1977 m. rugpjūčio 15 d. Ohajo valstybinio universiteto astronomai radijo teleskopu „Big Ear“ užfiksavo galingą iš kosmoso sklindantį signalą, kuris dar žinomas kaip garsusis „Oho!“ (Wow!) signalas – taip jį spontaniškai raudonu šratinuku ant duomenų lapo pakomentavo ir netyčia pakrikštijo astronomas Jerry Ehmanas.
1977 m. rugpjūčio 15 d. Ohajo valstybinio universiteto astronomai radijo teleskopu „Big Ear“ užfiksavo galingą iš kosmoso sklindantį signalą, kuris dar žinomas kaip garsusis „Oho!“ (Wow!) signalas – taip jį spontaniškai raudonu šratinuku ant duomenų lapo pakomentavo ir netyčia pakrikštijo astronomas Jerry Ehmanas. Po beveik 40 metų aiškėja, kad mistinis signalas atskriejo tikrai iš kosmoso tolybių. Aiškėja ir nežemiškas jo šaltinis.
Paslaptingasis „Oho!“ signalas buvo užregistruotas 1420 megahercų arba 21 cm ilgio bangų diapazone. Nežemiškos gyvybės ieškotojai seniai manė, kad kaip tik jame gali pavykti aptikti protaujančių būtybių siunčiamus signalus, kadangi tai yra vienas pagrindinių dažnių, kuriuose labiausiai paplitusio Visatos elemento vandenilio atomai sugeria ir išspinduliuoja energiją. Be to, šio dažnio bangos nesunkiai įveikia Žemės atmosferą .
Vis dėlto per beveik 40 metų radijo teleskopams nepavyko „išgirsti“ nieko panašaus. Išanalizavus duomenis apie signalą, buvo atmesta hipotezė, kad jį pasiuntė dirbtinis Žemės palydovas. Taip pat buvo paneigta, kad tai galėjo nuo Žemės paviršiaus atsklidusio signalo atspindėtas aidas – taisyklės draudžia siųsti tokio dažnio signalus.
Paslaptingasis „Oho!“ signalas stiprėjo ir silpo iš viso maždaug 72 sekundes – tiek „Didžioji Ausis“ (Big Ear) galėjo išlaikyti objektą stebėjimo lauke dėl Žemės sukimosi aplink savo ašį. Vadinasi, signalas tikrai atskriejo iš kosmoso gelmių. Nejaugi vis dėlto ateiviai?
Tikrai taip. Dar įdomiau – tai ne ateiviai, o ateivės! Tiesa, neprotaujančios ir negyvos.
St. Peterburgo koledžo (Florida, JAV) astronomijos profesorius Antonio Paris mano, kad signalą Žemei netyčia pasiuntė pro šalį skriejusi viena ar keletas kometų. Mokslininko įtariamųjų sąrašo viršūnėje – dvi klajūnės: 266P Christenseno ir P/2008 Y2 (Gibbso) kometos.
„Ši mintis man į galvą šovė vairuojant automobilį ir samprotaujant, ar pakankamai greitai judantis planetinis kūnas galėtų būti tokio signalo šaltinis“, – pasakojo A. Paris.
Vandenilio debesys
Aplink Saulę skriejančios kometos kosminėje erdvėje tiesiog taškyte taškosi vandeniliu – ultravioletiniai Saulės spinduliai šildo kometose esantį vandens ledą ir suformuoja milijonus kilometrų paskui kometą nusidriekiančius dujų debesis.
Jei į „Big Ear“ stebėjimo lauką 1977 m. būtų patekusios tokios kometos, jos būtų generavusios trumpalaikį signalą – kaip tik tokį radijo teleskopas ir užfiksavo. Įdomu tai, kad tais tolimais 1977-aisiais nė viena iš minėtų kometų dar nebuvo atrasta – abi jos atrastos praėjusį dešimtmetį.
Norėdamas patikrinti savo hipotezę, A. Paris siūlo į tą patį dangaus tašką, kuriame buvo užfiksuotas mįslingasis „Oho!“ signalas, radijo teleskopus nukreipti tomis dienomis, kai kometos grįš į jį, apsukusios ratą aplink Saulę. Christenseno kometa 266/P į tą patį tašką sugrįš beveik po metų – 2017 m. sausio 25 d., o Gibbso kometa P/2008 Y2 – 2018 m. sausio 7 d. Ir viskas stos į savo vietas.
Arba ne
Kai kurie mokslininkai tokią idėją vertina skeptiškai. Jie teigia, kad kometos negali išskirti tiek daug vandenilio, kad iš to išeitų „Oho!“ stiprumo signalas. NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (JPL) darbuotojas Jamesas Baueris sutinka, kad kometų vandenilio debesys gali driektis gana toli, tačiau mano, kad jų skleidžiamas signalas nebūtų toks stiprus.
„Jei kometos iš tikrųjų taip smarkiai triukšmauja 21 cm ilgio bangų ruože, kyla klausimas – kodėl šiame diapazone neišgirstama daugiau kometų šūksnių?“ – retoriškai klausia mokslininkas.
A. Paris sako, kad jo hipotezę patvirtins arba paneigs 2017 m. ir 2018 m. stebėjimai.
