Paslaptis, kokiu būdu Marso paviršiuje galėjo būti vandens skystu pavidalu, tampa vis painesnė ir dar nėra įminta.
Nors šiuo metu Marse šalta ir sausa, surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad kadaise planetos paviršius buvo išvagotas upių, šaltinių, ežerų, o galbūt ir jūrų bei vandenynų, rašo space.com.
Paslaptis, kokiu būdu Marso paviršiuje galėjo būti vandens skystu pavidalu, tampa vis painesnė ir dar nėra įminta. Nors šiuo metu Marse šalta ir sausa, surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad kadaise planetos paviršius buvo išvagotas upių, šaltinių, ežerų, o galbūt ir jūrų bei vandenynų, rašo space.com.
Tamsios siauros linijos, matomos ant Marso paviršiaus, taip pat leidžia manyti, kad čia galimai yra buvę vandens. Kadangi Žemėje gyvybės yra visur, kur tik yra vandens, galima daryti prielaidą, kad kadaise ir ten būta gyvybės.
„Vandeninga aplinka, kadaise buvusi Heilio kraterio dugne, leidžia daryti prielaidą, kad ši vieta kadaise galėjo būti palanki gyvybei formuotis. Terpė šioje vietoje buvo nei per šalta, nei per daug rūgštinė, nei per daug šarminė, o vanduo, tikėtina, nebuvo pernelyg sūrus“, – teigė NASA mokslininkas Thomasas Bristowas.
Vandens istorija Marse. Iliustacijų ir montažo autoriai – NASA Ames tyrimų centras
© NASA
Naujausi tyrimai rodo, kad ankstyvuoju periodu susiformavusioje Raudonosios planetos atmosferoje anglies dioksido buvo šimtus kartų mažiau, nei būtina tam, kad šios planetos paviršiaus temperatūra būtų pakankama vandeniui skystu pavidalu egzistuoti ilgesnį laiką.
Kai kurie mokslininkai mano, kad Marse prieš daugybę metų buvo šilčiau nei dabar. Ankstesniais tyrimais buvo siekiama aptikti ženklų, galimai patvirtinančių, kad kadaise Marso atmosferoje buvo pakankamai daug šiltnamio dujų, pavyzdžiui ir anglies dioksido, sulaikančio saulės skleidžiamą šilumą.
Vis tik duomenų surinktų iš orbitos virš Marso analizės mažai tepagelbėjo ieškant karbonatinių mineralų pėdsakų ant Marso paviršiaus, keliant prielaidą, kad kadaise šioje planetoje anglies dioksido būta daugiau.
Siekdami įminti šią paslaptį mokslininkai ištyrė duomenis, kuriuos Raudonojoje planetoje surinko NASA marsaeigis „Smalsutis" (angl. – „Curiosity“), įveikęs žemuosius Eolidės kalno šlaitus, besistiebiančius į 5,5 km aukštį iš Heilio kraterio centro.
Mokslininkai išanalizavo Marso argilitus, aleuritus, smiltainius ir kitus nuosėdinius akmenis, išlikusius prieš 3,5 mln. metų Heilio kraterio dugne buvusiuose ežeruose ir upėse. Vis tik jiems nepavyko aptikti karbonatų, o tai savo ruožtu patvirtina, kad anglies dioksido kiekis atmosferoje tais laikais buvo dešimtis ar net šimtus kartų mažesnis, nei reikalaujama pagal klimato modelį tam, kad Marso paviršiuje šilumos pakaktų skysto pavidalo vandeniui egzistuoti.
Įrodymų, galinčių patvirtinti, kad prieš daugybę metų Marse drėgmės nebuvo, taip pat neaptikta.
„Nuosėdos iš Heilio kraterio – tai neginčytinas įrodymas, patvirtinantis, kad ankstyvuoju periodu Marso paviršiuje egzistavo vanduo skystu pavidalu“, – space.com patvirtino Th. Bristowas.
Vienintelis galimas šios radinio paaiškinimas yra tas, kad kadaise Marso paviršiuje būta karbonatų, kurie vėliau buvo sunaikinti.
„Šių mėginiuose atsidūrusių mineralų, į kuriuos esame sutelkę dėmesį, kilmė nesuderinama su tokia išvada, – pripažino jis. – Jie neturi jokių požymių, liudijančių apie rūgštinę koroziją ir galinčių patvirtinti, kad praeityje čia buvo ištirpdyti karbonatai.“
Remiantis dar viena versija, ankstyvuoju periodu Marso paviršių šildė kitokios šiltnamio dujos, tokios kaip sieros dioksidas, metanas ar diazoto monoksidas.
„Neigiama visų šių šiltnamio dujų poveikis savybė – jos visos yra ganėtinai reaktyvios, taigi patekusios į atmosferą jos nelieka ten ilgam, – tęsė Th. Bristowas. – Taigi atšilimo periodai, sukeliami visų šių rūšių šiltnamio dujų, palyginti trumpalaikiai, o tai neatitinka užfiksuotų pastebėjimų Heilio krateryje, kur ežerų ir upių būta šimtus tūkstančių ar netgi milijonus metų.“
Tarp kitokių scenarijų, galimai paaiškinančių vandens egzistavimą Marse ankstyvuoju periodu, – vandenį izoliavę ledo gobtuvai ir Marso orbitos pokyčiai, dėl kurių Raudonoji planeta galėjo būti šiltesnė.
„Mūsų padaryti atradimai reiškia, kad mokslininkai, kapstantys šiek tiek giliau, turėtų labiau susimąstyti apie tai, kokio tipo mechanizmai galėtų stabilizuoti paviršiuje esantį vandenį“, – teigė jis.
Ateityje mokslininkams dar neabejotinai teks išanalizuoti daugiau duomenų, kuriuos renka marsaeigis po truputį judantis Eolidės kalnu.
