Idėjos iš fantastinių filmų pasiskolinamos nuolat, bet žmonės dažniau pastebi tas, kurios nebuvo įgyvendintos, o ne tas, kurios jau tapo mūsų kasdienybe. Taip teigia informacinių technologijų specialistas, portalo „Naujoji komunikacija“ vadovas, fantastikos mėgėjas Adomas Rutkauskas.
 Marty McFly. „Wikimedia Commons“ nuotr. |
|---|
Idėjos iš fantastinių filmų pasiskolinamos nuolat, bet žmonės dažniau pastebi tas, kurios nebuvo įgyvendintos, o ne tas, kurios jau tapo mūsų kasdienybe. Taip teigia informacinių technologijų specialistas, portalo „Naujoji komunikacija“ vadovas, fantastikos mėgėjas Adomas Rutkauskas.
Filmo „Atgal į ateitį 2“ (angl. „Back to the Future 2“) veikėjas Marty McFly, persikėlęs į ateitį, atvyksta būtent į 2015 m. spalio 21 d. Prieš tris dešimtmečius sukurtame filme kai kurie mūsų kasdienybės aspektai buvo nuspėti gana tiksliai, pavyzdžiui, planšetinis kompiuteris ar vaizdo konferencijos, atkreipia dėmesį A. Rutkauskas. Jo teigimu, pildosi ir kitų fantastinių filmų prognozės.
– Kokios ypatybės leido rastis tokioms prognozėms, spėlionėms kuriant filmą?
– Apie konkrečias aplinkybes kalbėti sunku, nes jų gana daug – visko nepaminėsi. Įdomiau pastebėti tai, ko nebuvo, nes tai nepadarė įtakos spėjimams, kaip pasaulis atrodys šiandien. Pavyzdžiui, internetas, kuris pakeitė visą mūsų pasaulį ir padarė tokį, koks jis yra šiandien, tuo metu tik žengė pirmuosius žingsnius. Dar nebuvo sukurta pirmoji naršyklė, todėl „Atgal į ateitį“ antroje dalyje visiškai nekalbama apie duomenų, internetinį, skaitmeninį pasaulį. Ten daugiau taikomasi į vartotojus, elektroniką.
– Kokios šio filmo idėjos buvo realizuotos beveik identiškai, kokios kiek pakitusios, bet vis tiek virto realybe?
– Kai prisimename „Atgal į ateitį“ antrą dalį, iš karto įsivaizduojame skraidančius automobilius, skraidlentes, bet nepastebime to, kas šiandien yra realybė. Pavyzdžiui, filme jau rodomos vaizdo konferencijos. Tuo metu, 9-ajame dešimtmetyje, tai buvo tikra egzotika – tu gali ne tik girdėti balsą, bet ir matyti vaizdą. Šiandien „Skype“ programa yra naudojęsis turbūt kiekvienas, o korporaciniame pasaulyje, kur kontaktuoja žmonės, esantys skirtinguose žemynuose, vaizdo konferencijos yra visiškai įprastas reiškinys.
Filme galima pamatyti ir šiais laikais kasdienybe tapusį planšetinį kompiuterį. Jis ten šmėkšteli epizodiškai. Tiesą sakant, tai nėra pirmą kartą matyta technologija – porą dešimtmečių prieš pasirodant šiam filmui Stanley Kubricko filme „2001 m. kosminė odisėja“ (angl. „2001: A Space Odyssey“) jau buvo panaudota planšetinio kompiuterio idėja, jo vaizdas.
– Filme taip pat buvo vaizduojami savaime užsirišantys batai. Kompanija „Nike“ paskelbė, kad ji kaip tik planuoja pristatyti batus, kurie patys užsiveržia. Ar dažnai fantastų idėjas vagia ar skolinasi gamintojai?
– Juk sakoma: paprasti žmonės skolinasi, o genijai vagia (juokiasi). Be abejo, kažką, kas yra sugalvota, anksčiau ar vėliau bandoma pritaikyti. Kuriami įvairūs prekės ženklai, o jau esantys tai išnaudoja. Tai įprasta ne tik fantastiniuose filmuose.
– Filme taip pat vaizduojamas faksas, įrengtas namo sienoje, ant lubų, tačiau kūrėjai nenumatė, kad, kintant technologijoms, faksas apskritai nebus naudingas – buityje jo beveik nebeturime. Kaip tai vertinate?
– Tai nėra vienintelė tokia technologija, kuri tiesiog atgyveno. Kitas pavyzdys – kompaktiniai diskai. Filme matome – kai tik Marty atvyksta į ateitį, ten išmetami seni panaudoti net ne kompaktiniai, o lazeriniai diskai – didžiuliai kaip vinilinės plokštelės. Šiais laikais net DVD diskai nelabai kur naudojami. Visko nenumatysi. Darthas Vaderis. AFP/Scanpix nuotr.
– Pakalbėkime ir apie kitus fantastinius filmus. Filme „Žvaigždžių karai“ (angl. „Star Wars“) pagrindiniam veikėjui Luke`ui Skywalkeriui nukerta ranką, tada uždeda dirbtinę bioninę ranką, kurią jis gali puikiai valdyti. Šiandien tai – realybė. Vis daugėja bioninių galūnių savininkų.
