Studentai, plušantys statybų aikštelėje, dėstytojai, kovojantys dėl laboratorinės įrangos, karinių bunkerių
sprogdinimai ir paskaitos, vykusios apleistų fortų pastatuose – tai ilgametį Kauno politechnikos instituto
(dabar – KTU) Statybinių medžiagų katedros vedėją Juozą Deltuvą aplankę prisiminimai, prakalbus apie
Universiteto Studentų miestelio įsikūrimo istoriją.
Studentai, plušantys statybų aikštelėje, dėstytojai, kovojantys dėl laboratorinės įrangos, karinių bunkerių sprogdinimai ir paskaitos, vykusios apleistų fortų pastatuose – tai ilgametį Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) Statybinių medžiagų katedros vedėją Juozą Deltuvą aplankę prisiminimai, prakalbus apie Universiteto Studentų miestelio įsikūrimo istoriją.
Šiemet KTU pradėjo vykdyti ilgalaikės Studentų miestelio vizijos projektą „Universiteto miestelio vizija 2036“. Viešoje diskusijoje, į kurią įtraukta ir akademinė bendruomenė, ir plačioji visuomenė, koncentruojamasi ne į atskirus KTU fizinės infrastruktūros fragmentus, o į ilgalaikius universiteto bendruomenės poreikius, vizijas ir jų ambicijas. Projekto tinklapis: miestelis.ktu.edu. Daugiau informacijos apie Studentų miestelį rasite KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) svetainėje.
„Sovietmečiu daugiausia dėmesio ir išteklių paskirta inžinieriams rengti, todėl Kauno politechnikos institutą bematant užplūdo būriai perspektyvių studentų. Jau 1961 metais turėjome 21 tūkstantį kursantų ir tapome viena didžiausių techniškųjų mokyklų Baltijos šalyse, to pasėkoje iškilo poreikis augti ir plėstis“, – Kauno technologijos universiteto (KTU) Studentų miestelio atsiradimo istorijos detales pasakojo technikos mokslų daktaras J. Deltuva.
Tai buvo vienas pirmųjų visuomeninio pobūdžio Lietuvos urbanistinių kompleksų, kurių architektūroje išlikęs ne vien tik materialinis ar techninis, bet ir kur kas platesnis dvasinis, moralinis ir idėjinis pradas. KTU Studentų miestelio idėja gimė, užaugo ir realizavosi J. Deltuvos akyse. Čia jis studijavo, asistavo laboratorijose, dirbo. Pačiam ne kartą tekus stipriai pakovoti, kad ambicingas projektas taptų realybe, emeritas su džiaugsmu sutiko nusikelti į laikus, kai šiuolaikinis aukštasis mokslas buvo tarsi miražas ar nepasiekiama vizija kiekvieno, okupacinėje Lietuvoje gyvenusio jauno žmogaus mintyse.
– Buvote KPI studentas, vėliau Statybinių medžiagų katedros vedėjas. Papasakokite, kaip anuomet veikė institutas?, – paklausėme J. Deltuvos.
– Požiūris į aukštąjį išsilavinimą tuo metu buvo visiškai kitoks nei yra dabar. Tai buvo kažkas nepaprasto, ypatingo, aukščiausia, ką žmogus galėjo pasiekti. Svajotojų, norinčių studijuoti buvo ir tikrai ne vienas, bet gauti galimybę studijuoti buvo pakankamai sunku.
Kai pradėjau lankyti Veiverių gimnaziją, Lietuvoje politinė padėtis buvo labai nestabili. Mokytojai vesdavo pamokas tik po kelis mėnesius, vėliau jų nebelikdavo. Gyvenome „fronto“ sąlygomis, neturėjome normalių knygų, tik suplyšusius vadovėlius. Mokslo situacija buvo sudėtinga, o instituto reikalavimai itin aukšti. KPI studijuoti pradėjau 1953 metais. Tuo metu studijoms pritaikytų patalpų buvo labai nedaug: I-ieji, II-ieji, Centriniai rūmai ir Cheminės technologijos fakultetas. 1954 metais stojančiųjų skaičius padvigubėjo, paskaitų metu auditorijos būdavo perpildytos, o paskaitos vykdavo po 36–40 valandų per savaitę. Greitai iškilo poreikis ieškotis naujų vietų instituto veiklos riboms praplėsti.
KTU miestelis 1977 m. M. Baranausko nuotr.
– Dalyvavote Studentų miestelio įsteigimo, kūrimo bei atidarymo procesuose. Papasakokite, kaip atsirado poreikis sukurti tokią studijų bazę?
