Tarp Jungtinių Valstijų ir Šiaurės Korėjos augant įtampai, vis dažniau kyla klausimas, ar galima sustabdyti jau paleistas branduolines raketas?
Tarp Jungtinių Valstijų ir Šiaurės Korėjos augant įtampai, vis dažniau kyla klausimas, ar galima sustabdyti jau paleistas branduolines raketas?
Kaip rašo „Live Science“, nuo anksčiausio tarpžemyninių balistinių raketų, specialiai sukurtų nešti atomines galvutes, panaudojimo 1959 metais Jungtinės Valstijos ieško būdų, kaip apsaugoti žmones nuo tokios atakos. Praėjo ne vienas dešimtmetis, šalis turi sistemą su trūkumais, kuri, kaip mano nemažai ekspertų, amerikiečiams negali garantuoti apsaugos nuo branduolinės atakos.
Tad kodėl reikia tiek laiko sukurti nuo branduolinių raketų apsaugantį skydą? Ir ar egzistuoja tikimybė, kad tokia technologija veiks ateityje?
Pirmieji mėginimai sukurti apsaugos nuo branduolinių raketų programą prasidėjo beveik tuo pat metu, kai šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo sukurtos tarpžemyninės raketos. Tačiau dauguma tokių projektų buvo sustabdyta 1972 metais, kaip Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga pasirašė Antibalistinių raketų sutartį, kuri apribojo skaičių raketų, kurių gali turėti kiekviena šalis.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pareiškė, kad jam nepatinka „abipusės destrukcijos“ idėja (idėja, jog JAV ir Rusija turėjo pakankamai branduolinių ginklų, kad branduolinio karo atveju galėtų viena kitą sunaikinti), kaip vienintelė apsaugos nuo Sovietų Sąjungos priemonė. Todėl jis nurodė parengti Strateginės gynybos iniciatyvą, arba Žvaigždžių karų programą, pagal kurią kosmose būtų įrengti atominės energijos varomi lazeriai, gebantys sunaikinti branduolines raketas. Visa ši programa buvo labai brangi avantiūra, iš dalies dėl to, kad visa koncepcija buvo per daug fantastinė, sakė mokslininkų sąjungos astrofizikė ir raketinės gynybos bei kosmoso saugumo ekspertė Laura Grego.
Viena vertus, visų tokių projektų nesėkmė nestebina. Perimti tarpžemyninę balistinę raketą tikrai yra sunku, sakė L. Grego. Paleista tokia raketa 15 minučių keliauja kosmoso vakuumu, o vėliau vėl sugrįžta į atmosferą ir smogia savo taikiniui. Todėl tokia raketa galėtų būti sunaikinta tik tam tikrais savo kelionės momentais: paleidimo metu, kai ji būna kosmose ir kai vėl įskrenda į atmosferą. Ir kiekvienas iš šių etapų turi savo apribojimų.
Pavyzdžiui, „paleidimo fazė trunka nuo vienos iki kelių minučių“, – sakė L. Grego. Todėl nelieka daug laiko perimti ir sunaikinti branduolinę raketą. Be to, istorinės JAV konkurentės – Rusija ir Kinija – turi dideles teritorijas. Raketas jos turėtų laikyti giliai žemyne, o tai reiškia, kad jūroje esantys raketų parėmėjai negalėtų sunaikinti raketos jos paleidimo metu.
Tad norint sunaikinti raketą jos paleidimo metu reikėtų sklęsti virš paleidimo vietos, pabrėžė L. Grego. Anksčiau JAV kariuomenė siūlė virš Rusijos ir Kinijos dislokuoti milžiniškus „Boeing 747“ lėktuvus su bombas naikinančiais lazeriais.
„Jau iš karto tampa akivaizdūs sunkumai, susiję su tokiu pasiūlymu, – sakė L. Grego. – Ar tikrai galėtume pasiųsti kelis didelius „Boeing 747“ lėktuvus, kurie dešimtmečius sklęstų ir lauktų, kol kas nors įvyks?“
Be to, esama ir daugiau problemų su „paleidimo fazės“ požiūriu. Jeigu perėmėjas tiksliai nepataikys į reikiamą raketos vietą, raketa „gali pataikyti ne į savo pirminį taikinį. Ji gali nukristi, tarkime, Kanadoje, o tai Kanadai nelabai patiktų“, paaiškino L. Grego. „Reikia taikyti labai tiksliai ir pataikyti į raketos kovinį užtaisą“, – pabrėžė ji.
