Praėjusio amžiaus, septintajame dešimtmetyje, Čilėje, valdant prezidentui Salvadorui Aljendė (Salvador Allende), buvo įvykdytas neįtikėtinas eksperimentas. Grupė kibernetikos specialistų ir entuziastų sukūrė informacinę sistemą, skirtą efektyviam šalies ekonomikos valdymui. Jie tai padarė turėdami labai ribotus išteklius ir tik keletą kompiuterių.
Praėjusio amžiaus, septintajame dešimtmetyje, Čilėje, valdant prezidentui Salvadorui Aljendė (Salvador Allende), buvo įvykdytas neįtikėtinas eksperimentas. Grupė kibernetikos specialistų ir entuziastų sukūrė informacinę sistemą, skirtą efektyviam šalies ekonomikos valdymui. Jie tai padarė turėdami labai ribotus išteklius ir tik keletą kompiuterių.
Projektui, pavadintam „Cybersyn“, vadovavo Didžiosios Britanijos kibernetikas Stafordas Beras (Stafford Beer). Jo sukurta sistema leido realiu laiku surinkti duomenis iš gamyklų, modeliuoti įvairius scenarijus ir valdyti šalies ekonomiką iš vieno kambario, apstatyto futuristiškais baldais bei dideliais ekranais. Drąsiai galima teigti, kad projektas aplenkė laiką net keliais dešimtmečiais. Dabar šie uždaviniai realizuojami, pasitelkiant elektroninių duomenų mainų (EDI) technologijas. Žinoma, šiuolaikinės sistemos nėra centralizuotos, tačiau EDI užtikrina efektyvų tiekimo grandinių veikimą, reguliuojamą pačios rinkos dėsnių.
Kibernetika ateina į ekonomiką
 Kibernetikas Stafordas Beras |
|---|
Istorija prasidėjo Stafordui Berui tarnaujant armijoje, kuomet jis susidomėjo operacijų tyrimų metodais, naudojamais planuojant karinius veiksmus. Operacijų tyrimai ieško optimalių sprendimų sudėtingoms problemoms, pasitelkiant matematinį ir statistinį modeliavimą bei įvairius euristinius metodus. Beras greitai suprato, kad šie metodai ateityje gali būti naudingi versle, planuojant žaliavų tiekimą, pardavimus, gamybą bei kitas sritis.
Įsidarbinęs metalurgijos kompanijoje „United Steel“ Stafordas Beras įtikino vadovybę įsteigti operacijų tyrimų grupę ir pradėjo praktiškai įgyvendinti savo idėjas. Vėliau jis parašė keletą knygų, įkūrė savo kompaniją SIGMA, užėmė leidybos direktoriaus pareigas įmonėje „International Publishing Corporation“ bei daug dirbo kaip nepriklausomas konsultantas.
Vienoje žymiausių Stafordo Bero knygų „Kompanijos smegenys“ nagrinėjama, kaip pagerinti kompanijos valdymą pasitelkiant sisteminę integraciją ir taupant išteklius.
Mokslininkas teigė, kad ekonomika yra sudėtinga ir nuolat kintanti sistema, o įprasti rinkos ekonomikos valdymo metodai neatsižvelgia į daugelį svarbių faktorių ir neleidžia atlikti rimtų korekcijų. Pasak Bero, visos šalies ekonomiką galima valdyti efektyviai ir skaidriai jei tik būtų įmanoma surinkti tikslius ir aktualius duomenis. Pagrindinė problema buvo tame, kad įmonių vadovai nenorėjo atskleisti informacijos apie savo verslą, todėl šias idėjas buvo galima realizuoti tik planinės ekonomikos sąlygomis.
1970-ais Čilėje į valdžią atėjo socialistinė partija „Unidad Popular“ ir jos lyderis Salvadoras Aljendė.
