Astronomai aptiko milžinišką juodąją bedugnę, nežinomos jėgos išjudintą iš vietos. Pagrindinis įtariamasis – gravitacinės bangos. Atradimas atliktas kosminiu teleskopu „Hubble“. Juodosios bedugnės masė – didesnė nei 1 mlrd Saulės masių. Mokslininkų skaičiavimu, norint tokią sunkenybę pajudinti iš vietos, reikėjo energijos, atitinkančios 100 milijonų supernovų sprogimui vienu metu.
Astronomai aptiko milžinišką juodąją bedugnę, nežinomos jėgos išjudintą iš vietos. Pagrindinis įtariamasis – gravitacinės bangos.
Atradimas atliktas kosminiu teleskopu „Hubble“. Juodosios bedugnės masė – didesnė nei 1 mlrd Saulės masių. Mokslininkų skaičiavimu, norint tokią sunkenybę pajudinti iš vietos, reikėjo energijos, atitinkančios 100 milijonų supernovų sprogimui vienu metu. Iš kur galėjo rastis tiek energijos, kol kas neaišku, tačiau pagrindinis įtariamasis yra gravitacinės bangos – „erdvėlaikio raibuliai“, sklindantys nuo susiliejančių juodųjų bedugnių.
Priminsime, kad gravitacinės bangos pirmą kartą tiesiogiai buvo užfiksuotos kiek seniau nei prieš metus, o dabar jų pėdsakai aptinkami netgi planetų atmosferose. Tačiau nieko panašaus dydžio mokslininkams stebėti nebuvo tekę. „Kai apjungėme „Hubble“, rentgeno teleskopo „Chandra ir Sloan Digital Sky Survey“ apžvalgos duomenis, visi jie liudijo vieną ir tą patį scenarijų“, – pasakoja vienas iš atradimo autorių, Jones Hopkins universiteto astrofizikas Marco Chiaberge.
Publikavimui „Astronomy & Astrophysics“ žurnale ruošiamame straipsnyje mokslininkai aprašo, kaip „Hubble“ teleskopo stebėjimai (regimosios šviesos ir infraraudonųjų bangų diapazone) padėjo rasti gan ryškų ir neįprastą kvazarą. Toks galingas taškinis spinduliavimo šaltinis rodo aktyvaus galaktikos branduolio ir jame esančios supermasyvios juodosios bedugnės veikimą. Kvazaras 3C 186 yra už 8 mlrd šviesmečių nuo Žemės ir atrodo gan neįprastai: yra ne galaktikos centre. Astronomai paskaičiavo, kad kvazaras nuo centro nutolęs daugiau nei 35 tūkstančius šviesmečių – toliau, nei mūsų Saulė yra nuo Paukščių Tako galaktikos centro.
Iš „Sloan Digital Sky Survey“ (SDSS) spektrinių duomenų nustatyta juodosios bedugnės masė ir šalia jos esančių dujų judėjimo greitis. „Labai nustebome, kad apie juodąją bedugnę skriejančios dujos nuo galaktikos centro tolsta 7,6 mln km/h greičiu, – tęsia darbo autoriai. Šios dujos gravitaciškai susietos su supermasyvia juodąja bedugne, tad, tokiu greičiu turi judėti ir ji. Skriejant tokiu greičiu, nuo Žemės iki Mėnulio būtų galima nusigauti per kelias minutes, o per 20 milijonų metų juodoji bedugnė turėtų visai palikti gimtąją galaktiką.
„Hubble“ duomenys nurodė ir galimą tokių kosminių lenktynių priežastį. Teleskopu darytose nuotraukose tolimojoje galaktikoje matomos neįprastos struktūros, panašios į išlenktas arkas, – dviejų galaktikų susiliejimo pėdsakai. Manoma, kad ne taip seniai 3C 186 gimtoji galaktika susidūrė su kita stambia galaktika, centre turinčią supermasyvią juodąją bedugnę.
Juodosios bedugnės suartėjo ir sukdamosi viena apie kitą, ėmė susilieti, tuo metu išskirdamos daugybę energijos gravitacinių bangų pavidalu. Kadangi jų pradinės masės ir sukimosi greičiai skyrėsi, šis gravitacinis spinduliavimas buvo labiau sukoncentruotas viena kryptimi. O bedugnėms galutiniai susiliejus į vieną objektą, jis lyg reaktyvine srove buvo atmestas į priešingą pusę.
Tokio objekto aptikimas – didžiulė sėkmė, nors astronomai neatmeta ir ne tokių epinių scenarijų galimybės. Pavyzdžiui, kvazaras su galaktika gali neturėti nieko bendro, ir tik teleskopas sudaro iliuziją. Norėdami galutinai patvirtinti savo versiją, Chiaberge su kolegomis ketina atlikti daugiau stebėjimų ir „Hubble“ teleskopu ir antžemine radioteleskopų observatorija ALMA.
