Homebrew“ nariams dalino nemokamai. Idėją pradinį „konstruktorių“ aprūpinti periferine įranga, kad būtų galima kompiuterį paleisti „iš dėžės“, Jobsui pasakė „The Byte Shop“ parduotuvės savininkas Paul Terrellas – į parduotuvę ateidavo pirkėjai, kurie to prašė. „Surinkdavome „Apple I“ už 250 dolerių, perduodavome į parduotuvę už 500“, – prisimena Vozas.
Mažmeninėje rinkoje „Apple I“ iš pradžių buvo parduodamas už garsiąją 666,66 dolerių kainą. Nors Vozas tvirtino, kad „šėtoniška“ kaina atitiko 33 % antkainį nuo didmeninių 500 dolerių, ir atsirado iš jo gražių periodinių skaičių pomėgio, nežinia, kiek ši istorija tikra: aštuntojo dešimtmečio „hakerių“ rinkoje veikė kultūrinės normos, pernelyg nesureikšmindavusios juokelių apie krikščionybę, – kitaip nei dabartinė masinio vartojimo kultūra.
1977 metų vasarą „Apple“ išleido kitą savo produktą, „Apple ][“ (kvadratinius skliaustelius vietoje romėniškų II, veikiausiai sumanė linksmuolis Vozas). Jis sukūrė ir labai sėkmingą plokštės dizainą. Vozas siekė naująjį prietaisą kuo labiau atpiginti, tuo pačiu suteikiant jam kuo daugiau galimybių. Plokštėje buvo įlituotas nuolatinės atminties lustas (ROM) su „Integer BASIC“ interpretatoriumi (irgi Vozo darbas) – taip buvo taupoma brangioji atmintis. Plokštėje buvo vaizdo išvestis į televizorių, kuria buvo galima atvaizduoti šešias spalvas: tris pagrindines – tiesiogiai, dar tris – sumaišytas, naudojant subpikselius. Plokštėje buvo vieno bito garsiakalbis-cypukas, kuris, aktyvuotas vieno ar kito dažnio ciklu, atkurdavo kažką panašaus į natas.
Tai buvo svarbu, nes aštuntojo ir devintojo dešimtmečio kompiuterių multimedijos galimybės buvo itin ribotos. Visavertė garso plokštė „Apple“ sistemose pasirodė tik 1986 metais modelyje „Apple ][GS“ („graphics and sound“). Spalvoti monitoriai ilgai nebuvo gaminami, nes JAV ryšių ministerija reikalavo itin kokybiškos televizijos dažnių trikdžių izoliacijos. (Wait, Peggy. FCC Stems Interference. Regulation control static between televisions and computers. InfoWorld, May 28, 1984.)
„Apple ][“ serija buvo leidžiama nuo 1977 iki 1993 metų ir buvo klonuojama keliose šalyse, tarp kurių ir SSRS („Agat“). Tada pasirodė ir garsusis prakąsto spalvoto obuolio, sudaryto iš „aukso pjūviu“ susikertančių apskritimų formos „Apple“ logotipas. Šešios obuolio juostelių spalvos reiškė šešias monitoriaus spalvas, kurias galėjo atvaizduoti „Apple ][“. Logotipą sukūrė „Regis McKenna“ reklamos agentūra, jau užsirekomendavusi darbais su Intel ir vėliau išgarsėjusi reklaminėmis „Apple“ kampanijomis.
Vozo nuomone, pagrindinis „Apple ][“ pranašumas buvo plėtimo portų skaičius. „…ir pasakiau jam [Jobsui] rasti kitą kompiuterį, jeigu tenori dviejų portų spausdintuvui ir modemui (tai jam buvo suprantama) vietoje aštuonių naudingų. Pasakiau jam kažką panašaus į „arba manaip arba be manęs“.
Išoriškai įrenginys buvo monoblokas „klaviatūra-sisteminė plokštė“ su kasetiniu kaupikliu, ir jau gamykliniame korpuse. Norint pridėti ar pakeisti plokštę, reikėjo atidaryti viršutinį korpuso dangtį. Korpusas buvo gaminamas iš plastmasės, kurio šviesiai gelsvas atspalvis priminė naudotą AT&T namų telefonuose. „Apple ][“ korpusas nepakluso įprastai praktikai kompiuterių korpusus gaminti iš štampuoto plieno, kaip ir kitą biuro techniką. Šviesus plastikinis „telefono spalvos“ korpusas pabrėžė, kad šis prietaisas – naminis.