Taip pat siūlyta naudoti dronus, tačiau jiems pritrūktų galios sunaikinti raketą, paaiškino ekspertė.
Gynyba pusiaukelėje
Antrasis ir realesnis variantas yra perimti raketą ilgiausio etapo metu – kai ji yra kosmose. Tokio požiūrio privalumas yra tas, kad kadangi dauguma JAV priešų yra Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje, visos šios šalys greičiausiai užprogramuotų savo raketas taip, kad jos skrietų virš ašigalių. Tai reiškia, kad užtektų vieno antžeminio perėmėjo Aliaskoje, kad būtų apsaugota visa šalis. Tačiau raketos perėmimas kosmose taip pat būtų problematiškas.
„Raketa skristų 24–27 tūkst. kilometrų per valandą greičiu. Ir kai yra toks greitis, nepataikymas vienu centimetru reiškia nepataikymą visu kilometru“, – paaiškino JAV ginklų kontrolės ir neplatinimo centro vyresnysis mokslinis patarėjas bei buvęs Pentagono darbuotojas Philipas E. Coyle'as III.
Be to, yra ir kitų problemų. Tarkime, kad ir tai, jog kosmose nėra oro pasipriešinimo. Tai reiškia, kad jaukas, kaip, pavyzdžiui, koks branduolinės galvutės formos balionas, gali keliauti taip pat, kaip ir tikra galvutė. Todėl būtų sunku atskirti masalą nuo tikros raketos.
Galiausiai, paskutinis mėginimas perimti raketą būtų jai sugrįžus į Žemės atmosferą prieš pataikant į taikinį. Tokio požiūrio pranašumas būtų tas, kad oro pasipriešinimas neleistų kokiam jaukui suklaidinti sistemos.
Kita vertus, „neturime daug laiko apsiginti, nes ji sparčiai artėja link tavęs. Todėl tai nėra geriausia strategija“, paaiškino L. Grego. O ir branduolinėje galvutėje esančios elektronikos sugadinimas kad ir elektromagnetiniu impulsu taip pat nepadėtų, nes tokie ginklai kuriami atsparūs tokiems impulsams.
Taigi, JAV kariuomenė pastaraisiais dešimtmečiais dėmesį sutelkė į tarpžemyninių balistinių raketų perėmimą jų pusiaukelėje. Billo Clintono administracijos laikais kariuomenė sukūrė prototipą, kuris pradžioje teikė daug vilčių. Tačiau atėjus į valdžią George'ui W. Bushui, kariuomenės paskubėjo kuo greičiau prototipą paversti veikiančia sistema, tačiau per bandymus į taikinį nebuvo pataikyta devynis kartus iš septyniolikos.
O nuo 2010 metų sistema nepataikė į tris kartus iš keturių.
Dalis problemos buvo ta, kad per daug buvo skubama inžinerinio proceso metu, ir atsirasdavo projektavimo klaidų. Be to, kariuomenei tuo pačiu reikia kurti ir papildomą technologinę infrastruktūrą, kaip skirtingo nuotolio radarai ar palydovai, gebantys užfiksuoti raketą.
Tačiau net jeigu projektai būtų perdaryti iš naujo viską gerai apmąsčius ir panaudojant naujausias technologijas, kai kurie branduolinės gynybos iššūkiai išliktų, pabrėžia L. Grego. Pavyzdžiui, niekas iki šiol neišsprendė branduolinių galvučių masalų problemos kosmose, sakė ji.
O ir pusę laiko skirti dėmesio „strateginei gynybai“, kuri leistų apsaugoti Amerikos miestus, būtų per brangu ir galiausiai dar pavojingiau visam pasauliui, nei panaudojant kitas priemones ir efektyvesnes karo prevencijos strategijas, kaip diplomatija, pabrėžė L. Grego.