1971 m. liepos 13 d. Stafordas Beras gavo laišką nuo Čilės valstybinės korporacijos CORFO, kuriai priklausė visos nacionalizuotos šalies įmonės, direktoriaus. Laiške buvo rašoma, kad Čilės vyriausybė, perskaičiusi jo publikacijas, susidomėjo kibernetikos sprendimais. Britą pakvietė į Pietų Ameriką ir pasiūlė jam sukurti informacinę sistemą skirtą šalies ekonomikos valdymui.
Tų pačių metų lapkritį Beras susitiko su šalies prezidentu Aljendė ir išdėstė jam savo koncepciją bei galimybes realizuoti tokią sistemą. Prezidentui, turinčiam mediko išsilavinimą, siūlomas modelis patiko, nes jis priminė žmogaus nervų sistemos veikimą. Čilės prezidentas nusprendė paskirti kibernetiką sistemos kūrimo projekto vadovu.
Tinklas be interneto
Stafordas Beras norėjo pamatyti, kaip sistema veikia praktikoje, todėl pirmiausia siekė paleisti demonstracinę jos versiją. Kibernetikas manė, kad taip išsiaiškins visus trūkumus ir eigoje atliks reikalingus pakeitimus. Būsimos sistemos eskizas buvo parengtas labai greitai – vos per aštuonias dienas.
Pirmajame etape reikėjo sukurti reikalingą infrastruktūrą, tačiau Čilė beveik neturėjo kompiuterių. Vienas iš pirmųjų masiškai gaminamų kompiuterių „IBM System/360“ su minimalia konfigūracija kainavo daugiau nei 130 tūkst. dolerių, galingesnės kompiuterio versijos galėjo kainuoti nuo 1 iki 5 mln. dolerių. Neturtinga Pietų Amerikos valstybė tokių pinigų neturėjo.
Didysis kompiuteris „IBM System/360“
Pradedant projektą 1971-ais metais Čilės nacionalinė kompiuterių korporacija turėjo keturis reikiamo lygio kompiuterius. Sistemos parengiamiesiems darbams buvo išskirtas vienas jau minėtas kompiuteris „IBM System/360“. Projekto eigoje pasirodė, kad duomenų apdorojimas užtrunka iki kelių parų, nors pradžioje buvo tikimąsi viską atlikti realiu laiku. Tuomet nuspręsta prijungti antrą, ne tokią galingą skaičiavimo mašiną „Burroughs 3500“. Abu įrenginiai, priklausantys didžiųjų kompiuterių (angl. mainframe) tipui, atlikdavo centrinio procesoriaus bei duomenų saugyklos funkcijas.
Visų projekte numatytų idėjų realizavimą stabdė techninio pobūdžio problemos, tačiau išradinga programuotojų komanda ieškodavo kūrybiškų sprendimų.
Svarbią visos sistemos, užtikrinančios informacijos apsikeitimą tarp centro ir įmonių, dalį sudarė pradinio duomenų įvedimo terminalai. Tam tikslui buvo panaudotas šalyje jau egzistuojantis telekso tinklas. Septinto dešimtmečio pradžioje ši technologija buvo plačiai naudojama komercijoje.
Viename iš Čilės sandėlių buvo surasta 500 telekso prietaisų, kuriuos nupirko prieš tai buvusi vyriausybė, tačiau jų nė karto nepanaudojo. Prietaisai buvo išdalinti šalies įmonėms ir gamykloms.
Tinklo centru tapo Santjago mieste įkurtos dvi dispečerinės, kurios surinkdavo visą informaciją apie šalies ekonomiką. Ten apdorodavo duomenis, parengdavo ataskaitas ir perduodavo jas į prezidento rūmus. Nauja komunikacinė sistema, nusidriekusi per visą Čilės teritoriją, kasdien turėjo perdavinėti informaciją apie gaminamą produkciją, žaliavų judėjimą, brokuotų gaminių kiekį ir t. t.
