Kosmoso misijų įgyvendinimas skaičiuojamas ir dešimtmečiais, tačiau rezultatai laukimą pateisina. Taip LRT.lt teigia fizikas prof. Jonas Žmuidzinas, kuris ilgą laiką vadovavo vienam iš NASA centrų. „Kai „Voyager 1“ išskrido iš Saulės sistemos, mano darbas tik tada ir pasidarė aktualus. [...] Taigi prireikė daugiau kaip 30 metų, kol technologija, kurią dariau dar būdamas jaunu studentu, atnešė šiek tiek naudos“, – teigia jis.
 Prof. Jonas Žmuidzinas / Stop. kadras |
|---|
Kosmoso misijų įgyvendinimas skaičiuojamas ir dešimtmečiais, tačiau rezultatai laukimą pateisina. Taip LRT.lt teigia fizikas prof. Jonas Žmuidzinas, kuris ilgą laiką vadovavo vienam iš NASA centrų. „Kai „Voyager 1“ išskrido iš Saulės sistemos, mano darbas tik tada ir pasidarė aktualus. [...] Taigi prireikė daugiau kaip 30 metų, kol technologija, kurią dariau dar būdamas jaunu studentu, atnešė šiek tiek naudos“, – teigia jis.
Lietuvių kilmės amerikiečio J. Žmuidzino darbai žinomi visame pasaulyje, o jo pavardę galite rasti prie daugybės garsių kosmoso misijų – pavyzdžiui, neseniai 40-metį atšventusios misijos „Voyager“, kurios vienas aparatų šiuo metu jau keliauja tarpžvaigždinėje erdvėje ir yra toliausiai nuo Žemės nuskriejęs žmonių kurtas aparatas.
Mokęsis iš vieno garsiausių visų laikų fizikos teoretikų ir šio mokslo populiarintojų Richardo Feynmano, karjerą pradėjęs prestižiniame Kalifornijos technologijų institute (California Institute of Technology, CalTech), J. Žmuidzinas ilgą laiką dirbo JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) centre – Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje (Jet Propulsion Lab, JPL), netgi tapo vyriausiuoju jos technologu. Dabar profesorius grįžo į akademinę veiklą – „CalTech“ dėsto studentams ir svarsto, prie kokių NASA misijų prisidėti ateityje.
Su J. Žmuidzinu pasikalbėjome po jo paskaitos sausakimšoje 250 studentų talpinančioje R. Feynmano vardo auditorijoje, esančioje „CalTech“.
– Turiu pastebėti, kad puikiai kalbate lietuviškai, nors esate gimęs JAV.
– Gimiau Kalifornijoje, bet namuose kalbėdavome lietuviškai. Šeštadieniais Los Andžele lankiau lietuvių mokyklą. Nors mama buvo Kanados prancūzė, ji taip pat išmoko lietuviškai ir namuose su mumis bendraudavo lietuviškai.
Dabar šeimoje taip pat kalbame lietuviškai. Reikia pripažinti, ne visada išeina, bet stengiamės.
– „CalTech“ dėstote Nobelio premijos laureato legendinio fizikos teoretiko, mokslo populiarintojo R. Feynmano auditorijoje. Buvote jo studentas. Yra tekę skaityti, kad būtent jis jus ir įkvėpė susidomėti fizikos mokslu. Ką padarė R. Feynmanas, kad jus taip sudomino?
– Kai pradėjau studijuoti fiziką, turėjau labai daug entuziazmo. Bet šis mokslas yra gan griežtas... Todėl gal po 3 metų man jau buvo pradėję po truputį atsibosti taip stipriai dirbti. Tačiau ketvirtais metais R. Feynmanas tapo mano mokytoju. O jis taip įdomiai dėstė, tokius įdomius uždavinius duodavo studentams, kad net aš skubėdavau namo, nekantraudamas juos išspręsti.
– Koks jausmas dabar pačiam dėstyti R. Feynmano auditorijoje, dirbti su jo sukurtais įrankiais ir pan.?
– Žinoma, R. Feynmanas yra legenda, o mes, visi kiti, darome taip, kaip galime. Pasilyginti su juo – neįmanoma (juokiasi).
Vis dar prisimenu, kaip jis dėstė man, kaip buvo įdomu, kaip jis žiūrėjo į mokslą ir fiziką... Jis labai mylėjo savo darbą, todėl įkvėpė ir kitus. Truputį ir aš bandau įkvėpti studentus, nors su R. Feynmanu lygintis nedrįsčiau.
– Daug metų dirbote JPL, netgi buvote vyriausiasis technologas. Kaip pradėjote dirbti JPL ir pasiekėte tokias aukštas pareigas?
– „CalTech“ profesoriauti pradėjau prieš 27 metus. Kartu ėmiau dirbti su mokslininkais iš JPL. Mano tyrimų sritis taip pat buvo susieta su JPL. Darbui naudojau JPL mikroįrenginių laboratoriją. Po kiek laiko man pasiūlė laboratorijai vadovauti. Kadangi ji mano darbui buvo labai svarbi, priėmiau pasiūlymą. Ketverius metus vadovavau laboratorijai, geriau susipažinau su kitais JPL vadovais, taigi galiausiai atsitiko taip, kad tapau vyriausiuoju JPL technologu.
– Ar labai skiriasi jūsų darbas „CalTech“ ir JPL? Turbūt, dirbant vyriausiuoju technologu JPL, teko daugiau vadybinio, o ne mokslinio darbo.
