Sovietų Sąjungoje sukurta „Bomba Caras“ buvo net 50 megatonų galios monstras, tačiau ji buvo tokia didelė, kad niekada taip ir netapo realiu ginklu, tinkamu praktiniam naudojimui kare, rašo nationalinterest.org. Ir nors bomba buvo susprogdinta dar 1961 metais, tik po ilgo laiko istorikams pavyko identifikuoti didžiąją dalį asmenų, susijusių su bandymu ir atskleisti jų pavardes. 
Sovietų Sąjungoje sukurta „Bomba Caras“ buvo net 50 megatonų galios monstras, tačiau ji buvo tokia didelė, kad niekada taip ir netapo realiu ginklu, tinkamu praktiniam naudojimui kare, rašo nationalinterest.org. Ir nors bomba buvo susprogdinta dar 1961 metais, tik po ilgo laiko istorikams pavyko identifikuoti didžiąją dalį asmenų, susijusių su bandymu ir atskleisti jų pavardes.
Vienas iš šio bandymo „didvyrių“ buvo Sovietinių karinių oro pajėgų pilotas majoras Andrejus Durnovcevas, vadovavęs bombonešio „Tu-95“ įgulai. Būtent tokiu bombonešiu į sprogdinimo vietą ir buvo gabenamas „Caras“, kurio sprogstamoji galia net 300 kartų viršijo Hirošimoje susprogdintos bombos galią. Vienas iš ginklo tyrime dalyvavusių fizikų, Andrejus Sacharovas, ją vadino tiesiog „Didele bomba“.
Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas vadino ją „Kuzmos motina“, pagal seną rusišką frazeologizmą, reiškiantį grasinimą skaudžiai ir neužmirštamai pamokyti. Tuo tarpu kitoje Atlanto (arba Ramiojo) vandenyno pusėje bomba taip pat turėjo savo pravardžių. Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA) sprogdinimą pavadino visai neįspūdingu „Joe 111“ pavadinimu, nors vėliau išpopuliarėjo įspūdingesnis visuomenėje prigijęs bombos pavadinimas buvo „Tsar Bomba“ arba „Visų bombų karalius“.
„Kiek man žinoma, šis terminas viešumos nepasiekė iki Šaltojo karo pabaigos. Iki tol ji buvo vadinama 50 megatonų arba 100 megatonų bomba“, – sakė Stevenso technologijų instituto (JAV) istorikas Alexas Wellersteinas. „Amerikiečiai šios bombos pavyzdžiu mėgsta pabrėžti, koks beprotiškas dalykas buvo Šaltasis karas ir kokie bepročiai buvo ir yra rusai. Panašu, kad rusai ja dar ir didžiuojasi“, – pridūrė A. Wellersteinas.
1961 metų spalio 30 dieną majoras A. Durnovcevas su įgula pakilo iš oro uosto Kolos pusiasalyje ir nukreipė savo lėktuvą į atominių bandymų poligoną už poliarinio rato, ties Naujosios žemės archipelagui priklausančiu Sausos nosies kyšuliu. Bandymo projekto mokslininkai bombonešį ir jį lydėjusį „Tu-16“ nudažė baltai, tikėdamiesi, kad tai lėktuvus bent kiek apsaugos nuo bombos šiluminio impulso keliamos žalos.
Kritimui sulėtinti prie bombos buvo pritvirtintas parašiutas, turėjęs leisti lėktuvams nuo sprogimo epicentro nutolti maždaug 50 km atstumu. Tad teoriškai mjr. A. Durnovcevas su įgula turėjo šansą išnešti daugiau ar mažiau sveiką kailį. Kai lėktuvai pasiekė tikslą numatytame 10 300 metrų aukštyje, majoras davė įsakymą išmesti bombą.
Parašiutas išsiskleidė ir bomba pradėjo 3 minučių trukmės paskutinę kelionę iki detonacijos aukščio (buvo numatyta ją susprogdinti 4 km aukštyje). Majoras A. Durnovcevas visus lėktuvo variklius paleido maksimalia galia. O tada bomba sprogo.
Langai dužo net už 800 kilometrų. Liudininkai sakė, kad žybsnį tarp debesų matė daugiau nei 1000 km atstumu nuo sprogimo vietos. Grybo formos debesis į atmosferą kilo iki 70 kilometrų aukščio – iš esmės iki žemesniųjų kosmoso pakraščių. Sprogimo grybo viršūnėje debesis išsipūtė iki 100 km skersmens.
Šiluminis impulsas nudegino abiejų lėktuvų baltus dažus. Tiesa, sovietų mokslininkai apribojo savo apetitą – pradiniai jų ketinimai buvo dar ambicingesni. Iš pradžių bombos kūrėjai norėjo, kad ji būtų 100 megatonų galingumo. Bombai gaminti buvo naudojama trijų pakopų Tellerio-Ulamo ličio sauso kuro konfigūracija – labai panaši į tą, kurią JAV panaudojo „Castle Bravo“ bandymo metu susprogdintos pirmosios pasaulyje termobranduolinės bombos gamybai.