Teleksų tinklas, pavadintas „Cybernet“, veikė panašiai kaip šiuolaikinis internetas, tačiau jame nebuvo naudojami kompiuteriai.
„Cybersyn“ sistema ir jos komponentai
Projekto pavadinimas „Cybersyn“ sugalvotas sujungus du terminus nusakančius projekto esmę – „kibernetika“ ir „sinergija“.
Sistemą sudarė keletas komponentų: „Cybernet“ tinklas, programinės įrangos paketas „Cyberstride“, skirtas ekonominiams skaičiavimams ir planavimui, ekonomikos simuliatorius „CHECO“ ir operacinis kambarys „Opsroom“. Vėliau buvo pradėtas kurti penktas komponentas – grįžtamojo ryšio sistema apie visuomenės pasitenkinimą savo gyvenimu „Cyberfolk“.
Programinės įrangos paketas „Cyberstride“ buvo sukurtas remiantis naujausiomis tikimybių teorijos ir matematinės statistikos metodikomis bei algoritmais. Sistema turėjo automatiškai apdoroti informaciją, generuoti perspėjimus apie pavojų bei numatyti galimus pokyčius.
Sistema „CHECO“, sutrumpintai reiškianti „Čilės ekonomika“ (angl. „CHilean ECOnomy“), turėjo skaičiais perteikti šalies ekonomikos būklę. Vaizdžiai pateikiami duomenys objektyviai parodydavo šalies ekonominės situacijos dinamiką. Projekto gyvavimo metu, „CHECO“ grupės specialistai sugebėjo sukurti eksperimentinį makro lygio modelį bei kelių sektorių mikro modelius.
Sistemos branduolys buvo valdymo kambarys „Opsroom“. Jis atrodė neįprastai ir iš karto tapo tikru viso projekto simboliu. Futuristinį operacijų valdymo kabinetą sukūrė vartotojų sąsajų specialistas Gui Bonsiepe.
„Cybersyn“ sistemos valdymo kambarys „Opsroom“
Visi kambario elementai buvo kruopščiai apgalvoti ir atspindėjo projekto „Cybersyn“ ideologiją. Erdvioje šešiakampėje salėje sumontuoti ekranai rodė schemas ir grafikus apie Čilės ekonomikos būklę. Kambaryje nebuvo nei vieno stalo, o viduryje stovėjo septyni balti besisukantys foteliai pagaminti iš stiklo pluošto. Popieriaus naudojimas valdymo centre buvo uždraustas. Kairys kiekvieno fotelio porankis turėjo įmontuotą peleninę ir nedidelį stiklinės laikiklį. Dešiniame porankyje buvo kelios eilės mygtukų skirtų navigacijai ekranuose.
Iš šio kambario buvo galima kontroliuoti visą šalies gamybą ir stebėti priimtų sprendimų rezultatus. Viename iš ekranų buvo modeliuojama Čilės ekonomikos būklė esant skirtingoms sąlygoms. Tai leido numatyti veiksmų pasekmes prieš priimant svarbius sprendimus dėl kainų, gamybinių užduočių ar išteklių paskirstymo. Informacija buvo pateikiama taip paprastai, kad valdymo centre galėjo dirbti žmonės neturintys ekonominio išsilavinimo.
Vartotojo sąsaja buvo pakankamai nestandartinė, didesnį dėmesį skiriant vizualinei informacijai. Beras manė, kad grafinę informaciją suvokti yra lengviau nei gausybę skaičių, todėl visa statistika apie šalies gamybą buvo pateikiama šimtuose diagramų. Sukurti ir atnaujinti medžiagą reikėjo rankiniu būdu. Visą šį darbą atlikdavo keturios jaunos dizainerės.