– Tiesa. Kai buvau JPL, darbas buvo visiškai kitoks. Kai esi profesorius, dirbi savo srityje, nagrinėji gana siaurus klausimus ir gana giliai. Kai dirbau JPL, mano darbas buvo plačios apimties. Reikėjo daug visko žinoti, priimti įvairių sprendimų, dirbti su žmonėmis. Žinojau po šiek tiek apie labai daug dalykų.... Buvo gera proga suprasti, kaip veikia tokia organizacija. Man labai patiko, nuostabi patirtis. Kai sugrįžau, reikia vėl iš naujo prisitaikyti... Tačiau mėgstu dėstyti, tyrinėti. Esu laimingas.
– Nors esate eksperimentinės fizikos profesorius, padarėte astrofiziko karjerą. Kuo jus sužavėjo kosmosas?
– Studijuodamas „CalTech“, dirbau grupėje su profesoriumi Edwardu C. Stone`u, o jis vadovavo „Voyager“ misijai. Man teko šiek tiek prisidėti prie šios misijos.
Vėliau, tęsdamas studijas Kalifornijos universitete Berklyje, kalbėjau su įvairiais profesoriais, svarsčiau, ką toliau pasirinkti. Tuomet teko pabendrauti su Nobelio premijos laureatu lazerio išradėju Charlesu Townesu. Jis tuo metu rinko astrofizikos grupę, kurioje buvo naudojamos lazerių technologijos. Mane žavėjo tai, kad lazeriai ir elektronika pritaikomi astrofizikoje, todėl ir pats pradėjau dirbti.
– Minėjote, kad prisidėjote prie „Voyager“ misijos. Ką tiksliai darėte?
– Kadangi misijai vis dar vadovauja E. C. Stone`as, bendraujame su juo, ypač, kai kas nors atsitinka.
Kai „Voyager 1“ išskrido iš Saulės sistemos, mano darbas tik tada ir pasidarė aktualus. Aš kalibravau elektroninį spektrometrą, o būtent jo matavimai ir buvo naudojami parodyti, kad „Voyager 1“ jau skrieja tarpžvaigždinėje erdvėje.
Taigi prireikė daugiau kaip 30 metų, kol technologija, kurią dariau dar būdamas jaunu studentu, atnešė šiek tiek naudos (juokiasi). Buvo malonu tai pamatyti.
– Kosmoso misijos, atrodo, yra tarsi laukimo misijos: užtrunka planavimas, vystymas, konstravimas, kelionė, pavyzdžiui, į kitą planetą... Praeina daug metų nuo jos pradžios, kol pasirodo pirmieji rezultatai.
– Tikra tiesa. Tik su „Voyager“ yra kiek kitaip. Tai, kad ši misija taip ilgai išsilaikė ir vis dar veikia, yra tiesiog nepaprasta. Kalbant apie kitas misijas, iš tikrųjų vien 20–30 metų gali praeiti, kol jos paleidžiamos į kosmosą – kol pavyksta „prastumti“, suplanuoti misiją ir pan. Laikas juda ir labai lėtai, ir labai greitai tuo pačiu metu.
– Dar vienas įdomus dalykas, susijęs su „Voyager“, yra tai, kad aparatuose yra vadinamieji „auksiniai diskai“ – koduotos žmonijos žinutės nežemiškoms civilizacijoms. Taigi privalau paklausti, ar tikite, kad egzistuoja nežemiška civilizacija?
– Apie nežemiškos gyvybės paieškas dabar žinome daug daugiau negu žinojome prieš 30 metų. Vien todėl, kad dabar jau atrastos planetos, besisukančios apie kitas žvaigždes. Ir tai nėra retas dalykas kosmose – tokių planetų yra daug! Dažnai jos nelabai skiriasi nuo Žemės. Manau, labai didelė tikimybė, kad gyvybė egzistuoja ir kitose planetose. O dėl nežemiškos civilizacijos... Truputį sunkiau pasakyti. Tačiau, manau, kad kur nors tikrai yra ir kita civilizacija.
Klausimas, ar „Voyager“ zondai kada nors susidurs su kita civilizacija... Tikimybė maža, bet visgi nėra nulinė.
– Kokius tyrimus ketinate vykdyti, grįžęs į akademinę veiklą?
– Didelę dalį karjeros praleidau dirbdamas su įrenginiais, technologijomis, naudojamomis astrofizikoje. Ypač su superlaidžiais detektoriais. Dalyvauju studijose, kuriose bandoma nustatyti, kaip geriau panaudoti detektorius kosmoso teleskopuose. Yra ir su NASA susijusių projektų. Jeigu pavyktų tai padaryti, būtų labai gerai. Tačiau, kaip ir sakiau, kosmoso misijos užtrunka ilgai, todėl anksčiausiai tiksliau sužinosiu po maždaug 10 metų.
– Kosmoso tyrimai brangūs tiek finansiškai, tiek laiko prasme. Kodėl apskritai verta į šiuos tyrimus investuoti?
– Visi mokslininkai, dirbantys su kosmoso tyrimais, dažnai apie tai galvoja... Jeigu vertinsite vieną misiją – kiek kainuoja ją įvykdyti – suma iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nemaža. Pavyzdžiui, „CalTech“ turi kelis teleskopus Havajuose, o vieno pastatymas kainavo 100 mln. dolerių. Atrodo, didelė suma. Jeigu pagalvotumėte, kad tokių teleskopų yra nedaug, o žmonių pasaulyje – labai daug, išteklių proporcija, sunaudota teleskopui pastatyti, bus labai labai maža. Netgi vertinant didesnius projektus – tokius kaip „James Webb“ kosmoso teleskopas, kuris bus paleistas po poros metų ir kurio kaina – 10 mlrd. dolerių... Skamba kaip labai daug, bet toks teleskopas egzistuos tik vienas nuo visos planetos. Jeigu palyginsime, kiek žmonės išleidžia sportui ar pan., tos sumos nebeatrodys tokios didelės.
