Argi nebūtų puiku, jeigu orą kontroliuojantys palydovai galėtų sušvelninti uraganus? Vienas iš pagrindinių futuristinės civilizacijos bruožų galėtų būti gebėjimas valdyti orą, rašo bbc.com. 2017-ųjų metų filme „Globalinė audra“ buvo vaizduojamas palydovų tinklas, padėdavęs išvengti įvairių audrų. Pernai iš tikrųjų įvykusios audros parodė, kad šiuo metu priklausome tik nuo orų malonės. Tad ar ateityje galėtume valdyti orus?
Argi nebūtų puiku, jeigu orą kontroliuojantys palydovai galėtų sušvelninti uraganus? Vienas iš pagrindinių futuristinės civilizacijos bruožų galėtų būti gebėjimas valdyti orą, rašo bbc.com.
2017-ųjų metų filme „Globalinė audra“ buvo vaizduojamas palydovų tinklas, padėdavęs išvengti įvairių audrų. Pernai iš tikrųjų įvykusios audros parodė, kad šiuo metu priklausome tik nuo orų malonės. Tad ar ateityje galėtume valdyti orus?
Idėja valdyti orus nėra tokia nereali, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mokslininkai jau daug metų dirba ties šia sritimi, nors seniau naudojosi lėktuvais, o ne palydovais. 1962–1983 m. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vyriausybė vykdė projektą „Project Stormfury“, jo tikslas buvo pažaboti tokius daug žalos planetoje padarančius klimato reiškinius, kaip atogrąžiniai uraganai. Tai buvo daroma iš orlaivių barstant sidabrinį jodidą.
Sidabrinis jodidas yra neorganinis junginys, naudojamas kaip antiseptikas. Buvo manoma, kad šis junginys atvėsins vandenį audroje ir taip sutrikdys vidinę uragano struktūrą.
Tačiau vėliau buvo nustatyta, kad audrose nėra pakankamo kiekio perkaitinto vandens, kad tokie veiksmai būtų efektyvūs. Taip pat iškilo ir kita problema: mažų lėktuvų padaromas efektas buvo tiesiog nereikšmingas.
Dar vienas potencialus orų valdymo įrankis – lazeriai. Lazeriai gali šaldyti, o toks procesas gali formuoti debesis ir netgi sukelti žaibą. Tai – naujas metodas, pagrįstas sparčiais lazeriniais impulsais. Tai sukelia kibirkštis atmosferoje, kurios sukelia šoką, išleidžiantį vandens lašus.
Tačiau šiuo metu dar nėra pakankamai didelių lazerių, galinčių daryti kažką iš tiesų juntamo atmosferoje. Kol kas galima sukurti tik nedidelius debesis, kurie nebus matomi.
Deja, palydovai, kontroliuojantys orą, sukelia papildomas problemas, su kuriomis kol kas sunku susitvarkyti. Palydovai ne tik turėtų turėti technologiją, kuria būtų galima stebėti orus ir padėtį orbitoje, jiems taip pat reikėtų daugiau įrangos. Tokios įrangos perkėlimas į palydovą reiškia didžiulius iššūkius, norint šį svorį išgabenti į kosmosą. Būtų nelengva užtikrinti efektyvumą bei patikimumą.
Palydovai turėtų būti reguliariai papildomi įvairiomis medžiagomis, o tai, žinoma, sukuria logistines problemas, tai nėra ekonomiškai naudinga.
Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, debesų sėjimo kanistrai gali išstumti palydovą iš savo orbitos dėl atsirandančių jėgų. Taip pat sunku išbarstyti kanistrus tinkamoje vietoje.
Lazerių nereikia papildyti medžiagomis, o jų energijos poreikius galima patenkinti per saulės baterijas. Tačiau iškyla dar viena problema, kas atsitiks palydovams, kontroliuojantiems orą, po masyvios saulės audros.
1858 metais užfiksuotas vadinamasis „Carringtono įvykis“ – aštuonias dienas trukęs Saulės spinduliavimo paūmėjimas, sukėlęs sumaištį visuose pasaulio telegrafuose, padegęs pastatus. Nacionalinė mokslų akademija teigia, kad šiandien Saulės paūmėjimas per 90 sekundžių galėtų išmušti 300 svarbių transformatorių ir nutraukti elektros tiekimą 130 mln. gyventojų. Jei kada panašus įvykis įvyks, visi palydovai ir palydoviniai ryšiai gali būti prarasti, bent jau laikinai. Prarasti orą valdantys palydovai sukelia nepalankių meteorologinių pasekmių riziką. Orų kontrolę taip pat galima panaudoti kaip ekonominio karo formą.
Šiandien orų valdymas yra mažai tikėtinas, procesas pernelyg brangus ir nešantis per mažą praktinę naudą. Tačiau tyrimai vyksta ir mokslininkai sako, kad orų kontroliavimas yra tik laiko klausimas.