Viena iš valdymo centro sienų buvo rezervuota projektui „Cyberfolk“. Joje turėjo būti pateikiami šalies „laimės rodikliai“. Beras sukūrė prietaisą, kuris leido kiekvienam šalies piliečiui, turinčiam jį savo namuose, pateikti informaciją apie savo nuotaiką, reguliuojant specialią svirtelę skalėje nuo kraštutinai blogos nuotaikos iki pilnos laimės.
Buvo suplanuota, kad visus prietaisus, pavadintus „Algedonmetrais“ (nuo graikiškų žodžių „algos“ – skausmas ir „hedone“ – „pasitenkinimas“), apjungs jau egzistuojantis televizijos bangų tinklas, o surinkti duomenys rodys „suminę, nacionalinę laimę“. Rodiklis turėjo padėti suprasti piliečių reakciją į valdymo centre priimamus sprendimus.
Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį
„Cybersyn“ sistemoje buvo keturi užduočių sprendimo lygiai: įmonės, pramonės šakos, ekonomikos sektoriaus ir globalus. Jeigu klausimo nepavykdavo išspręsti žemesniame lygyje per tam tikrą laiką, užduotis būdavo automatiškai perkeliama į kitą lygį. Stafordas Beras ir prezidento Aljendė komanda manė, kad valdymo sistema turi būti kuo mažiau biurokratiška ir paremta grįžtamuoju ryšiu.
Įmonės siųsdavo pirminius duomenis apie iškylančias problemas ir gaudavo atsakymą su veiksmų planu. Duomenų analizę atlikdavo centrinis kompiuteris, tačiau sprendimus priimdavo žmogus.
Norėdami pasinaudoti automatizuotos kompiuterinės analizės privalumais, gamyklų vadovai ir vadybininkai turėdavo nuodugniai ištirti kasdieninę savo kompanijos veiklą ir išsiaiškinti kritines vietas. Pavyzdžiui, vėluojantis išteklių pristatymas, galėjo paveikti visą suplanuotą gamybos grandinės rezultatą. Vadovams nereikėjo gilintis dėl kokių priežasčių vėluoja sunkvežimis. Konkrečias priežastis (blogas oras, piketas, kelio darbai ar kita) žinojo eiliniai darbuotojai, tačiau vadovai turėjo pastebėti kritinį momentą gamybos procese.
Beras, dar dirbdamas plieno pramonėje, suprato, kaip svarbu efektyviai valdyti gamybos grandinę, todėl į gamyklą kviesdavo įvairius ekspertus (logistus, geologus, antropologus) ir juos siųsdavo į cechus, kad šie padėtų išaiškinti procesuose „paslėptas žinias“.
Ekspertai suformuluodavo atitinkamus rodiklius, pavyzdžiui, kuro atsargų kiekis, pristatymo laikas ar įrengimų apkrovimas. Vėliau šie rodikliai vadybininkams padėdavo kontroliuoti procesą ir užbėgti problemoms už akių.
„Cybersyn“ kūrėjai manė, kad kompiuterinė analizė ir modeliavimas gali padėti išvengti nerealistinių tikslų kėlimo bei neracionalaus išteklių paskirstymo. Tam buvo sukurtas modeliavimo skyrius. Pavyzdžiui, komanda atvykdavo į konservų fabriką ir atlikdavo techninę analizę. Kokios žaliavos – skardinės, cukrus ar vaisiai yra kritiškai svarbiausios, kad gamykla veiktų pilnu pajėgumu? Ar yra statistinė informacija apie išvalytus vaisius, ar skardinių kiekį gamybinėse linijose? Ar gamykla turi įrengimus, kurie automatiškai pateiktų rodiklius? Gavus reikalingus atsakymus buvo sudaroma blokinė schema, atvaizduojanti procesą nuo tiekėjų iki galutinių vartotojų.
Jei vyriausybės planuotojai nuspręsdavo, kad įmonė turi padidinti gamybą 200 %, modeliavimo skyrius galėjo atsakyti, ar šis tikslas yra pasiekiamas.
