Kaip jūs suprantate laiką? Ar galėtumėte bent apytiksliai pasakyti, kad praėjo valanda, jei neturėtumėte laikrodžio? O jei nematytumėte ir saulės šviesos? Iš tikrųjų, mokslas dar menkai supranta žmogaus turimą laiko pojūtį. Kita vertus, vienas praeityje atliktas eksperimentas rodo, kad laiką mūsų kūnas jaučia labai prastai. Šis eksperimentas, atliktas prieš beveik 55 metus, bus dar ne kartą prisimenamas ruošiantis kosmoso kolonizavimui.
Kaip jūs suprantate laiką? Ar galėtumėte bent apytiksliai pasakyti, kad praėjo valanda, jei neturėtumėte laikrodžio? O jei nematytumėte ir saulės šviesos? Iš tikrųjų, mokslas dar menkai supranta žmogaus turimą laiko pojūtį. Kita vertus, vienas praeityje atliktas eksperimentas rodo, kad laiką mūsų kūnas jaučia labai prastai. Šis eksperimentas, atliktas prieš beveik 55 metus, bus dar ne kartą prisimenamas ruošiantis kosmoso kolonizavimui. Natūralus žmogaus laiko pojūtis yra gana netikslus.
1962 metais prancūzų geologas Michelis Siffre nusprendė viename urve praleisti du mėnesius. Geologijos prasme jo eksperimentas buvo neįprastas – jis norėjo pažiūrėti, kaip keisis jo kūno laiko pojūtis, todėl nenaudojo jokių mums įprastų laiko matavimo prietaisų. Išlįsti į dienos šviesą Siffre planavo rugpjūčio 20-ąją. Dienas skaičiavo pagal natūralų savo miego-darbo režimą. Tai yra, manė, kad jo kūnas yra pripratęs miegoti maždaug tuo pačiu laiku, todėl kaskart pabudęs turėtų žinoti, kad naktis jau praėjo.
Žinoma, mokslininkas nemanė, kad laiką tokiu būdu matuoja visiškai tiksliai. Tačiau negalėjo patikėti, kai iš urvo išėjo 25 dienomis vėliau – rugsėjo 14-ąją. Dar daugiau – mokslininkas manė, kad iš urvo išeina anksčiau laiko, nes jam atrodė, kad izoliuotas nuo išorinio pasaulio jis miega dažniau. Taigi, vos du mėnesius turėjęs trukti eksperimentas pailgėjo kone visu mėnesiu. Siffre eksperimento rezultatas atskleidžia labai svarbų faktą apie natūralų žmogaus paros ritmą.
Ilgą laiką buvo manoma, kad žmogaus laiko suvokimas yra tiesiogiai susijęs su Žemės 24 valandų ritmu. Tai yra, kadangi žmogus atsirado šioje planetoje, jis natūraliai ir seka jos ritmą. Tačiau Siffre parodė, kad žmogaus miego-darbo režimas gali būti ir visiškai kitoks, jei jis nemato išorinio pasaulio. Juk ir jo suvalgytas maistas, nuveikti darbai, užrašai nepadėjo jam suprasti, kiek laiko iš tiesų praėjo. Po 10 metų Siffre ryžosi dar ilgesniam eksperimentui – šįkart planavo urve praleisti pusmetį.
Pirmosios 37 dienų Siffre atrodė kaip 30. Jis ilgą laiką išbūdavo nemiegojęs, tačiau šis laikas niekada nebuvo pastovus. Galiausiai, 77 dieną mokslininkas susidūrė su psichologinėmis problemomis ir jau maldavo būti išleidžiamas. Žinoma, niekas jo nepaleido, todėl jis netgi svarstė savižudybę. 160-ąją dieną mokslininkas pastebėjo pelę ir norėjo ją sugauti, kad turėtų bent šiokią tokią kompaniją. Kiek vėliau jis netyčia šią pelę nugalabijo. Eksperimentas, kuris truko visą pusmetį, kaip ir buvo numatyta, atskleidė, kad izoliacija kenkia žmogaus psichikai, o Siffre dienos rimtas niekada nebuvo pastovus – tai yra, kartais jis nemiegojęs išbūdavo 6 valandas, o kartais – 40.
Po žeme praleistas pusmetis stipriai pakenkė Siffre regėjimui. Visgi, 1999 metais vyras dar kartą sugrįžo į urvą. Šįkart jis norėjo pažiūrėti ar su amžiumi jo paros ritmas pasikeitė. Tuo metu jis jau buvo įkopęs į septintąją dešimtį, tačiau polinkis šiems tyrimams nebuvo dingęs. Šįkart urve vyras išbuvo kiek daugiau nei du mėnesius – 9 dienas ilgiau nei jam atrodė būnant urve.
Mokslininkai teigia, kad žmonės, keliaudami į tolimas planetas, ilgą laiką turės praleisti izoliuoti. Dar daugiau – kadangi laiką erdvėlaiviuose jie galės sekti tik pagal prietaisus, jiems gali būti sunku tinkamai sureguliuoti savo darbo-poilsio režimą. Tiesa, įgulos nariai galės bendrauti tarpusavyje ir turės daug daugiau veiklos nei vienas urve pasislėpęs vyras. Visgi, teigiama, kad panašūs tyrimai ateityje, ruošiantis kelionėms į tolimesnes planetas ir kosmoso kolonizavimui, gali būti būtini.