Komplekte dar buvo ir du žaidimų kontroleriai „ratai“, kuriuos sukinėjant, galima buvo judinti objektus ekrane. Tad „Apple ][“ buvo sumanytas ir kaip žaidimo priedėlis. Pirmieji žaidimų priedėliai pasirodė 1973 metais – Kalifornijos firmos „Atari“ žaidimas „Ping-pong“ – ir taip pat ėmė naudoti mikroprocesorius.
„Apple ][“ kainavo gerokai brangiau už „Commodore“ ir TRS-80 – 1298 dolerius, be to, monitorių reikėjo įsigyti atskirai. Bet spalvota grafika ir galimybė sistemą papildyti plokštėmis buvo pagrindinis argumentas. Gali būti, kad spalva buvo svarbiausia, nes „Tandy“ jas gavo 1980 metais, o metais vėliau – „Commodore“; lig tol „Apple“ buvo vienintelis „spalvotas“ kompiuteris.
1978 metų pavasarį Vozas „Apple ][“ komplektą papildė išoriniu, didžiulės tiems laikams 114 Kb talpos 5¼ colių lanksčių diskų įrenginiu „Disk ][“. Pasak jo paties, tai pavyko, analizuojant diskų įrenginio „Shugart“ signalus, ir pašalinus iš kodo ir plokštės viską, kas nebūtina. Diskų įrenginys buvo komplektuojamas su kontroline plokšte ir buvo pajungiamas prie vienos iš tuščių jungčių, kurių ne viską išmanantis Jobsas norėjo atsisakyti. Diskų įrenginio savikaina buvo ~100 dolerių, o mažmeninė jo kaina buvo 595 doleriai. Dažnai buvo iš karto perkami du diskų įrenginiai – tokia brangi baterija paversdavo „Apple ][“ į visavertę mašiną bet kokiems poreikiams. Tuo tarpu Jobsas jau minėtam Paului Laughtonui pateikė užsakymą sukurti „Apple DOS“ – be kurių diskai negalėtų veiki. „Apple DOS 3.1“ (31 versija Laughtono skaičiavimu) pasirodė 1978 metų spalį.
Iš pradžių „Apple ][“ paklausą kūrė kompiuteriniai žaidimai, tačiau 1979 metais atsirado „Apple“ „programėlė žudikė“. Tiesą sakant, ir pats terminas šios programos aprašymui iš pradžių atsirado „PC Week“ žurnale 1987 metais. Tai buvo pirmoji „elektroninė lentelė“ – „VisiCalc“, kurią sukūrė HBS absolventas Danas Bricklinas.
Kaip aiškina pats Bricklinas, jo inovacija buvo ne ką nors galinčios suskaičiuoti lentelės sukūrimas, o lentelės, kurią galima redaguoti WYSIWYG režimu. Keičiant duomenis ir formules, lentelė juos perskaičiuodavo automatiškai. Ją buvo galima daryti norimo ilgio ir persukti. Programoje buvo įdiegtos tipinių sprendimų funkcijos (pavyzdžiui, sumos ar dabartinės grynosios vertės – NPV). Į langelius buvo galima rašyti skaičiais ar tekstu, formatuoti skaičių ir teksto išvaizdą. Taip atsirado instrumentas, kuriame buvo galima sukurti biudžetą, balansą, finansinį planą ar tiesiog ką nors suskaičiuoti be programavimo įgūdžių.
Pirmoji „elektroninė lentelė“ – „VisiCalc“
„VisiCalc“ buvo parduodamas po 100 dolerių ir pirmais metais veikė tik su „Apple ][“. Daugybė smulkaus ir vidutinio verslo įmonių „Apple ][“ pradėjo vertinti kaip aparatą, už kurį verta mokėti keturženklę sumą tam, kad jame būtų galima naudoti „VisiCalc“.
