Gruodžio gale, kai visa žiniasklaida jau pateikė savo sąrašus apie „10 šių metų atradimų“ ir „5 išradimus kuriais nustebino mokslininkai“, mokslo žurnalas „Nature“ išspausdino tyrimą, kuris – dėl itin netinkamai parinktos datos – į visus šiuos topų rinkinius nepateko. 
Gruodžio gale, kai visa žiniasklaida jau pateikė savo sąrašus apie „10 šių metų atradimų“ ir „5 išradimus kuriais nustebino mokslininkai“, mokslo žurnalas „Nature“ išspausdino tyrimą, kuris – dėl itin netinkamai parinktos datos – į visus šiuos topų rinkinius nepateko. Fizikai ir elektronikos specialistai iš MIT, Berkeley ir Colorado universiteto Boulderyje bendromis jėgomis pagamino pirmąjį veikiantį „fotonų procesorių“, kur terabaitus informacijos tarp lustų perneša šviesa. Šių srautų tankis – 300 gb/s per vieną procesoriaus kvadratinį milimetrą: vaizdžiau tai galima įsivaizduoti, kad degtuko skerspjūviu per sekundę pereina trys „Sostų karų“ sezonai po 10 serijų, įrašytų DVD kokybe.
Sakyti, kad tai grynai akademinis universiteto mokslininkų pratimas – sukurti kuo egzotiškesnį įtaisą, parašyti apie jį mokslinį straipsnį ir pamiršti – būtų neteisinga. Didelės korporacijos tokią egzotiką vertina netgi labai rimtai. Gegužę savo fotoninio lusto pusfabrikačius (ne procesorius, o tiesiog siųstuvus – imtuvus) parodė IBM, o „Hewlett Packard“ jau prieš keletą metų planavo iki 2017-ųjų išleisti fotoninius procesorius „HP Corona“ superkompiuteriams.
Šių technologijų tikslas nėra šalia lovos stovinčiame kompiuteryje dar geriau rodyti jums filmus ir feisbukus (na, tai irgi, tačiau prioritetai kiti). Labiausiai ši technologija pasitarnautų superkompiuteriams, turintiems šimtus ir tūkstančius procesorių, kurie paraleliai vykdo sudėtingas užduotis ir kuriems apsikeitimo duomenimis sparta kritiškai svarbi. Pavyzdžiui, „Google“ dirbtinis intelektas „AlphaGo“, neseniai įveikęs žmogų go žaidimo turnyre: ta pati „Deep Learning“ technologija, paremta neuroniniais tinklais, tinka atpažinti vaizdų atpažinimui fotografijose ar medicininių diagnozių nustatymui.
Pirmoji specializuota „Deep Learning“ sistema, kurią šiais metais po 129 tūkst. dolerių pradėjo pardavinėti „NVidia“ – tai daugybė tūkstančių procesorių branduolių, išskirstytų į bendrą prieigą prie atminties turinčius blokus. Jeigu tie patys branduoliai informacija keistųsi, naudodami šviesą – sistema veiktų dar skaičiaus eilėmis sparčiau, nei dabartiniai 170 teraflopai.
Žodis „fotonika“ sugalvotas, remiantis analogija su „elektronika“. Fotonai, šviesos dalelės, daugeliu atžvilgių geriau pritaikyti informacijos perdavimui nei elektronai. „Dabar informacija mikroschemose perduodama a elektros signalais, variniais takeliais. Tai tas pats, kas perduoti ją telefono laidu, tik lusto viduje. Tačiau žinome, kad visi šiuolaikiniai transatlantiniai kabeliai – iš optinių gijų. Su kuo tai susiję? Su tuo, kad optinio sujungimo pralaida penkiomis skaičiaus eilėmis didesnė už elektros laidų“, – pasakoja Dmitrijus Fedianinas iš MFTI nanooptikos ir plazmonikos laboratorijos.
Šviesa ne ką greitesnė už elektrą – abiejų tipų signalai sklinda šviesos greičiu (tiksliau, beveik šviesos greičiu). Tai iš kur toks pranašumas? Fedianinas pateikia tokį palyginimą: „Elektros jungtys – traukinai, važiuojantys 60 kilometrų greičiu, kuriuose telpa tik po vieną keleivį. Jis įlipa į vagoną, traukinys pajuda. O kas vyksta fotonikos atveju? Galime pasiųsti traukinį, kuriame telpa 100 000 keleivių – nors jis ir važiuoja tokiu pačiu 60 km/h greičiu“.
Lustuose yra savi optinių kabelių analogai – fotonų bangolaidžiai: dažniausiai 600 nm pločio ir 300 nm aukščio silicio strypelis. Tiesa, jei įprastame optiniame kabelyje šviesa sklinda jo vidumi, tai čia fotonai skrieja bangolaidžiu kaip karoliukai siūlu: „Fotonas viduje netelpa – jis išsikiša iš silicio šerdies ir įprastas jo skersmuo būna maždaug vienas mikrometras“, – sako Fedianinas.