– Pirma, prie Akademinio miestelio įkūrimo prisidėjo politiniai aspektai: Lietuva buvo įkooperuojama į Tarybų Sąjungos sudėtį. Antra, mūsų šalies pasirengimas civilizuotai gyventi buvo kur kas aukštesnis nei Rusijoje. Lietuva buvo imli technikai – tarpukario laikotarpiu valstybėje buvo pradėjęs vystytis pramonės sektorius. Per 20 metų Lietuva išaugo iš amatininkyste besiverčiančios valstybės į civilizuotą Europos šalį. Rusai matė, jog į mūsų šalį galima investuoti ir pradėti kurti technologinius stebuklus, todėl čia buvo numatytas priverstinis Lietuvos įvedimas į Sovietų Sąjunga naudojantis pramonės sektoriumi. Šalyje pradėjo kilti didelės įmonės, kurios dirbo rusams, todėl mūsų valstybė buvo be galo susieta su žaliavas ar įrangą tiekiančiomis korporacijomis. Viskas buvo daroma siekiant įpareigoti ką tik atgimusią Lietuvą.
Pradedant klestėti įvairiems ekonominiams sektoriams, atėjo poreikis pradėti ugdyti specialistus. Daug dėmesio ir išteklių paskirta inžinieriams rengti, todėl Kauno politechnikos institutas ėmė plėstis beprotiškai greitai. Jau 1961 metais turėjome 21 tūkstantį studentų ir tapome viena didžiausių techniškųjų mokyklų Baltijos šalyse.
– Kam gimė Studentų miestelio idėja?
– Projekto sumanymo idėja priklausė profesoriui Kazimierui Baršauskui, kuris tuo metu buvo instituto rektorius. Jis jau nuo tarpukario laikų svajojo, kad technikos mokslai Lietuvoje būtų labiau išsivystę, todėl KPI sparčiai augant profesorius stengėsi kuo palankiau išspręsti instituto ūkinius klausimus. Jis matė aukštojo mokslo perspektyvas, todėl ir žengė reikiamus žingsnius, kad būtų įkurta studijų bazė, iškiltų nauji pastatai.
KPI miestelio planas, 1960 m. KAA nuotr.
K. Baršausko idėjos buvo pradėtos įgyvendinto pradėjus statyti Statybų fakultetą, kuris pagal to meto situaciją buvo pačios prasčiausios būklės. Būtent šiuo pastatu ir pradėjo kilti visas Studentų miestelis.
– Ar akademinė bendruomenė prisidėjo prie miestelio įkūrimo?
– Visi prisidėjo ne tik prie miestelio idėjos įgyvendinimo, bet ir prie statybų proceso. Pavyzdžiui, Statybų fakulteto profesorius Kazys Šešelgis buvo Gyvenviečių planavimo katedros vedėjas ir teritorinio planavimo specialistas. Jis buvo atsakingas už miestelio išdėstymą, vietos parinkimą bei teritorijos suplanavimą. Visų naujų rūmų kūrimo procese dalyvavo ir Statybų fakulteto konstruktoriai, kurie projektavo pačius pastatus ir stengėsi, kad šie būtų pritaikyti tiek laboratorijoms, tiek paskaitų erdvėms.
Patys studentai po kiekvieno kurso atlikdavo darbinę praktiką dirbami prie miestelio statymo darbų: po pirmo kurso studentai eidavo po statybas į ekskursijas, vėliau aprašinėdavo darbų specifikas. Po antro kurso prasidėdavo keturių savaičių darbinė praktika, kurios metu studentai dirbo darbo vietose ir pakeisdavo kitus statybininkus. Po trečio kurso vykdavo 7 savaičių gamybinė praktika, kurios metu studentai tapdavo arba darbininkais arba brigadininkais, o gabesnieji net pavaduodavo cechų meistrus. Po ketvirtojo kurso geriausiems studentams tekdavo pabūti net cecho viršininkų vietoje.
– Norint efektyviai dirbti, universitetas privalėjo turėti technologiniams mokslams skirtas laboratorijas. Ar kylant Studentų miesteliui neiškilo problemų integruojant mokslines laboratorijas?
– Gauti laboratorinę įrangą buvo ypatingai sunku. K. Baršauskas matė, kad pastatus pastatyti galima, bet laboratorinės įrangos gali ir nebūti, todėl atsirado rizika, jog paskirti pinigai gali nueiti veltui. Greitai susivokęs, paėmė tipinį laboratorijos projektą iš Tarybų Sąjungos archyvų, jį perdirbo, pritaikė Statybos fakultetui ir už tuos pinigus, kurie buvo skirti įrangai, pastatė laboratorinį korpusą su intencija visą įrangą supirkti vėliau.
