Praėjusiais metais mokslo bendruomenėje buvo svarbių įvykiu – Didysis hadronų greitintuvas paleistas visu pajėgumu, mokslininkai atrado įrodymų apie skystą vandenį Marso paviršiuje, taip pat gausybę naujų egzoplanetų... Kitąmet atradimų tikimasi dar daugiau.
Praėjusiais metais mokslo bendruomenėje buvo svarbių įvykiu – Didysis hadronų greitintuvas paleistas visu pajėgumu, mokslininkai atrado įrodymų apie skystą vandenį Marso paviršiuje, taip pat gausybę naujų egzoplanetų... Kitąmet atradimų tikimasi dar daugiau.
Dar tikresni galime būti dėl to, kad 2016 m. žiniasklaidoje mirgės istorijos apie svarbius mokslo atradimus, kurie vėliau pasirodys nesantys tikri – tokia jau vingiuota mokslinių tyrimų kasdienybė. Forbes.com pateikia penkis spėjimus apie tai, ko galime tikėtis kitąmet iš mokslo pasaulio.
Tamsiosios medžiagos paieškos bus vykdomos didžiausiu galingumu, bet jos tiesiogiai neaptiksime
Tiesioginis tamsiosios medžiagos aptikimas yra tarsi fizikos Šventasis Gralis. Daug mokslininkų komandų mėgino aptikti, kaip tamsioji medžiaga sąveikauja su įprastine, priversti ją sąveikauti elektromagentiškai, mėgindami sukurti arba anihiliuoti į fotonus.
Netiesiogiai tamsiąją medžiagą jau pavyko pastebėti, pavyzdžiui, per masyvių galaktikų spiečių susidūrimus. Tačiau tiesioginių jos egzistavimo įrodymų dar nėra.
„Forbes“ prognozuoja, kad, nepaisant to, jog technologijos sudarys geriausias galimybes iki šiol tiesiogiai aptikti tamsiąją medžiagą, tikslas ir vėl bus neįgyvendintas.
Netikros elementariosios dalelės
Standartinis elementarių dalelių modelis yra labai geras. Jis toks geras, kad kai analizuojame elementariųjų dalelių susidūrimus ir nykimą, procesų paaiškinimui mums pilnai užtenka Standartinio modelio.
Tačiau kyla problemų, kai mėginame atsakyti į kitus klausimus už Standartinio modelio ribų – apie papildomus matmenis, supersimetriją, Stygų teoriją, taip pat tamsiąją medžiagą.
Idealiame pasaulyje DHG turėtume atrasti naujų fundamentalių dalelių, kurios padėtų visa tai suprasti, tačiau dalelių paieškos tokios komplikuotos, kad mokslininkai dažnai praneša atradę daleles, kurios vėliau pasirodo esančios netikros.
Dar viena „Forbes“ pasimistinė prognozė – kad kitąmet nerasime nieko naujo, tačiau girdėsime daug spekuliatyvių pranešimų apie neva atrastas naujas daleles, kurių egzistavimo taip ir nepatvirtinsime.
Marsui priartėjus prie Žemės kils šurmulys
Kai tik Marsas neįprastai priartėja prie Žemės, nuolatos rašoma, kad planeta danguje mums atrodys taip, kaip Mėnulis per pilnatį.
Kitąmet Marsas atsidurs arčiausiame taške šalia mūsų planetos, tačiau nei kitąmet, nei kada nors ateityje jis neatrodys taip, kaip Mėnulis per pilnatį.
Marso orbita Žemės atžvilgiu varijuoja labiau nei bet kurios kitos planetos. Ateityje, pavyzdžiui, 2018 m., Raudonoji planeta nuo mūsų bus nutolusi vos per 56 mln. km, o 2027 m. nepriartės arčiau nei per 102 mln. kilometrų. Tokie svyravimai pasitaiko todėl, kad Marso orbita yra labiau elipsės formos.
Tačiau net ir labiausiai Marsui priartėjus prie Žemės jo kampinis laipsnis bus 0,007, o pilnaties metu Mėnulio – 0,5 laipsnio. Tačiau greičiausiai ir vėl kils didelis klaidinantis šurmulys.
Atrasime mažiausią egzoplanetą, turinčią vandens atmosferoje
Toliau ieškome planetų naudodami „Kepler“ gautus duomenis, įskaitant ir superžemių arba mažų Neptūno dydžio planetų pasaulius. Šie pasauliai turi uolingus branduolius ir yra kelis kartus didesni už Žemę, tačiau juos supa vandenilio/helio danga. Daugeliu atvejų šių pasaulių atmosferoje yra kitų įdomių elementų ir molekulių.
Mes esame dar toli nuo Žemės tipo planetos atradimo, kuri turėtų vandens ir skrietų aplink Saulės dydžio žvaigždę, tačiau technologijos jau dabar leidžia rasti mažyčius neptūnus aplink nedidelės masės raudonąsias nykštukes. Tikėtina, kad kitąmet atrasime mažiausią egzoplanetą, kurios atmosferoje yra vandens.
Pažangusis LIGO aptiks pirmuosius gravitacinių bangų kandidatus
Gravitacinės bangos yra vienas iš paskutinių nepatvirtintų Alberto Einsteino reliatyvumo teorijos spėjimų, tačiau mokslininkai tiki, kad kosminiai burbuliukai erdvėlaikyje egzistuoja ir tai bando įrodyti.
Manoma, kad nykstant žvaigždžių orbitoms (neutroninės žvaigždės artėja viena prie kitos) gravitacinė spinduliuotė yra šį nykimą inicijuojantis mechanizmas. Tačiau iki šiol tiesiogiai gravitacinių bangų neaptikome.
Anksčiau to neleido technologijos, tačiau atnaujintas LIGO sugebės surinkti pakankamai informacijos ir galbūt leis pirmą kartą užčiuopti gravitacines bangas.