1980 metų gale „Apple“ išėjo į fondų rinką su 1,34 mlrd. dolerių kapitalizacija; per pirmąją prekybos sesiją ji išaugo 32 % iki 1,78 mlrd. dolerių – viena akcija pabrango nuo 22 dolerių iki 29 dolerių. „Tandy“ ir „Commodore“ taip pat klestėjo. „Altair“ buvo nupirktas ir gamybą nutraukė. IMSAI taip pat nebegamino kompiuterių jau 1979 metais, pakeitusi verslo modelį į kompiuterinių prekių mažmeninę prekybą ir sukūrė elektronikos parduotuvių „Computerland“ tinklą. „Microsoft“ buvo pagrindinis BASIC interpretatorių tiekėjas ir pradėjo siūlyti kitas kalbas. Rinkoje svarbiausia buvo CP/M operacinė sistema. Žaidimų priedėlių gamintojas „Atari“ pradėjo kurti namams skirtų kompiuterių planus.
Ir štai, po visų šių įvykių nutiko tai, ko daug metų visi ir laukė ir nelaukė: 1981 rugpjūčio 13 dieną IBM išleido nuosavą pradinio lygio kompiuterį – „IBM 5150 Personal Computer“, arba tiesiog IBM PC. Naują mašiną sukūrė 12 inžinierių grupė, vadovaujama Williamo C. Lowe'o, „Entry Level Systems“ laboratorijoje Floridoje, kur 1975 metais sukūrė pernešamą 5100, o 1978 metais atnaujino jį iki stalinio monobloko 5110. Naujoji sistema kainavo nuo 1565 dolerių už bazinės konfigūracijos sisteminį bloką, iki 3005 dolerių – už geriausios. Klaviatūra, monitorius ir spausdintuvas buvo siūlomi už atskirą mokestį. Danas Bricklinas prisimena, kaip susirinkime jo balsu skaitomą sistemos anonsą nutraukdavo tik šūksniai „Oho!“ ir „Negali būti“.
IBM PC buvo sukurtas veikusio 4,77 MHz taktiniu dažniu 16 bitų „Intel 8086“ procesoriaus pagrindu, turėjo nuo 16 iki 644 Kb RAM, du penkių colių diskų įrenginius, spalvotą vaizdą, „įsiūtą“ BASIC, 5 jungtis plokštėms ir visą jungčių komplektą: lygiagrečiąją, nuosekliąją, skirtą klaviatūrai ir kasetiniam kaupikliui. Ir kaip labai greitai išsiaiškino „hakeriai“ (tuo metu jau nebe mėgėjai, o pirmųjų IT kompanijų vadovai), jie buvo surikti iš standartinių komponentų. Pirmoji naujojo kompiuterio išleidimo dieną tai pakomentavo kompanija „Tecmar“ – maždaug taip: „Siūlysime su IBM PC suderinamas plokštes“. Amžinai uždara IBM savo „viską patys iš savo detalių“ strategijos atsisakė vardan atviros architektūros panašiai kaip „Apple“, pripažindama tokios strategijos jėgą. Vienintelis uždaras ir apsaugotas sistemos komponentas buvo BIOS – operacinės sistemos dalis, kuri iš tiesų ir apsprendė unikalią IBM PC konfigūraciją.
IBM PC buvo pardavinėjamas su operacine sistema PC DOS. Ją sukūrė ne IBM, o „Microsoft“, kuri tuo metu jau buvo pakeitusi pavadinimą ir persikėlusi į Seatlą, Gateso ir Alleno mažąją gimtinę. Kodėl IBM įsigijo ne CP/M licenciją iš „Digital Systems“, su kuria irgi daug bendravo, užtikrintai nežinoma: „šnekamosios istorijos“ autorių pateikiamos versijos prieštarauja viena kitai. Pagal vieną versiją, Gatesas mokėjo geriau derėti nei Kildallas, nors iš pradžių pats jį rekomendavo IBM; pagal kitą, pritaikytas 16 bitų procesoriui „senelis“ CP/M veikė blogiau už „anūką“ MS-DOS, padarytą iš „sūnaus“ atšakos QDOS/86-DOS, jau pritaikytos „Intel 8086“. Pagal kitą versiją, projekto vadovas ir inžinieriai puikiai žinojo, kas yra pagrindinis BASIC ir kitų interpretatorių tiekėjas 1980 metų rinkoje; ir galiausiai yra versija, kad per labdaros organizacijos „United Way“ globėjų tarybos posėdį Billo Gateso motina Mary rekomendavo sūnaus kompaniją IBM pirmininkui Johnui R. Opelui. Abejojama netgi tuo, kiek Allenas ir Gatesas perrašė 86-DOS ir CP/M kodą. Čia vienas iš tų istorijos epizodų, kai paprasčiau išdėstyti visas versijas, užuot stengusis nustatyti tikrąją.