Susirūpinimas dėl viršutinių atmosferos sluoksnių radioaktyvios taršos paskatino sovietinius mokslininkus panaudoti švininius kaiščius, kurie perpus sumažino bombos sprogstamąją galią. Įdomu tai, kad „Bomba Caras“ iš tiesų buvo viena „švariausių“ kada nors susprogdintų branduolinių bombų, nes pačios bombos dizainas pašalino 97 proc. galimų radioaktyvių liekanų.
Bomba buvo milžiniška ne tik savo sprogimo galia, bet ir fiziniu dydžiu iki sprogimo. Jos ilgis – 8 metrai, skersmuo – 2,1 metro, svoris – 27 000 kilogramų. Ji buvo tokia didžiulė, kad netgi modifikavus bombonešį „Tu-95“, ji netilpo į bombų skyrių. Tiesą sakant, būtent fizinis bombos dydis ir tai, kad ji netilpo į sovietinio bombonešio vidų, ir tapo priežastimi, dėl kurios ji negalėjo tapti praktiniam naudojimui tinkamu ginklu.
Atstumas tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, būtinybė pašalinti bombonešio fiuzeliažo kuro bakus norint pakabinti bombą po lėktuvu, o taip pat bombos ir lėktuvo masė reiškė, kad sovietai tiesiog neturėjo lėktuvo, galinčio nugabenti tokią bombą iki pagrindinio priešo teritorijos – net ir po kuro papildymo ore.
Bet CŽA aiškinosi, ar tik Sovietų Sąjungos inžinieriai nebuvo sugalvoję panašių kovinių galvučių įtaisyti ant supergalingų tarpkontinentinių balistinių raketų, kurios galėtų pasiekti Amerikos miestus. Viena iš priežasčių buvo tikslumas (arba jo trūkumas). Šaltojo karo laikais NATO aljanso šalys turėjo pranašumą – amerikiečiai savo bombonešius ir vidutinio nuotolio balistines raketas galėjo dislokuoti santykinai netoli Sovietų Sąjungos, Europoje.
Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje – septinto dešimtmečio pradžioje JAV dislokavo vidutinio nuotolio balistines raketas – tokias, kaip „Thor“ – Jungtinėje Karalystėje bei Turkijoje, o „Honest John“ bei „Matador“ raketas – Vakarų Vokietijoje. Trumpesnis skrydžio nuotolis reiškė, kad raketos turėjo didesnę tikimybę tiksliai nugabenti savo mirtį nešantį krovinį iki taikinio. Tuo tarpu Sovietų Sąjungos atominiams ginklams reikėjo įveikti didesnį atstumą iki JAV ir dėl to buvo didesnė tikimybė, kad jos nepataikys tiksliai į taikinį. Tačiau jei sprogimo galia yra 100 megatonų... to tikslumo per daug ir nereikėtų. Įsivaizduokite, ką galėtų padaryti 100 megatonų bomba, net jeigu nuo savo konkretaus taikinio nukristų 50 kilometrų atstumu.
Giedrą dieną sprogimas, įvykęs 4 km aukštyje virš Žemės, sukurtų daugiau nei 3 km skersmens ugnies rutulį, kuris būtų karštesnis už Saulės paviršių – plieno ir stiklo dangoraižiai artimiausio pažeidimo zonoje tiesiog taptų pelenais. 8 kilometrų spinduliu nuo sprogimo vietos bet kokia gyvybė, nežuvusi nuo tiesioginės smūgio ir karščio bangos, patirtų mirtiną 500 rem radiacijos dozę. 30 km nuo sprogimo vietos sugriūtų absoliučiai visi pastatai – net sutvirtintos plieno ir betono konstrukcijos. Iki 80 km nuo sprogimo vietos visi žmonės, patekę į tiesioginio blyksnio matomumo zoną, patirtų trečio laipsnio nudegimus.
Trumpai tariant, net jeigu bomba pataikytų maždaug į Elektrėnus, aukų ir sugriovimų būtų ir Kaune, ir Vilniuje. 1963 metais N. Chruščiovas tvirtino, kad Sovietų Sąjunga turi 100 megatonų bombą, kurią dislokavo Rytų Vokietijoje. Tiesa, istorikai iki šiol nesutaria, ar komunistų partijos ir tuo pačiu visos Sąjungos lyderis sakė tiesą, ar blefavo. Dalyvavimas bombos kūrime ir bandymuose visiškai pakeitė A. Sacharovo gyvenimą – jis pasitraukė iš bet kokių ginklų kūrimo ir tapo aršiu Sovietų Sąjungos pastangų sukurti antibalistinių raketų gynybos sistemą kritiku bei Sovietų Sąjungos žmonių teisių gynėju, dėl ko tapo persekiojamu politiniu disidentu, kuriam 1975 metais buvo paskirta Nobelio taikos premija.
O kaip A. Durnovcevas? Jam pavyko išnešti kudašių. Po „Bombos Caro“ numetimo, Sovietinės karinės oro pajėgos nedelsiant suteikė jam leitenanto pulkininko laipsnį, be to, jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio apdovanojimas – paties aukščiausio laipsnio apdovanojimas, kurį gyvam įmanoma gauti toje šalyje.
