Mums, paprastiems mirtingiesiems, šviesos greitis atrodo labai didelis – paspaudi jungiklį ir kambarys apšviestas, nespėjus nė mirktelėti. Net apie apie Žemę šviesa per sekundę spėja beveik aštuonis kartus apskrieti. O ir Einšteinas kažką užsiminęs apie šviesos greitį yra. Bet mums gi vis negana. Kas būtų, jeigu šviesa būtų greitesnė?
Mums, paprastiems mirtingiesiems, šviesos greitis atrodo labai didelis – paspaudi jungiklį ir kambarys apšviestas, nespėjus nė mirktelėti. Net apie apie Žemę šviesa per sekundę spėja beveik aštuonis kartus apskrieti. O ir Einšteinas kažką užsiminęs apie šviesos greitį yra. Bet mums gi vis negana. Kas būtų, jeigu šviesa būtų greitesnė?
2015 metais škotų mokslininkai paskelbė suradę būdą sumažinti šviesos greitį. Siųsdami fotonus per specialią kaukę, tyrėjai pakeitė jų formą. Ir tokie deformuoti fotonai, šios mažiausios šviesos dalelės, skriejo lėčiau nei įprasti fotonai.
Greičių skirtumas buvo kone neapčiuopiamas, bet pats to pasiekimas – pribloškiamas! 299 792 458 metrų per sekundę greitis buvo kaip nesugriaunama, nekintanti greičio riba. Daugiau – nebe. Bet kam galėtų kilti mintis sumažinti šviesos greitį? Jis juk ir taip pakankamai lėtas!
Kad ir kaip keistai šis teiginys skambėtų žmogui, įpratusiam greitkeliu važiuoti 120 km/h greičiu, kosminiu masteliu tai netgi labai teisinga. Pasvarstykime: jei regimoji visata būtų Žemės dydžio, pereiti Paukščių Tako galaktiką būtų maždaug tas pats, kas aplankyti už trijų namų gyvenantį draugą. O keliaujant didžiausiu kosminiu greičiu šioje mažesnėje, Žemės dydžio visatoje, toks trumpas pasivaikščiojimas truktų 100 000 metų!
Šis pavyzdys rodo, kokia kankinamai ilga būtų galaktikos tyrinėjimo kelionė, skriejant erdvėlaiviu [beveik] šviesos greičiu. Tokia kelionė truktų šimtus žmonių kartų̃!
Net jei pamiršime žmonijos egocentrišką tarpžvaigždinių kelionių norą ir galvosime apie mūsų planetoje skrajojančius fotonus, šviesos greitis vis vien atrodys mažas. Kaip paskaičiavo astrofizikas Brianas Koberleinas, Šviesa iš Saulė Jupiterį pasiekia per 45 minutes, o iki Plutono lekia penkias valandas.
Ir, žinoma, nepamirškime, kad žiūrėdami į nakties dangų plika akimi, matome kai kurias žvaigždes tokias, kokios jos buvo daugiau nei prieš 4000 metų – tiek užtruko šviesos kelionė iki mūsų!
Taigi, įsitikinę, kad šviesa bėra tokia jau greita, o veikiau jau varginančiai lėta, galime iškelti svarbesnį ir sudėtingesnį klausimą: Kodėl? Fizikos teoretikai gali svarstyti, o kosmologai matuoti, bet kol kas visa rodo neišvengiamą atsakymą: Todėl.
Fizikos teoretikas Gennaro Tedesco pateikė šiek tiek priimtinesnę versiją: Visata yra tokia, kad fotonai sklinda ja tokiu greičiu, ir nėra priežasties, kodėl taip turėtų būti, tiesiog taip yra. Fizikai nepaaiškina, kodėl dalykai yra tokie, kokie yra, o paaiškina, kaip daryti prognozes, remiantis įrodytais modeliais.
Ok, tad, kaip ir didžiojoje daugumoje teorinės fizikos atvejų, atsakymas iš esmės į nieką neatsako, ir tebeliekame užstrigę lėtojoje visatoje.
Pabandykime iš situacijos išsisukti, panagrinėję scenarijų, kur šviesa yra daug greitesnė. Kaip viskas atrodytų, jei šviesos greitis būtų, tarkime, 1000 kartų didesnis? Steve'as Jonesas panagrinėjo tokią hipotetinę situaciją. Šviesos greičiu lekiantis erdvėlaivis Paukščių Taką perskristų greičiau nei per šimtmetį! Kelionė į Kentauro Alfos potencialiai gyvenamą planetą netruktų nė 2 dienų! Kompiuteriai ir tinklai veiktų daug sparčiau dėl didesnio optikos greičio! Ir būtų daugiau šansų sulaukti signalų iš ateivių!
Bet – ir tai didelis bet – Saulė tviekstų milijoną kartų karščiau. Iškeptume.
Tad, geriau pamilkime mūsų tiksliai sureguliuotą šviesos greitį. Jeigu jis būtų didesnis, gyvybės Žemės planetoje nebūtų.