Devintajame dešimtmetyje kompiuterių rinkoje vyko kova dėl lyderio posto ir ją laimėjo naudotojai. Rasdavosi ir išnykdavo nauji gamintojai, modeliai ir operacinės sistemos. Savo mikrokompiuterius pradėjo kuri ir kitos šalys. Plačiausiai paplitusiu ne JAV gaminamu modeliu po 1982 metų šiek tiek pabuvo „Sinclair ZX Spectrum“, nebrangus kompiuteris namas, daugiausiai naudotas žaidimams. Rytų bloko šalyse – SSRS, Bulgarijoje, Lenkijoje ir Jugoslavijoje – buvo kuriami nuosavi kompiuteriai, dažniausiai praktiškai tiksliai nukopijuoti, rečiau – modifikuoti, remiantis sėkmingais vakarietiškais pavyzdžiais.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje IBM nugalėjo, tačiau kaip „IBM compatible“ – su IBM suderinami kompiuteriai „klonai“, kuriuos be IBM sutikimo gamino visi norintys. 1982 metais startuolis „Compaq“ „švaraus kambario“ metodu atkartojo IBM PC BIOSą – parašė visiškai nuosavą kodą, nepažeisdami autorinių teisių. Nuo 1985 metų kompanija „Phoenix Technologies“ pradėjo kurti su IBM suderinamą BIOS, kurio licenciją galėjo įsigyti visi norintys.
Išsireiškimas „personalinis kompiuteris“, kadaise naudotas kaip modelio IBM 5150 pavadinimas, tapo bendriniu stalo kompiuterio pavadinimu. O pati IBM 1992 metais atsidūrė ant bankroto slenksčio: centrinių kompiuterių niekam nebereikėjo, korporacijos perėjo prie personalinių kompiuterių, bet vis dažniau – ne IBM. IBM PC klonai užėmė beveik visą rinką, atsirado naujos kompiuterius surenkančios kompanijos, iš kurių JAV stambiausia tapo „Dell Computers“, sukūrusi ekonomišką kelių standartinių, – užsakomų paštu, o vėliau internetu – modelių surinkimo metodą. Senieji gamintojai ėmėsi kitų įrenginių (žaidimų priedėlių, kišeninės elektronikos ir kt.) arba bankrutavo. „Commodore“ 1994 metais paskelbė bankrotą ir pasitraukė iš rinkos.
Prisimindamas periodą nuo 1976 metų, Vozas apie Jobsą karčiai kalbėjo maždaug taip: „Norėjau būti inžinieriumi, norėjau kurti naujus daiktus. O Jobsas nusprendė tapti verslininku. Apsivilko kostiumą, pasikėlė…“. Aštunto dešimtmečio galo ir devintojo dešimtmečio nuotraukose Styvas Jobsas apsivilkęs kostiumą ir švariai nusiskutęs; tai jo pasitraukimo nuo barzdotos, mūvinčių džinsus ir vilkinčių marškinėlius hakerių „kontrkultūros“ į aukštuomenę simbolis. „Apple“ leido modelius vieną po kito, kasmet prarasdami vis daugiau rinkos, Jobsas vis labiau konfliktavo su inžinieriais, iš kurių kažkada pasitraukė, ir su „Apple“ vadovais, į kuriuos taip norėjo būti panašus.
