Rimsta ilgiausiai trunkanti žinoma Saulės sistemos audra. Jupiterio Didžioji Raudonoji dėmė sukasi jau mažiausiai 200 metų. Juno zondas tyrinėja Jupiterį, ir naujos jo nuotraukos rodo, kad dėmė mąžta. Astronomai iki galo nesupranta, kas vyksta gniuždančiose dujų gigantų gelmėse, o šios audros nykimas gali mus daug ko pamokyti.
Rimsta ilgiausiai trunkanti žinoma Saulės sistemos audra. Jupiterio Didžioji Raudonoji dėmė (DRD) sukasi jau mažiausiai 200 metų. Juno zondas tyrinėja Jupiterį, ir naujos jo nuotraukos rodo, kad dėmė mąžta. Astronomai iki galo nesupranta, kas vyksta gniuždančiose dujų gigantų gelmėse, o šios audros nykimas gali mus daug ko pamokyti.
Juno zondas 2017 metų liepos 12 dieną praskriejo arti Jupiterio Didžiosios Raudonosios dėmės, garsiosios anticikloninės audros, pranokstančios visus kitus sūkurius Saulės sistemoje. Gauti atvaizdai yra detaliausi kada nors gauti audros atvaizdai. Bet Juno praskridimas mokslininkams atskleidė ir kai ką dar: garsioji šimtmečių senumo audra išsikvepia.
Jupiterio dėmė siautė bent 200 metų, tikriausiai dar ilgiau. Pirmasis patikimas šio ciklono atvaizdas sukurtas XIX amžiaus viduryje, o šią planetos dydžio audrą astronomai fotografuoti pradėjo devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Kai kurie ne tokie patikim liudijimai, kuriuose galbūt apibūdinama DRD, atkeliauja dar iš XVII amžiaus pradžios.
Apdorotas Jupiterio Didžiosios Raudonosios dėmės atvaizdas, atsiųstas NASA zondo „Voyager 2“, 1979 metų liepos 7 dieną
©NASA/JPL/Björn Jónsson/Seán Doran/Flickr (CC BY-NC-ND 2.0)
Kunkuliuojančiame sūkuryje nesunkiai tilptų visa Žemė, bet kai DRD buvo atrasta, ji buvo dar didesnė – būtų tilpusios maždaug keturios Žemės. Vos po 20 metų ar panašiai, Didžiosios Raudonosios dėmės gali nelikti visai.
Glennas Ortonas, su Juno misija dirbantis planetologas ir atmosferą tyrinėjantis NASA JPL mokslininkas, sakė elektroniniame laiške „Popular Mechanics“ sakė, kad audra gali susitraukti iš dabartinės elipsinės formos į apskritą ir tokios būsenos išlikti stabili daug metų. Tačiau jeigu ji susitrauks dar, nurimti gali daug greičiau.
„Ji gali tapti daugmaž apskrita ir tokia likti, kaip susilieję „baltieji ovalai“ susijungė į vieną sūkurį, išlikusį stabiliu ilgiau nei dešimt metų, – sako Ortonas. – Arba gali susitraukti dar labiau ir prarasti stabilumą.“
DRD yra suspausta, horizontalios elipsės formos. Rimdama audra traukiasi horizontaliai, užimdama mažiau ilgumos laipsnių Jupiterio diske. Ortonas sako, kad devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje darinį buvo galima vadinti „Didžiąją Raudonąja dešra, nes jos ilgis buvo beveik 40 ilgumos laipsnių!“ Tai maždaug 50 000 kilometrų. Nuo tada audra susitraukė iki vos 13 ilgumos laipsnių, arba maždaug 16 000 kilometrų, 1,3 karto daugiau, nei Žemės diametras.
Audrą kuria besisukančios atmosferos juostos, judančios iki 500 km/h greičiu ir išlaikančios anticiklono sukimąsi. Juostos apie DRD sukasi priešingomis kryptimis ir palai ko jos sukimąsi. „Jos kaip konvejerio juostos, suteikiančios momentą tarp jų besisukančiam „ratui“, – palygino Ortonas.
Vertikalų ilgį – platumos laipsnius – DRD daugmaž išlaikė, tad mažėjant dėmės ilgiui, ji apvalėja. Bet jeigu dėmės elipsė taps vertikali, dabar jos sukimąsi palaikančios atmosferos juostos gali suplėšyti ją į skutelius. Netgi apskrita audra reikštų Didžiosios Raudonosios dėmės kelią dėmių Anapilin.
Šios audros išnykimas galėtų būti puiki proga planetų atmosferas tyrinėjantiems mokslininkams. Ilgos audros Jupiteryje, Saturne, ir Neptūne yra blogai suprantamų planetų atmosferų gelmėse vykstančių procesų rezultatas. Kas tokius darinius iškelia į paviršių ir sukelia megaaudras, tebėra paslaptis.
DRD rimimo stebėjimai padės mokslininkams suprasti, kaip audros energija sklaidosi Jupiterio atmosferoje ir gal leis žvilgtelėti, kas glūdi po debesų apklotu. Tokių planetų kaip Jupiteris gelmių supratimas – itin svarbus kitų Saulės sistemos, o ir visos galaktikos, dujų gigančių tyrimams.
„Manau, bet koks [audrų] ilgaamžiškumas turi būti susijęs su gilesnių atmosferos sluoksnių įtaka, – sako Ortonas. – Matome ilgai išliekančias sąlygas… susidarančias dėl itin gilių procesų valdomų srautų dinamikos. … [Kyla] klausimas, kas valdo tas giliąsias srautų struktūras. Tuo tarpu Žemėje tokių „bedugnėse“ vykstančių reikšmingų procesų nėra.“
Nepaisant DRD nykimo keliamo mokslinio intereso, regėti ją grimzdimą į Jupiterio gelmes liūdnoka. Ši audra ne vieną amžių žadino visos žmonijos vaizduotę ir siaubą. Bet iš gigantiškos Jupiterio planetos vidaus kaip feniksas gali iškilti kita raudonoji audra.
„Nujaučiu, kad jei DRD nurims, vėl rasis kažkas panašaus“, – sako Ortonas.
