Liepą pasirodė duomenys apie pirmąjį egzoplanetos palydovo aptikimą. Nors egzomėnulio egzistavimas dar nepatvirtintas, nauji rezultatai rodo, kad šis pasaulis gali būti keistesnis, nei kas galėjo pagalvoti ir sukurtas dar nežinomu būdu.
Liepą pasirodė duomenys apie pirmąjį egzoplanetos palydovo aptikimą. Nors egzomėnulio egzistavimas dar nepatvirtintas, nauji rezultatai rodo, kad šis pasaulis gali būti keistesnis, nei kas galėjo pagalvoti ir sukurtas dar nežinomu būdu.
Davidas Kippingas Iš Kolumbijos universiteto Niujorke, nuo 2012 metų šukavo Kepler zondo duomenis, ieškodamas paslėptų mėnulių. Šių metų liepą jis su savo studentu Alexu Teachey paskelbė aptikę ženklus gigantiško egzomėnulio, kuris galėtų suktis apie dujinį milžiną už maždaug 4000 šviesmečių.
Ar jis egzistuoja?
©NASA/JPL-Caltech
Nors šis palydovas vis dar hipotetinis – ir Kippingas matė ne vieną išnykstantį it miražas kandidatą – šis atradimas žymėtų naują gyvybės paieškų kosmose skirsnį, tad daugelis spėlioja, kaip toks pasaulis atrodytų. Būtent tai užsibrėžė išsiaiškinti René Helleris iš Maxo Plancko vardo Saulės sistemos tyrimų instituto Vokietijoje.
Tai jokiu būdu nėra lengvas klausimas. Kadangi dar net nepatvirtintas egzomėnulio egzistavimas, nieko keisto, kad apie jį žinoma labai mažai – ir net nežinomas tikslus dydis ar masė. Remdamasis pagal Keplerio duomenis atliktais skaičiavimais, Helleris spėja, kad palydovas gali būti nuo mažo dujinio Žemės dydžio kūno iki vandenyno dengiamo uolinio pasaulio, didumo sulig Saturnu. Bet jis mano, kad labiausiai tikėtinas vidutinis scenarijus, panašus į Neptūną pasaulis.
Tokio megapalydovo Saulės sistemoje nėra, tad toks egzomėnulio kandidatas tikra keistenybė. Be to, jo formavimosi mechanizmas turėtų būti ne menkiau paslaptingas.
Trys keliai į mėnulį
Ir iš tiesų, Helleris teigia, kad jo nepavyktų paaiškinti tuo, ką žinome apie palydovų formavimąsi mūsų sistemoje. Pavyzdžiui, mūsiškis Mėnulis susiformavo iš mūsų planetos, po galingo susidūrimo su kitu dangaus kūnu. Jupiterio palydovai susiformavo aplink besivystančią planetą iš tankaus nuolaužų ir dulkių sluoksnio, kadaise skriejusio Saulės sistemoje. O Neptūnas palydovą pasigriebė gravitacija.
Tik šiuos tris scenarijus astronomai ir žino – ir nė vienas negali paaiškinti tokio didžiulio palydovo. Tai reiškia, kad jeigu mėnulio egzistavimas bus patvirtintas, jis pateiks „išskirtinį galvosūkį formavimosi teoretikams, – sako Helleris. – Man iš Keplerio duomenų ir to, ką žinome apie Saulės sistemą, nėra aišku, kokiu būdu jis galėjo susiformuoti.“
Teachey'is ir Kippingas bandė atkalbėti teoretikus nepraleisti pernelyg daug laiko, analizuojant galimą egzomėnulį. „Jeigu jis ten yra, puiku, kibkit į jį, – sako Teachey'is. – Bet jei ne, tada jaustumėmės blogai, kad kiti žmonės praleido tiek daug laiko, tyrinėdami fantomą.“ Kaip bebūtų, Teachey'is pripažįsta, kad Hellerio rezultatai jį sudomino.
„Manau, išvada yra, kad „tai keista sistema“ ir mes pritariame“, – sako Teachey'is. Tiek jis, tiek ir Kippingas įspėja, kad dėl neįprasto palydovo dydžio jo egzistavimą reikėtų vertinti atsargiai, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad astronomai turėtų jo egzistavimą atmesti. „Visatai puikiai sekasi mus stebinti“, – pažymėjo Teachey'is.
Egzomėnulio patvirtinimą mokslininkai planuoja gauti spalio 28 dieną, pažvelgę Hubble kosminiu teleskopu. Jei pavyks, galbūt teks kurti naujas egzomėnulių formavimosi teorijas, galinčias daugiau papasakoti apie šį pasaulį ir panašius egzomėnulius.
Ir tai svarbūs klausimai, nes būtent egzomėnuliai gali būti geriausios vietos gyvybės paieškoms. Johnas Armstrongas iš Weberio valstijos universiteto Jutoje, pabrėžia, kad daugelis atrastų dujinių milžinių egzoplanetų sukasi gyvenamoje savo žvaigždės zonoje – ne per arti ir ne per toli. Jeigu egzoplanetos turi palydovus, jie gali būti idealios vietos gyvybei.
