JAV aeronautikos ir kosmoso agentūros mokslininkų pristatytas gyvenamojo statinio Marse projektas atrodo lyg ištrauktas iš mokslinės fantastikos filmų. Jis primena „Žvaigždžių karuose“ matytus Liuko Skaivokerio dėdės Oveno namus Tatuino planetoje arba Marko Votnio (iš kino filmo „Marsietis“) „pripučiamą“ bulvių fermą.
JAV aeronautikos ir kosmoso agentūros mokslininkų pristatytas gyvenamojo statinio Marse projektas atrodo lyg ištrauktas iš mokslinės fantastikos filmų. Jis primena „Žvaigždžių karuose“ matytus Liuko Skaivokerio dėdės Oveno namus Tatuino planetoje arba Marko Votnio (iš kino filmo „Marsietis“) „pripučiamą“ bulvių fermą, rašo svetainė phys.org
Ar šis statinys gali virsti realybe, priklausys nuo to, ar Raudonojoje planetoje bus rasta pakankamai ledo ar požeminio vandens. „Marso Ledo Namai“ – tai didelis pripučiamas kupolas, apsaugotas vandens ledo „kiautu“. NASA inžinieriai teigia, kad tai tik vienas iš galimų statinių variantų, kurie turėtų apsaugoti ateityje Marse apsigyvenusius astronautus. „Ledo namų“ idėja kilo NASA Lenglio tyrimų centro inžinieriams, kurie sau išsikėlė tikslą suprojektuoti statinį, pastatomą iš Marse esančių išteklių – jis turėtų apsaugoti astronautus nuo Raudonosios planetos paviršiuje egzistuojančių atšiaurių sąlygų bei kosminės radiacijos.
Vienas didžiausių „ledo namų“ privalumų – išorinis kupolas yra pakankamai lengvas, todėl į Marsą nusiųsti robotai galėtų jį gan nesunkiai surinkti ir tada pripildyti vandens. Ypač žemoje planetos temperatūroje ledu pavirtęs vanduo efektyviai sulaikytų gyviems organizmams ypač žalingą kosminę radiaciją. Taip pat šį ledą galima būtų naudoti kaip geriamojo vandens rezervuarą, jį galima būtų paversti raketiniu kuru erdvėlaiviui, kuriuo astronautai pakiltų nuo Marso paviršiaus ir grįžtų į Žemę. Prieš atvykstant kitai mokslininkų pamainai, robotai vėl galėtų užpildyti kupolą vandeniu.
Kitos gyvenamųjų patalpų alternatyvos numato, kad astronautai pakankamai saugiai galėtų gyventi olose, požeminėse slėptuvėse arba storasieniuose pastatuose. Visgi ledo sienos yra vienas elegantiškesnių sprendimų – jos suteikia pakankamą apsaugą, bet tuo pačiu nesukuria klaustrofobiškos atmosferos, būdingos požeminėms slėptuvėms. Nors sienos ir būtų pakankamai storos, kad apsaugotų nuo radiacijos, ledas vis tiek praleistų nemažai šviesos.
„Visos mūsų parinktos medžiagos šiam pastatui yra permatomos, todėl dalis Marso dienos šviesos praeitų pro jas. Astronautai galėtų jaustis esą namuose, o ne oloje“, – sako Kevinas Kemptonas, vienas iš statinio prototipą kūrusių inžinierių.
Vienas esminių apribojimų – vandens, kurį galima būtų išgauti Marso paviršiuje, kiekis. Šią užduotį sprendžiantys ekspertai teigia, kad per dieną galima būtų išgauti apie vieną kubinį metrą vandens, kuris būtų supiltas į kupole esančias ertmes. Inžinieriai paskaičiavo, kad vieno kupolo užpildymui prireiktų apie 400 dienų, tad robotus-statybininkus reikėtų išsiųsti į Raudonąją planetą prieš daugiau nei metus iki atvykstant astronautams.
Tam, kad „ledo namuose“ nebūtų šalta, mokslininkai siūlo apšiltinti kupolą anglies dvideginio dujomis, kurių yra apstu Marso atmosferoje – šios dujos skirtų gyvenamąsias patalpas ir ledo sienas. Kupolas turi būti pagamintas iš ypač patvarių medžiagų, kurios atlaikytų ypač intensyvią ultravioletinę spinduliuotę, įkrautų dalelių radiaciją, atominio deguonies ir perchloratų (nuoingų deguonies ir chloro junginių) poveikį, taip pat šios sienos turėtų būti atsparios ir dulkių audroms.