Kai 1985 metų rugsėjo 17 dieną Jobsas paliko kompaniją, visiems kaip akmuo nuo krūtinės nusirito.1987 metais savo keliais pasitraukė ir Vozas, kuris padarė pirmąjį istorijoje programuojamą nuotolinio valdymo pultą. Jobsas įkūrė naują kompaniją „NeXT“, kuri kompiuterių rinkoje didelės sėkmės nesulaukė, tačiau sukūrė kokybišką operacinę *NIX sistemą. Sculle toliau stengėsi ištempti „Apple“, bet galiausiai išėjo ir pats. Naujoji „Apple“ vadovybė 1995 metų gale bandė siūlyti ją nupirkti savo konkurentui IBM, tačiau naujasis IBM vadovas Louis V. Gerstner Jr. tuo metu nusprendė pakeisti strategiją ir užuot pardavinėjus „geležį“, teikti paslaugas ir infrastruktūros technologijas, o „geležį“ padayti IT konsultavimo užtikrinimo priemone. (Zuckerman, Laurence. Can Apple Find Its Core In Merger With Big Blue? New York Times, October 8, 1995.)
Tuo laiku kasmet stiprėjo tik „Microsoft“ – visiems „klonams“ reikėjo MS-DOS operacinės sistemos, o nuo 1985 metų ji buvo aprūpinta daugiaužduotine grafine „Windows“ aplinka.
Kyla klausimas, kur visoje ankstyvųjų kompiuterių istorijoje yra(?) Jobso vieta? Ar verta sutikti su Vozu, manančiu, kad Jobso asmeniniai nuopelnai abejotini? Jobsui vieta yra ir šią vietą tiek Vozas, tiek ir Sculle'is laiko didžiausia jo klaida.
1979 metais Jobsas buvo trijų dienų „Xerox PARC“ ekskursijoje ir nuodugniai susipažino su „Xerox Alto“ pavyzdžiu. Šaltiniai šiuo klausimu irgi nėra vieningi. Pagal vieną versiją, „bilietas“ į šią ekskursiją buvo įsigytas už 100 tūkstančių „Apple“ akcijų; pagal kitą – „Xerox“ domėjosi, kaip mikrokompiuteriai gali paveikti pagrindinį jų biznį su korporacijų dokumentais, o investicija ir ekskursija buvo apsikeitimo informacija programos dalis. Pasak Sculle'io, būtent Jobsas po to ryžtingai pareikalavo kad naujasis „Apple“ kompiuteris turėtų grafinę aplinką ir palaikytų pelę; Jefas Raskinas, „Apple“ dokumentacijos autorius, o vėliau – „Macintosh“ projekto vadovas, tvirtino, kad GUI kūrimas vyko jau kelis mėnesius, o pokalbis apie PARC pasiekimus nesibaigė nuo 1976 metų. (Lee, Yvonne. Fact vs.Legend: Apple and Xerox Square Off in Suit, InfoWorld, January 1, 1990.)
Tačiau visi šaltiniai sutinka, kad būtent Jobsas tapo pagrindiniu naujų modelių kūrimo su GUI ir galimybe atlikti daug užduočių tuo pačiu metu, šalininku. Pirmuoju tokiu „Apple“ kompiuteriu tapo 1983 metų sausį išleista „Lisa“. Būtent jame pasirodė monochrominė sąsaja, pagarsėjusi kaip „klasikinis Makas“ – „Mac Classic“.
Vozas ir kiti teisingai teigė, kad Lisa buvo „Apple“ nesėkmė. Kompiuteris buvo kuriamas kelis metus. „Lisa“ buvo per brangi netgi verslo rinkai (9995 doleriai). Grafinė sąsaja daugeliu atvejų buvo programavimo aplinkos apvalkalas, ir taip su niekuo nesuderinama, kad programas „Lisai“ reikėjo rašyti, paleidus kompiuterį iš naujo į specialią operacinę sistemą „Lisa Workshop“. „Apple ][“ buvo melžiama karvė, „Lisa“ – vieni nuostoliai.