– Taip. Įdomu ir tai, kad „Žvaigždžių karuose“ galime pamatyti, kad pagrindinis antagonistas lordas Darthas Vaderis yra pusiau robotas, pusiau žmogus: tai yra žmogaus kūno liekana, įmontuota į kažkokį mechaninį dalyką. Tai iš tikrųjų tampa realybe. Jau esu matęs pavienių prototipų, kai karo veteranai tokiu būdu gauna ne tik rankas, bet ir abi kojas. Taip, tai tampa realybe.
– Filme „Penktasis elementas“ (angl. „The Fifth Element“) spausdinami žmogaus organai: kaulai, audiniai, net gali būti atkurtas visas žmogus. Šiandien jau spausdinami inkstai, akių ragenos. Spėjama, kad po keliolikos metų bus galima atsispausdinti ir daugiau organų. Fantastika ir vėl virsta realybe?
– Taip, tai vyksta seniai. Organų spausdinimas – aukštesnis lygis. Pavyzdžiui, filme „Atgal į ateitį“ vaizduojamos pasididinančios picos. Žinoma, jos nepasiteisino, bet 3D spausdintuvai, galintys spausdinti spausdintuvą, yra kuriami. Juos tikimasi pritaikyti tarptautinėje kosminėje stotyje, kad būtų paįvairintas kosmonautų racionas.
– Galime prisiminti ir filmą „Terminatorius“ (angl. „The Terminator“). Apie dirbtinį intelektą labai dažnai diskutuojama. Kalbama apie jo keliamus pavojus, apie tai, kad kompiuteriai gali turėti jausmus, tapti protingesni už žmones, su jais kariauti. Kaip tai vertinate?
– Dirbtinis intelektas yra labai plati tema. Mes tai suvokiame labai skirtingai ir pats dirbtinis intelektas gali būti skirtingas. Galbūt reikėtų kalbėti apie taikomąjį dirbtinį intelektą, kuris naudojamas konkrečioje srityje. „Facebook“ ir „Google“ turi savo dirbtinius intelektus. Jų pritaikymas labai ribotas – atpažinti vaizdus. O iki visiškai savarankiškos, autonomiškos būtybės, kone virtualaus skaitmeninio žmogaus, manau, mums dar labai toli.
– Kitame filme – „Juros periodo parkas“ (angl. „Jurassic Park“) – atkurti klonuoti dinozaurai. Šiandien mokslininkai labai rimtai kalba, kad iš randamų mamutų griaučių DNR po keliolikos metų bus galima dirbtiniu būdu „pagimdyti“ mamutą. Kai kurie diskutuoja ir apie dinozaurų atkūrimą. Turbūt yra ne vienas pavyzdys, kai filmuose galima atpažinti tai, kas dabar jau vyksta realybėje?
– Be abejo, tokio klonavimo pradžia buvo avytė Dolly [pirmas klonuotas žinduolis – LRT.lt]. Gal kada nors prieisime ir iki dinozaurų.
– „Matricos“ trilogijoje vaizduojama, kaip sugriautoje Žemėje gyvenantys žmonės kartais nusikelia į virtualiąją realybę – matricą, kad galėtų kovoti su priešiškomis programomis, kurios yra įgavusios agentų pavidalą. Šiandien virtualiosios realybės akiniai jau yra prieinami – užsidedi akinius ir tampi kompiuterinio žaidimo veikėju, tarsi panyri į dirbtinį pasaulį.
– Tai dar viena labai plati tema. „Matrica“ kalba ne tiek apie virtualią realybę, kiek apie simuliakrą – netikrą erdvę, kur vartotojai įsivaizduoja, kad yra tikroje erdvėje. Kalbant apie įprastą virtualiąją realybę, kitų metų pradžioje laukia labai didelis sprogimas – net trys ar keturi gamintojai pristatys virtualiosios realybės akinius. Žinoma, tai dar bus gana brangus malonumas baziniam vartotojui. Atsiveria didžiulės ne tik pramoginės, bet ir verslo nišos. Vienas to požymių – į virtualią realybę gausiai investuoja „Facebook“.
– Kokias pastarųjų metų fantastinių filmų idėjas išskirtumėte kaip galimas įgyvendinti ateityje?
– Pastebėjau tendenciją, kad prieš keletą dešimtmečių į tolimesnę ateitį buvo žiūrima plačiau. Šiais laikais žiūrima siauresniu aspektu – vienas filmas apima vieną sritį ir ją gerai išnagrinėja. Pavyzdžiui „Viešpatavimas“ (angl. „Transcendence“) su Johnny Deppu. Šis filmas tyrinėja ir dirbtinį intelektą, ir virtualią realybę: žmogus persikelia iš fizinio kūno į virtualų pasaulį – kokius tai lemia pokyčius? Kitas pavyzdys – kino teatruose rodomas „Marsietis“ (angl. „The Martian“) su Mattu Damonu. Filmas nagrinėja Marso kolonizacijos galimybes, problemas.
– Visiškai realu, kad artimiausioje ateityje taip gali būti?
– Nesakyčiau, kad tai visiškai realu. Tai svarstoma, analizuojamos galimybės. Kas yra futuristas? Tai ne tas, kuris pasako, kas bus. Futuristas svarsto „o kas, jeigu“. „Marsietis“ nagrinėja problemą, kuri tikrai kils.