Elektronika ilgai stengėsi išnaudoti procesorių ir atminties miniatiūrizavimo galimybes – dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje naudota 350 nm technologija, paskui 180 nm ir taip iki 22 nanometrų 2008 metais ir 10 nanometrų 2015-aisiais: toliau ypatingos pažangos nesitikima, tačiau jis be perstojo vyko 40 metų iš eilės. O fotonika su galimybių riba susidūrė iš karto: 600 nm bangolaidžio, kuriame fotonui jau ankšta, negalima smarkiai sumažinti: „Fotonas erdvėje užima tam tikrą, šviesos bangos dydžio eilės, erdvę – tai kyla iš Heizenbergo neapibrėžtumo principo. Tad, norint toliau vystyti fotoninius įrenginius, teks įveikti štai tokius toks fundamentalius barjerus“.
Ką daryti? Pagalbon skuba dar viena „onika“ – plazmonika (kuria ir užsiima Fedianino grupė MFTI). Pagrindinę šio mokslo idėją galima suformuluoti taip: jei Mikė Pūkuotukas netelpa į pernelyg siaurą urvą, jam neprošal suplonėti. Miniatiūriniams bangolaidžiams reikia sumažintų fotonų: „Mes paverčiame tūrines šviesos bangas, fotonus, į „plokščias“ bangas metalo paviršiuje – paviršiaus plazmonus poliaritonus. Pereiname nuo įprastinės trimatės optikos į dvimatę. O dvimatės optikos dėsniai kiti, jie leidžia suspausti šviesą iki daug mažesnių matmenų, nei šviesos bangos ilgis. 10, 20, 30 kartų“.
Plazmonikai svarbiausias metalas – auksas, kurio paviršiuje suspausti fotonai elgiasi geriausiai. Ir aukso kaina gali tapti dar vienu barjeru, trukdančiu tokius lustus, net jei fizikams viskas pavyks, plačiai štampuoti ir montuoti 100 dolerių kainuojančiuose planšetiniuose kompiuteriuose. Tačiau pagrindinė problema netgi ne aukso kaina, o tai, kad iš jo neįmanoma sukurti tų nanometrinių plazmoninių komponentų, kuriais šviesa suspaudžiama. Auksas – taurusis metalas, nereaguojantis medžiagomis, kuriomis paremti visi pramonės technologiniai procesai. Tad štampuoti auksinius plazmoninius komponentus paprasčiausiai nepavyks.
„Pastaruosius ketvertą metų bandoma rasti kokią nors alternatyvią medžiagą. Iki pat titano nitrido – šia medžiaga dengiami cerkvių kupolai. Jie, aišku, blizga, tačiau 95 atvejais iš šimto tai ne auksas, o titano nitridas“. Tačiau netikras auksas ir plazmonikoje smarkiai nusileidžia tikram.
Šių metų vasarį Fedianino grupė paskelbė straipsnį žurnale „Nano Letters“, kuriame auksą siūlu pakeisti variu. Atrodytų, tokia pamaina tiesiog privalėjo ateiti į galvą vos susipažinus su tema – variu remiasi ne tik visa elektronika, bet jis ir Mendelejevo lentelėje artimas aukso kaimynas su panašia atomo sandara. Tai kodėl niekas anksčiau to nesumojo?
Dmitrijus paaiškina: „Visi eksperimentiniai duomenys, pradedant nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ir baigiant mūsų dienomis, skelbė, kad varis 1,5–5 kartus prastesnis už auksą. Duomenų išsibarstymas platus, mat visi naudojo skirtingą metalą – viskas priklauso nuo to, kokiu technologiniu procesu jis buvo. Mums teko perskaityti viską, ką žmonija parašė apie plazmoninių metalų optines savybes. Truputį apibendrinome teoriją, kurios didžioji dalis sukurta aštuntajame dešimtmetyje. Ir teoriniai mūsų skaičiavimai rodė, kad varis turėtų niekuo nenusileisti auksui. O paskui, siekdami įgyvendinti šią idėją, praleidome ne vienus metus ir išleidome milijonus – reikėjo rasti pinigų, nupirkti įrangą, sukurti technologinį procesą. Naudojome garinimą elektronų spinduliais: elektriniu lauku įgreitinti elektronai trenkiasi į metalą ir įkaitina atomus taip, kad jie gali išgaruoti nuo medžiagos paviršiaus.
Paskui šie atomai nusėsdami ant ruošinio suformuoja metalo plėvelę – būsimų plazmoninių komponentų pagrindą. Trumpai tariant, mums pavyko sukurti tokias plonas polikristalines plėveles, kurios savo savybėmis nenusileidžia geriausiems auksinių plėvelių pavyzdžiams ir netgi jas pranoksta“.
MFTI spaudos pranešime be perdėto kuklumo tai vadinama „varine revoliucija“ – kas, akivaizdu, yra aliuzija į „silicio revoliuciją“, įvykusią po tranzistorių išradimo ir sukėlusią kompiuterių bumą. Kad tai įvyktų su plazmonika, veikiausiai reikės tokių pat pastangų, kaip ir tranzistorių pavertimui realiais kompiuterių procesoriais. Iš mokslininkų tai pareikalaus laiko, o iš investuotojų – pinigų, tačiau rezultatas gali būti toks, kaip ir 1986 m. investicijos į startuolį „Integrated Electronics“ (sutrumpintas pavadinimas – „Intel“).