Galiausiai, „Lisa“ nebuvo pirmasis asmeninis kompiuteris su GUI – pirmasis buvo „Alto“ įpėdinis, „Xerox Star“ (1981 metai, 16 tūkstančių dolerių). Jei „Xerox“ nebūtų savo mašinos pardavinėjusi tik kaip stambių biurų projektų dalies – nežinia, kaip devintajame dešimtmetyje būtų pasisukusi kompiuterių istorija. Bet istorija pasisuko būtent taip, kaip pasisuko, būtent todėl, kad Jobsas iki galo atliko „Lisa“ projektą ir kitą jos vystymosi etapą – kompaktinį „Macintoshą“, suteikusį visiems „Apple“ kompiuteriams „pavardę“. 1984 metų sausio 25 paleistas „Macintoshas“ išoriškai priminė apkarpytą „Lisa“, jo operacinė sistema buvo smarkiai pagerinta, juo buvo galima redaguoti tekstą ir atvaizdus WYSIWYG režimu ir kainavo jis 2495 dolerius.
Nuo to laiko visose kūrybinėse profesijose yra „Mac“ ir yra visi kiti kompiuteriai – dėl WYSIWYG režimo. 1985 metais pasirodė pirmoji leidybos ir maketavimo programa „Aldus PageMaker“ ir „Adobe PostScript“ paketas lazeriniams spausdintuvams – šiais instrumentais aprūpintas „Mac“ virto tipografija ant stalo. Bet „Mac“ ne tik tapo nišiniu poligrafijos specialistų, reklamos gamintojų ir fotografų kompiuteriu, bet ir nubrėžė naują standartą visoms grafinėms asmeninių kompiuterių sąsajoms. IBM PC tokį sąsajos lygį paiekė po kelių metų, „Windows 2.1“ ir OS/2 sąsajos mėgdžiojo, – jeigu ne kopijavo – „Mac“.
Vozas ir Sculle'is turi teisę išgyventi, kad Jobsas sužlugdė „Lisa“ ir „Macintosh“ projektus – jie buvo blogi ir iš inžinerinės pusės ir finansiškai nuostolingi. Taip, „Apple“ vadovybės veteranų požiūriu, pirmieji kompiuteriai su GUI nebuvo verti išleistų pinigų, laiko ir jėgų. Tačiau naudotojų požiūriu, būtent dėl jų dirbame kompiuteriais taip, kaip dabar.
Lig tol, norint naudotis kompiuteriu, reikėjo ilgai studijuoti, skaityti žinynus, mokytis ir spausdinti ezoteriškas komandas. O vėliau kompiuteriu galėjo naudotis visi, ir naudodamiesi – mokytis. Mygtukus paspausti, objektus tampyti po ekraną. Tai vadinamoji „intuityvi sąsaja“. Buvo pasiekta „neregėto paprastumo“ žmogaus ir kompiuterio sąveika.
„Homebrew“ hakeriai kadaise išsikėlę užduotį išnešti, kompiuterius iš mašinų salių šventovių, saugomų žynių programuotojų ir atiduoti liaudžiai, galėtų didžiuotis: 1985 metais tai buvo atlikta. O „Apple“ vadovai tais 1985 metais nesiryžo į eterį paleisti Ridley'io Scoto reklamos, kur Anya Major kūju sudaužo ekraną, aklai žiūrimą vienodų žmonių, apsirengusių IBM logotipo spalvos kostiumais. Klipo, dabar laikomo vienu iš geriausių reklamos meno pasiekimų.
S. Jobsas, žinoma, asmeninio kompiuterio nesugalvojo. Tai atliko daugybė kitų aštuntojo dešimtmečio hakerių ir inžinierių. Styvas Jobsas užmokėjo savo reputacija ir karjera už tai, kad žmonės naudotųsi kompiuteriu taip, kaio jie tai daro dabar. Didžiajam inžinieriui Vozniakui nebūtina su mumis sutikti, jo nuopelnai ir be to labai dideli.
Jobso kultas – iš tiesų visų mikrokompiuterių, kuriuos dabar vadiname, PC pionierių kultas. Jis padėjo paskutinį akmenį visų kurtame laiptuotosios piramidės aukšte, ir pradėjo naują. Paskutinis akmuo visada viršuje, matomas visų, tačiau remiasi į kitus akmenis ir nė vienas iš jų neturi būti ignoruojamas ar pamirštas.