„Cybersyn“ paleidimas kritinėmis sąlygomis
1972 m. prasidėjo sistemos diegimas, tačiau projektą trikdė Čilės vidiniai politiniai konfliktai, kuriuos kurstė išorėje kovojančios jėgos – vakarų ir „socialistinio lagerio“ šalys.
Naujoji sistema buvo paleista kaip tik tuo metu, kai vyko masiniai krovininių automobilių savininkų streikai. Čilė – geografiškai išskirtinė šalis, jos teritorija it siaura juosta, nusidriekusi tūkstančius kilometrų išilgai Ramiojo vandenyno. Šalyje beveik nebuvo geležinkelių tinklo, todėl dauguma krovinių buvo gabenama sunkvežimiais. Transporto paslaugų darbuotojų profsąjunga kartu su parduotuvių savininkais, pasisakė prieš Čilėje kuriamą prekių paskirstymo sistemą bei įmonių nacionalizavimą. Jie pradėjo streiką ir praktiškai paralyžiavo šalies transporto ir prekybos sistemą.
Siekiant aprūpinti sostinę, buvo nuspręsta pasinaudoti valstybės turimais ištekliais. Streikavo daugiau nei 50 tūkstančių vairuotojų, o iš jų tik 200 toliau palaikė Aljendė. „Cybersyn“ padėjo sukurti optimalią logistikos grandinę ir organizuoti tiekimo procesą.
Teleksais gaunama informacija leido matyti, kur situacija yra sunkiausia ir kur žmonėms labiausiai reikia pagalbos. Santjago dispečerinė veikė kiaurą parą, keliomis pamainomis.
Kai vairuotojai pakartojo streiką antrą kartą, transporto sistema padedama „Cybersyn“ susitvarkė su situacija dar geriau ir greičiau. Vis dėlto, įvykiai šalyje peraugo pilietinį karą, kuris galiausiai baigėsi Aljendė rėžimo žlugimu. Eksperimentas nepavyko taip, kaip buvo suplanuotas, nes projektas taip ir nepradėjo dirbti visa numatyta apimtimi.
1972 m. gruodžio 30 d. Prezidentas Aljende apsilankė valdymo centre ir išreiškė viltį, kad „Cybersyn“ lydės sėkmė ir pavedė komandai ruošti sistemą oficialiam paleidimui, kuris turėjo įvykti 1973 m. vasario mėn. Tuo metu beveik 70% šalies gamybos įmonių jau buvo prisijungusios prie projekto. „Cybersyn“ galėjo paskaičiuoti Čilės ekonomikos modelį keletui metų į priekį, remiantis faktiniais duomenimis.
Čilės prezidentas Salvadoras Aljendė
1973 m. rugsėjo 11 d. Čilėje įvyko karinis perversmas, vadovaujamas Augusto Pinočeto. Prezidentas Aljedė žuvo, dalis „Cybersyn“ darbuotojų buvo areštuoti, kiti pabėgo. Projekto valdymo centras buvo sunaikintas, kadangi naujosios valdžios požiūris į ekonomiką buvo kitoks ir jie nepalaikė totalinio reguliavimo idėjos.
Stafordas Beras sunkiai išgyveno projekto nesėkmę ir kuriam laikui pasitraukė iš viešos veiklos. Vėliau jis konsultavo Meksikos, Urugvajaus ir Venesuelos vyriausybes, gyveno atsiskyręs Anglijoje ir Kanadoje, kur tęsė savo idėjų plėtojimą bei rašė knygas.
Pats projektas niekada nebuvo pakartotas tokiu pavidalu, tačiau tapo legenda. Beras, tarsi, numatė didžiųjų duomenų analizės, verslo procesų automatizavimo ir elektroninių dokumentų valdymo technologijų atsiradimą. Daugelis jo revoliucinių koncepcijų dabar jau tapo standartu ir yra plačiai naudojamos versle.
