Priešingai, nei garsiai šaukė apokalipsių šaukliai, Žemės geomagnetinis laukas artimiausiu metu apsiversti neketina.
Naujo Masačusetsto technologijos instituto (MIT) tyrimo, kurį publikavo „Proceedings of the National Academy of Sciences“, autoriai tvirtina, kad Žemės geomagnetinio lauko intensyvumo vertė yra dukart didesnė už ilgalaikį istorinį vidurkį, ir nors šio magnetinio lauko apsivertimas pagal įprastinį ciklą jau lyg ir turėjo būti įvykęs, bus įmanomas tik sumažėjus lauko intensyvumui. Ir nors palydoviniai stebėjimų duomenys rodo, kad jis iš tiesų mažėja, jeigu viskas ir toliau vyks tokiu pačiu tempu, tai ilgalaikį intensyvumo vidurkį jis pasieks tik per 1000 metų. O tada vienintelė kryptis, kuria galės keistis magnetinio lauko intensyvumas – aukštyn, rašo dispatchtribunal.com.
Savo tyrime mokslininkai apskaičiavo stabilaus magnetinio lauko intensyvumo vidurkį per pastaruosius 5 mlrd. metų ir nustatė, kad dabartiniam magnetiniam laukui dar reikėtu smarkiai kristų, kad pasiektų nestabilų intensyvumo lygį, kuris leistų apsiversti. „Dabar žinome, kad esame gerokai virš nestabilios zonos. Net jeigu lauko intensyvumas ir krenta, turime milžinišką atsargą, kad galėtume jaustis patogiai“, – tarė pagal podoktorantyrinių studijų programą dirbantis MIT Žemės, atmosferos ir planetų mokslo fakulteto specialistas Huapei Wangas.
H. Wangas su kolegomis iš Rutgers unigersiteto (JAV) ir Prancūzijos istorinį, paleomagnetinį lauką matavo pagal senovines uolienas, iš ugnikalnių išmestas Galapagų salyne. Tai yra ideali vieta reikiamo tipo uolienų paieškoms, nes ši salų grandinė yra ties pusiauju. Kai Žemės magnetinis laukas stabilus, jo intensyvumas ties ašigaliais turėtų būti vienodas, o ties pusiauju – perpus mažesnis.
H. Wangas svarstė, kad žinant paleomagnetinio lauko intensyvumą ties pusiauju ir ašigaliuose galima būtų tiksliai apskaičiuoti vidutinį istorinį intensyvumą. Todėl H. Wangas gavo senų Galapagų ugnikalnių išsiveržusios medžiagos mėginių, o kolegos iš Kalifornijos universiteto (JAV) Scrippso okeanografijos instituto panašaus amžiaus uolienas atkapstė Antarktidoje. Tokios vulkaninės kilmės uolienos išsaugo informaciją apie tokį geomagentinio lauko intensyvumą, koks jis buvo sustingimo akimirką.
Mokslininkų grupės atsigabeno mėginius į savo laboratorijas ir analizavo feromagnetinių dalelių uolienose orientaciją. Tuomet pakaitino uolienas ir jas atvėsino esant žinomo intensyvumo magnetiniam laukui bei dar kartą ištyrė savo mėginių magnetines savybes. Uolienos liekamoji magnetizacija yra proporcinga magnetiniam laukui, kuriame uoliena vėso. Taigi, remdamiesi duomenimis iš savo eksperimentų, mokslininkai galėjo apskaičiuoti vidutinį istorinį magnetinio lauko intensyvumą, kuris ties pusiauju buvo 15 mikroteslų, o ašigaliuose – apie 30 mikroteslų.
Šiandieninio magnetinio lauko vertės yra 30 mikroteslų ties pusiauju ir apie 60 mikroteslų ašigalyje – dukart aukštesnės už istorinį vidurkį. „Tai reiškia, kad šiandieninė vertė yra neįprastai aukšta, ir nors ji mažėja, tik artėjama prie ilgalaikio vidurkio, o ne artėjama nuo vidurkio link nulio“, – sakė tyrimo vadovas.
Mokslininkai tvirtina, kad ankstesnių tyrimų išvados buvo neteisingos, nes jų pradiniai istoriniai duomenys buvo netikslūs. H. Wangas išsiaiškino, kad anksčiau analogiškus tyrimus vykdę mokslininkai neteisingai interpretavo, kaip uolienos fiksuoja magnetinio lauko intensyvumą, dėl to jie gaudavo ir klaidingus paleomagnetinio intensyvumo skaičius. Kalbant konkrečiai – visuose ligšioliniuose tyrimuose mokslininkai manė, kad vėstant atskiriems feromagnetiniams grūdeliams, nesuporuotų elektronų sukiniai proporcingai magnetinio lauko intensyvumui susiderindavo savo kryptį.
H. Wangas sukūrė metodą tokiai klaidinga prielaidai pataisyti ir pritaikė jį analizuodamas Galapagų lavą. Gauti rezultatai, anot mokslininko, yra patikimesni už ankstesnius matavimus. O prognozuoti, kada visgi magnetinis laukas apsivers, H. Wangas nesiėmė.