Nors už lango jau 2018-ieji ir kasmet nespėjame sekti visų mokslo pažangos naujienų, kai kurių mokslinių mįslių niekaip nesugebame įminti. Galbūt šiais metais pagaliau mokslininkams pavyks perprasti kelias didžiausias mokslo pasaulio paslaptis rašoma svetainėje „Science Alert“.
Nors už lango jau 2018-ieji ir kasmet nespėjame sekti visų mokslo pažangos naujienų, kai kurių mokslinių mįslių niekaip nesugebame įminti. Galbūt šiais metais pagaliau mokslininkams pavyks perprasti kelias didžiausias mokslo pasaulio paslaptis rašoma svetainėje „Science Alert“.
Kodėl mums reikia miego?
Iš pirmo žvilgsnio banalus klausimas, tačiau atsakymas yra kur kas sudėtingesnis nei atrodo. Mokslininkai daugybę kartų bandė rasti pagrindinę priežastį, kodėl kiekvieną naktį žmonės turi miegoti, tačiau niekam iki šiol nepavyko pasiūlyti galutinio atsakymo.
Miego tyrimai leido geriau suprasti skirtingas miego stadijas bei smegenų veiklos ypatumus, tačiau šie rezultatai tik dar labiau išplėtė ir taip sudėtingą galvosūkį. Šioje srityje koją kiša tai, kad žmogaus miego ritmai ir smegenų aktyvumas miegant gan smarkiai skiriasi nuo kitų gyvūnų.
NASA iliustr.
Viena dominuojančių teorijų yra tai, kad miegas leidžia mums taupyti energiją – pavyzdžiui, žiemos miegas tam tikriems gyvūnams leidžia atgauti ir kaupti energiją, kai ji nėra reikalinga. Tačiau pastaruoju metu mokslininkai iškėlė ir kitą galimą priežastį, kodėl miegas yra būtinas – miegant smegenys apsivalo nuo nereikalingos informacijos. „Miegas – tai kaina, kurią mokame už gebėjimą mokytis“, – sako Giulio Tononi, Viskonsino Madisono universiteto psichiatrijos profesorius.
Šis mokslininkas su kolegomis atliko eksperimentus su pelėmis, kurių metu pastebėjo, kad graužikių smegenyse esančios jungtys tarp neuronų, vadinamos sinapsėmis, pamiegojus sumažėja. Tyrėjai padarė išvadą, kad šis procesas būtinas smegenims, kad šios galėtų įtvirtinti informaciją, gautą budrumo būsenoje.
Miegant smegenys „nugeni“ naują informaciją bei optimizuoja naujai susidariusias jungtis, kas leidžia efektyviai „įterpti“ naujas žinias į atmintyje esančius informacijos klodus. Nors ši elegantiška teorija skamba įtikinamai, neuromokslininkams reikės geriau perprasti neurobiologinius procesus smegenyse tiek būdravimo, tiek miego būsenose – tik tada šią smegenų apsivalymo teoriją galima bus įtvirtinti ar atmesti. Visgi viena išvada yra akivaizdi – miego trūkumas blogina žmogaus smegenų veiklą.
Kas yra tamsioji medžiaga ir kur ji?
Mes nežinome kaip ji atrodo ir negalime jos pamatyti, tačiau ji sudaro daugiau nei 26 proc. visos mums žinomos visatos. Pirmą kartą hipotezę apie tamsiosios materijos egzistavimą iškėlė olandų astronomas Jacobus Kapteynas beveik prieš šimtą metų – 1922-aisiais. Nuo tada mokslininkai įsitikino jos egzistavimu, stebėdami mums matomą visatą sudarančią medžiagą.
Dauguma matomos medžiagos sudaryta iš neutronų, protonų ir elektronų, tačiau tamsiojo materija nepaklūsta šiai klasifikacijai. Mokslininkai spėja, kad ji sudaryta iš visiškai kitokių elementariųjų dalelių, kurių mums dar nepavyko pastebėti ir surūšiuoti, nes jos visiškai kitaip sąveikauja su mums matoma šviesa ir materija. Tamsioji medžiaga nesugeria, neatspindi ir nespinduliuoja šviesos, tačiau jos gravitacija išgaubia šviesą, kai ši sklinda per tamsiąją materiją – pastaroji savybė leidžia mokslininkams žinoti, kad ji egzistuoja.
Pastaraisiais metais mokslininkai atlieka eksperimentus Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) Didžiajame hadronų greitintuve, kurie turėtų suteikti daugiau informacijos apie tamsiąją medžiagą. Taip pat naujausi gravitacinių bangų srityje rodo, kad šių bangų detektoriai gali leisti pirmą kartą „pamatyti“ tamsiąją materiją. Visgi kol kas ne per daug pasistūmėjome į priekį šioje srityje ir vis dar esame „tamsoje“, kalbėdami apie tamsiąją materiją.
Kur dingo nežemiškos protingos gyvybės formos?
Visata egzistuoja milijardus metų. Tad įvertinus jos amžių ir didžiulę erdvę, mokslininkams sunku suprasti, kodėl iki šiol dar nesuradome jokių nežemiškų protingų gyvybės formų. Paprasti tikimybiniai skaičiavimai rodo, kad ateivių pėdsakus turėjome jau pastebėti. Astronomai ir fizikai iškėlė daugybę teorijų, paaiškinančių tokią situaciją. Viena teorija sako, kad egzistuoja kažkoks reikšmingas katastrofiškas įvykis, neleidžiantis protingoms civilizacijoms susisiekti su mumis ir galbūt jis laukia mūsų civilizacijos ateityje.
Kita teorija sako, kad gyvybės apstu visatoje, tačiau daugiausiai tai tiesiog mikroorganizmai, gyvenantys nedidelėse ledo palydovuose, tokiuose, kaip Jupiterio ar Saturno mėnuliai. NASA mokslininkai atlieka tokiuose palydovuose tyvuliuojančių didžiulių vandenynų sudėties tyrimus ir spėja, kad juose galimai esantis vanduo gali tapti gera terpe nežemiškoms gyvybės formoms tarpti. Deja, kol kas tai tik hipotezės, paremtos NASA „Galileo“ palydovu surinktais duomenimis.
Artimiausią dešimtmetį NASA planuoja nuskraidinti erdvėlaivį į Jupiterio ledu padengtą palydovą Europą. Visgi net jei užtiktume nežemiškas gyvybės formas ar jų pėdsakus, nėra aišku, ar sugebėtume jas atpažinti. Ieškodami mums pažįstamų anglies pagrindu susidariusių ir vandenyje tarpstančių gyvybės formų, galime nepastebėti kitokių neįprastų „ateivių“. Mokslininkai turės atpažinti galimus nežemiškų civilizacijų signalus nuo bendro kosminio triukšmo. Ką reikės daryti, jei ateiviai net nenori būti surasti?
