Teraformavimas – tai gyvybei netinkamos planetos pavertimas gyvybei tinkama. Mokslinės fantastikos žanro literatūroje netrūksta kūrinių apie Marso teraformavimą. Ko verta vien Kimo Stanley Robinsono „Marso“ trilogija. Teoriškai teraformuoti galima ir kitus uolinius Saulės sistemos kūnus – Mėnulį, Venerą, Merkurijų ir t. t.
Teraformavimas – tai gyvybei netinkamos planetos pavertimas gyvybei tinkama. Mokslinės fantastikos žanro literatūroje netrūksta kūrinių apie Marso teraformavimą. Ko verta vien Kimo Stanley Robinsono „Marso“ trilogija. Teoriškai teraformuoti galima ir kitus uolinius Saulės sistemos kūnus – Mėnulį, Venerą, Merkurijų ir t. t. O kaip su planetomis-milžinėmis? Juk jos – dujinės! Astrofizikas Fraseris Cainas pamėgino apsvarstyti ir tokį, atrodytų, beprotišką sumanymą. Ir nesismulkindamas pasirinko... Jupiterį :)
Taip, sumanymas – beprotiškas. Jupiteris neturi kieto paviršiaus, kuriuo galėtų tekėti upės ir kuriame būtų galima sodinti medžius bei maistines kultūras. Ką ten kietas paviršius! Juk Jupiteris – negimusi žvaigždė, gigantiškas vandenilio ir helio rutulys, kuriame minėtos dujos susislegia taip smarkiai, jog šios planetos gelmėse sąlygos nedaug nusileidžia sąlygoms žvaigždės gelmėse.
Taigi, sąlygos gyvybei Jupiteryje yra tokios blogos, kad visoje Saulės sistemos planetų rikiuotėje blogiau nerasi. Net Venera, kurioje pliaupia sieros rūgštys ir tvyro pusės tūkstančio laipsnių pagal Celsijų pragaras, šiuo požiūriu prilygsta spa kurortui.
Vis dėlto Jupiteris nėra toks beviltiškas. Privalumų turi ir jis. Astronomai yra linkę manyti, kad po septilijonais tonų vandenilio ir kitų dujų glūdi... uolinis branduolys. Kokia jo masė – kol kas niekas nežino. Naujausių kompiuterinių modeliavimų rezultatai rodo, kad uolinis Jupiterio branduolys už Žemę būtų masyvesnis nuo 7 iki 45 kartų. Jame turėtų būti visų Žemės planetai būtinų cheminių elementų ir junginių.
Maža to, tikėtina, kad to uolinio rutulio branduolys savo sudėtimi ir vidine struktūra gali būti panašus į Žemės branduolį. Tai reikštų, kad Jupiteris irgi turi geležies ir nikelio branduolį, gaubiamą skysto metalo ir skystų uolienų.
Bėda ta, kad norint pasiekti tą uolinį branduolį, reikėtų nupūsti... 95 proc. Jupiterio masės, kuriuos sudaro vandenilis ir helis. Tai beveik visiškai neįmanoma. Tačiau žodis "beveik" reiškia, jog nors mažytė vilties kruopelė vis dėlto egzistuoja.
Galima sakyti, kad Jupiterį sudaro degalai. Tai – tarsi milžiniškas tokių degalų rezervuaras. Ypač turint omenyje tai, kad žmonijai iki branduolinės sintezės reaktorių sukūrimo trūksta visai nedaug – gal tik kokių 30-ies metų. Štai tada ir būtų galima pradėti semti iš to beprotiškai didelio degalų rezervuaro.
Nežinia, kiek reikėtų laiko, kol pavyktų nusiurbti visus išorinius dujinius Jupiterio sluoksnius, tačiau teoriškai iš eksploatuojamų vandenilio ir helio klodų kažkada turėtų išlįsti uolinis branduolys. Štai ir pamatai, ant kurių galima ręsti naują gyvenamą pasaulį.
Žinoma, gravitacija jame būtų gerokai didesnė nei Žemėje, bet čia jau kita tema. O pradžiai... Pradžiai galbūt visiškai pakaktų pasipraktikuoti su Jupiterio mėnulių – Ganimedo, Kalistos, Europos, Ijo ir kt. teraformavimu.