Tuo pačiu metu buvo jaučiamas labai didelis statybinių medžiagų poreikis, to pasėkoje buvo kuriamos mokslinės laboratorijos. Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų laboratorijai buvo skirti 2 milijonai rublių, kurie tais laikais buvo milžiniški pinigai. Tyrimų erdvė tiesiogiai priklausė Maskvai. Įkūrus mokslines laboratorijas ilgainiui institutas buvo pripažintas pirmos kategorijos politechnikos institutu ir pagal finansavimą prilygo universiteto lygiui.
– Koks buvo Jūsų vaidmuo tame procese?
– Kai buvau asistentas Statybinių medžiagų katedroje, man buvo pavesta rūpintis laboratorine įranga. Turėjau viską prižiūrėti ir pranešti apie neatitikimus, bet kas manęs galėjo klausyti kur nors Maskvoje aukštojo mokslo viršūnių susitikime?
Pritrūkus įrangos ar metų gale pastebėję neatitikimus, kreipdavomės į Maskvą, kad gautume tai, ko trūksta. Sakau „gauti“, nes Tarybų Sąjungoje niekas nesakydavo, kad reikia ką nors pirkti. Pamenu, jog vieną kartą, kartu su prorektoriumi Petru Baskučiu, keliavome į Maskvą prašyti svarbių laboratorijos įrangos elementų. Būtent po šio sėkmingo vizito, visas Akademinio miestelio augimo procesas įgavo pagreitį.
– Istoriniai šaltiniai byloja, jog dabartinė KTU Studentų miestelio teritorija prieš įsikuriant buvo naudojama kariniams reikalams. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši vieta?
– Studentų gatvėje ir aplink ją dar nuo karo metų buvo likusios fortų liekanos. Net ir dabartinio KTU Cheminės technologijos pastato vietoje anksčiau stovėjo fortas. Karinius objektus nugriovus atsirado vietos plėsti Instituto fakultetų ribas. Miestelio teritorijoje taip pat buvę likę ir metaliniai bunkeriai, kuriuos reikėjo sprogdinti, tačiau nebuvo aišku kaip tai padaryti nesužeidžiant aplinkinių.
Tokia specifinė Akademinio miestelio vieta buvo pasirinkta atsižvelgiant į Kauno miesto vystymosi planą. K. Šešelgis projektavo visas gatves, pavyzdžiui, Taikos prospektą, galvodamas apie ateityje laukiantį demografinį bei ekonominį augimą ir turėdamas galvoje viziją, kurioje Akademinis miestelis ateityje atsiduria miesto centre.
– Daugelyje pasaulio universitetų studijų kompleksai yra neatsiejama universiteto dalis. Ar lietuviams nebuvo keista tokia tuo metu nauja idėja sukoncentruoti mokslo, gyvenimo ir sporto bazę vienoje vietoje?
– Atlikusi teritorinį planavimą mūsų valstybė buvo labai pragmatiška. Sparčiai vystėsi šalies infrastruktūra ir buvo nutarta, kad, siekiant lietuviams užtikrinti urbanistinį gyvenimo būdą, kiekviename mieste turėtų gyventi apie 250 tūkst. žmonių. Vystant buvusios laikinosios sostinės teritoriją, Studentų miestelio vizija buvo tapti Kauno centru. Visiems toks projektas buvo didelė naujiena.
– Kaip vertinate sumanymą ateityje visą KTU veiklą sukoncentruoti vienoje vietoje?
– Mano nuomone, tai būtų puikus sprendimas. Jau anuomet planavome Centrinius rūmus įkurti Studentų miestelio teritorijoje, deja tai taip ir liko neįgyvendinta svajone. Turėtume persvarstyti ne tik Universiteto infrastruktūrą, bet ir aukštojo mokslo perspektyvas Lietuvoje.
Situacija, kuri šalyje yra susiklosčiusi dabar, tęstis ilgai nebegali. Daugiau nei 40 aukštųjų mokyklų tokio dydžio valstybėje kaip mūsų – nesuvokiami skaičiai. Buvęs Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius sakė: „Prie daržinės prikabinus iškabą „Universitetas“, ji tokiu netaps“, todėl ir mes prieš einant tolimesniu tobulėjimo keliu, pirmiausia turime sutvarkyti esamą situaciją.
