Kosmose gali egzistuoti tiek gerų, tiek blogų rajonų gyvybės egzistavimui. Tačiau labiausiai tikėtina, jog gyvybė yra labiau linkusi vystytis milžiniškose elipsinėse galaktikose. Nykštukinės galaktikos, manoma, nėra tokios svetingos. Panašios nuomonės mokslininkai yra ir apie spiralinę Paukščių Tako galaktiką.
Kosmose gali egzistuoti tiek gerų, tiek blogų rajonų gyvybės egzistavimui. Tačiau labiausiai tikėtina, jog gyvybė yra labiau linkusi vystytis milžiniškose elipsinėse galaktikose. Nykštukinės galaktikos, manoma, nėra tokios svetingos. Panašios nuomonės mokslininkai yra ir apie spiralinę Paukščių Tako galaktiką.
Idėja, kad Visata turi daugiau ar mažiau gyvybei tinkamas teritorijas, yra spekuliatyvi. Ypač dėl to, kad mes vis dar ieškome, tačiau nerandame nežemiškos formos gyvybės. Tačiau „gyvenamosios zonos“, kur vanduo yra stabilus, o Žemės kilmės padarai turi galimybę kovoti dėl savi išlikimo, buvo mokslininkų pasiūlytos ir svetimoms Saulės sistemoms bei regionams už mūsų galaktikos ribų.
Šiuo metu netgi yra plėtojamos dvi mokslinės studijos, kuriomis mokslininkai stipriai stumiasi į priekį, siekdami išsiaiškinti, kokiais bruožais turėtų pasižymėti labiausiai gyvybei užsimegzti ir vystytis tinkamos galaktikos.
„Jei mes galime žiūrėti į regionus, esančius aplink žvaigždes, kurie yra tinkami gyvybei, ir regionus, kurie taip pat yra tinkami gyvybei, tačiau labiau orientuoti į globalesnį galaktikų kontekstą, tai kodėl gi mums nederėtų pasižiūrėti į bendrą kosminį tūrį?“ – retoriškai klausė Duncanas Forganas iš Sent Andruso universiteto.
Vienas iš būdų tai padaryti yra susijęs su skirtingų galaktikų palyginimu Paukščių Tako galaktikos kontekste. Juk tai vienintelė mums žinoma galaktika, kurioje egzistuoja gyvybė.
Mokslininkų tvirtinimu, atliekant tokį palyginimą peršasi išvada, jog gyvybei draugiškos galaktikos turi pasižymėti daugybe žvaigždžių, kurios gali užtikrinti planetų egzistavimą, tačiau turi būti mažas naujų žvaigždžių formavimosi laipsnis, kadangi reikia apsisaugoti nuo supernovų.
Tiksinčios laiko bombos
Tokia skyriaus antraštė pasirinkta neatsitiktinai. Kadangi supernovų sprogimai, kurie įvyksta, kai miršta žvaigždės, gali lemti masinį artimiausių pasaulių sunaikinimą. Taigi akivaizdu, jog kuo mažiau žvaigždžių mirs galaktikoje, tuo mažesnė tikimybė, jog šios tiksinčios bombos gali sunaikinti gyvybę.
Aiškios šio aspekto nugalėtojos yra didžiulės elipsinės galaktikos, kurios yra bent dukart didesnės už Paukščių Tako galaktiką, tačiau turi dešimtadaliu mažiau jaunų žvaigždžių.
Mirštanti žvaigždė tapo supernova
„Jei Paukščių Takas sugeba išlaikyti vieną gyvenamą planetą, didelės elipsinės galaktikos galėtų išlaikyti 10 tūkst. gyvybei tinkamų planetų“, – kalbėjo viena iš mokslininkių, studijavusi supernovų reiškinį mūsų galaktikoje.
Pačios blogiausios vietos gyvybės aptikimui mūsų Visatoje yra mažos, netaisyklingos galaktikos, kuriose gimsta nepaprastai daug naujų žvaigždžių. Tokio tipo galaktikose reguliarios supernovos gali išvalyti galaktiką nuo bet kokios gyvybės formos. Kartu gali būti nepakankamai įvairių elementų, sunkesnių už vandenilį, kurie yra reikalingi planetoms suformuoti.
Beje, supernovos nėra vienintelis aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Gama spinduliai yra dar labiau mirtini nei supernovos. Žemės planeta, pasak mokslininkų, tik vieną kartą yra patyrusi gama spinduliuotės pliūpsnį per pastaruosius 500 milijonų metų.
Kaip ir supernovos, gama spinduliai yra labiau tikėtini ten, kur gimsta naujos žvaigždės. Gama spindulių aktyvumas savo piką buvo pasiekęs prieš 11 milijardų metų, kai buvo bene didžiausias „žvaigždžių gimstamumas“. Sunkiųjų metalų trūkumas lėmė vis dažnesnius gama spindulių pliūpsnius. Visata šiuo aspektu dabar yra ramybės būsenos, palyginus su tuo, kas dėjosi praeityje.
Deja, mokslininkai apie gyvybę ir jos vystymąsi žino dar labai mažai. Todėl išlieka daugybė klaustukų, kokių pradinių sąlygų reikia gyvybei užsimegzti kitose galaktikose.
