Vėl skristi į Mėnulį skatina milijoninės premijos ir pripažinimas

Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjunga ir JAV išleido daugybę pinigų norėdamos pirmosios pasiekti Mėnulį, o paskui paklojo dar daugiau bandydamos ištirti jo paviršių. Šiandien vyksta kitos lenktynės, nors tikslas toks pat – pasiekti artimiausią kosminį kaimyną.

Negana to, vis garsiau pasigirsta kalbos ir stiprėja tikėjimas, kad skrydžiai į kosmosą gali nešti pelną. Apie naujas kosmines lenktynes pasakojama žurnalo „National Geographic Lietuva“ rugpjūčio mėnesio numeryje.

Penkios į konkurso „Google Lunar XPrize“ finalą prasibrovusios komandos iki šių metų pabaigos turi į Mėnulį nusiųsti transporto priemonę, kuri sugebėtų nusileisti palydovo paviršiuje, nuvažiuotų juo bent 500 metrų ir atsiųstų į Žemę aukštos kokybės nuotraukų bei vaizdo įrašų. Tarp finalininkų – komandos iš Japonijos, Izraelio, JAV, Indijos ir viena tarptautinė ekipa.

Tarptautinę komandą remiančios įmonės „Interorbital Systems“ techninis darbuotojas Erikas Ridis mąsto apie raketos konstrukciją. Bendrovė siekia tapti pigiausia raketinių skrydžių paslaugų teikėja privačiame kosminių skrydžių sektoriuje.

Didžiausią mėnuleigį „ECA“, kuris jau išbandytas akmens karjero dulkėse, sukonstravo Indijos „Silicio slėnio“ inžinieriai. Japonų mėnuleigis „Sorato“ turi trimatį jutiklį kliūtims aptikti ir, komandos nuomone, gali pasitarnauti tiriant lavos tunelius bei urvus, kurie galėtų būti tinkami laikinam Mėnulio bazių gyventojų būstui. Amerikiečių komanda su savo mėnuleigiu „MX-1E“ siekia ne tik pasiekti Mėnulį, vienu dideliu šuoliu arba keliais mažesniais šuoliukais nukeliauti konkurso reikalaujamą atstumą, bet ir kada nors jame išgauti išteklių, tokių kaip helis-3 ir brangieji metalai. Izraelio komanda su savuoju „SpaceIL“ tapo vienintele ne pelno siekiančia organizacija finaliniame etape, kurios pagrindinė misija dvejopa: laimėti prizą ir šviesti bei įkvėpti naują potencialių technologijų lyderių kartą savo šalyje. Na, o tarptautinė ekipa, kurioje yra ir menininkų, didžiuojasi turėdama mažiausią mėnuleigį „Tesla“.

Atlygis už triūsą – 20 mln. JAV dolerių vertės „Google Lunar XPrize“ premija – bus įteiktas vienai iš penkių komandų. Dar 5 mln. dolerių bus apdovanota antrosios vietos laimėtoja. Be to, finalininkai už papildomus pasiekimus, kaip, pavyzdžiui, įveiktas 5 km atstumas, funkcionavimas ir duomenų perdavimas dvi dienas ar įrodymai, kad Mėnulyje esame vandens, gali tikėtis papildomai gauti iki 4 mln. dolerių. „National Geographic Lietuva“ teigiama, kad nugalėtoja, siekdama laimėti prizą, beveik neabejotinai išleis gerokai daugiau pinigų nei jis vertas, bet visos komandos tikisi, kad investicijas atpirks pergalės atneštas pasaulinis atgarsis ir stipresni prekės ženklai.

Kad įmanoma uždirbti skraidant į kosmosą, šiandien sako ir labai daug verslininkų, mokslininkų, vizijų autorių, propaguotojų, svajotojų, keistuolių ir galbūt net pakvaišėlių, susijusių su sparčiai augančia kosminių skrydžių pramone. Apie tai byloja ir statistika – komercinių kosminių skrydžių bendrovių skaičius auga kaip ant mielių, o 2016 m. šis sektorius gavo 250 mlrd. JAV dolerių pajamų.

Amerikiečių komandos „Moon Express“ steigėjas ir generalinis direktorius Bobas Ričardsas prognozuoja, kad pirmasis pasaulyje trilijonierius bus kosminių skrydžių verslininkas. „Galbūt jis iš Mėnulio grunto išgaus helį-3. Šios dujos Žemėje retos, bet Mėnulyje jų gausu ir jos gali tapti puikiu branduolinės sintezės kuru: ši technologija, kurią mokslininkai bando pažaboti jau ne vieną dešimtmetį, yra energetikos šventasis gralis. Didelį pelną žada asteroidai bei kiti arti Žemės esantys objektai, iš kurių automatiniais prietaisais būtų galima išgauti daugybę aukso, sidabro, platinos, titano ir kitų geidžiamų elementų“, – vardinama žurnale „National Geographic Lietuva“.

Kosminių skrydžių sektoriuje esama ir nuomonių, kad ateityje Mėnulis taps ne mūsų kelionių tikslu, o milžinišku oro uostu, per kurį keliausime kitur. Jis taps nepamainoma persėdimo stotele tyrinėjant Visatą, nes norint pakilti iš Žemės palydovo, kur sunkio jėga šešiskart mažesnė nei Žemėje, bus paprasčiau ir pigiau.

Šiuo metu Mėnulio ašigaliuose į ledą sušalęs vanduo galėtų tapti gyvybės šaltiniu ir kuru: pasėliams laistyti, gerti ir skaidyti į deguonį, kuriuo kvėpuotume, bei vandenilį, kuriuo būtų varomi erdvėlaiviai, kylantys iš Mėnulio bazės. Vėlgi visiškai nežinia, ar taip ir bus, o jei bus, tai kada. Bet jau dabar aišku, kad Mėnulis yra pirmasis augančios kosminių skrydžių pramonės tikslas.