Pamatai šiai naujajai teorijai buvo padėti prieš penkerius metus ir kilo iš praktinio chemijos klausimo. Tuomet Billas Poirieras nelabai suprato, kad įsivėlė į painius kvantinės fizikos klausimus ir galimai atrado įrodymų apie paralelinius pasaulius, kurie skverbiasi į mūsiškį, o visa tai galima pamatyti kvantiniame lygmenyje, rašo Phys.org.
Teksaso (JAV) technologijų universiteto chemijos ir biochemijos profesorius B. Poirieras sako, kad kvantinė mechanika yra tarsi atskira realybės karalystė. Joje dalelės atominiu ir subatominiu lygiu gali atrodyti taip, tarsi tuo pat metu būtų dviejose vietose.
Kadangi šių dalelių elgesys atrodo toks abejotinas, mokslininkai jį paaiškinti gali tik matematiškai „nubrėždami“ tikimybių bangas, kurios vadinamos banginėmis funkcijomis.
Chemikai kaip B. Poirieras jas brėžia tam, kad geriau suprastų chemines reakcijas. Nepaisant dalelės buvimo vietos „neužtikrintumo“, banginė funkcija leidžia mokslininkams daryti spėjimus remiantis visuotinai mokslininkų pripažintomis taisyklėmis.
Tiksliau, pripažintos jos buvo iki neseno B. Poiriero „Eureka“ momento, kai šis atrado visiškai naują būdą piešti kvantinės mechanikos „brėžinius“. Tik vietoje banginės funkcijos jo metodu tapo paralelinės visatos.
Nors jo teorija, vadinama „Daug sąveikaujančių pasaulių“ (Many Interacting Worlds), skamba lyg būtų iš mokslinės fantastikos filmo, ji yra pagrįsta matematiškai.
2010 m. pasirodęs mokslininko darbas buvo išspausdintas daugybėje mokslinių žurnalų.
Teorijoje B. Poirieras postuluoja, kad mažos dalelės iš kitų pasaulių prasiskverbia į mūsiškį ir su juo sąveikauja, o šios sąveikos atsakingos už kvantinės mechanikos fenomenus. Tarp šių fenomenų patenka ir tai, jog dalelės vienu metu yra dviejose vietose arba komunikuoja viena su kita labai dideliais atstumais be jokių racionalių paaiškinimų.
Mokslininko teorijoje nėra jokio miglotumo. Dalelės užima gerai apibrėžtas pozicijas bet kuriame konkrečiame pasaulyje. Tačiau šios pozicijos, priklausomai nuo pasaulio, kinta, o tai esą paaiškina, kaip dalelė vienu metu gali atrodyti tarsi būtų dviejose skirtingose vietose. Tai Albertas Einsteinas vadino „keistu veiksmu per atstumą“.
Sąveikaujančių pasaulių teorija neįrodo, kad kvantinės bangos funkcija neegzistuoja arba kad egzistuoja daug paralelinių visatų, sako B. Poirieras. Standartinė bangų teorija daugeliu atvejų puikiausiai tinka ir atitinka eksperimentus.
„Mūsų teorija, nors yra pagrįsta kitais matematiniais skaičiavimais, daro tokius pat eksperimentinius spėjimus, – sako Porieras. – Taigi mes svarstome galimybę, kad kvantinių bangų funkcija gali neegzistuoti. Ji dabar yra tiek pat teisinga, kiek ir sąveikaujančių pasaulių teorija – nei daugiau, nei mažiau.“
Nanoskopinėje skalėje dalelės nesielgia kaip dideli kūnai, kurių pozicija tam tikrame laiko intervale yra apibrėžta. Vietoje to dalelės kartais elgiasi kaip nejudančios dalelės, o kartais – kaip bangos. Dar keisčiau yra tai, kad kai mokslininkai žiūri į kvantinę dalelę, ji elgiasi kaip dalelė, o kai nežiūri, ši pradeda elgtis tarsi banga.
A. Einsteinas nesutiko su kvantine idėja, kad dalelės gali egzistuoti keliose skirtingose vietose tuo pat metu. „Aš norėčiau manyti, kad Mėnulis yra ten pat, net jei aš į jį nežiūriu“, – kartą yra pasakęs jis.
Mokslininkai iki šiol nesutaria, kas vyksta tame mažame kvantiniame pasaulyje. Nors jie tiksliai nežino kas dedasi, bent jau gali nuspėti kvantinės dalelės elgesį, kai ši nėra stebima.
Tam jie naudoja Šriodingerio lygtis – praėjusiame amžiuje sukurtus matematinius skaičiavimus, kurie parodo, kai laikui bėgant šios dalelės juda.
Tiksliau, jie taip darė iki tol, kol B. Poirieras pateikė sąvają teoriją.
Daugelio kvantinių pasaulių idėja nėra nauja – 1950 m. Prinstono universitetą baigęs studentas Hughas Everettas III turėjo paprastesnį paaiškinimą.
Anot B. Poiriero, H. Everetto paralelinių pasaulių teorija buvo paremta standartiniu kvantiniu bangų funkcijų matematiniu modeliu, taigi neaišku, iš kur pasauliai atsiranda ir kaip jei apibrėžti. O B. Poiriero modelyje sąveikaujantys pasauliai nuo pat pradžių paremti matematiniu modeliu, tad mokslininkams nereikia nieko daryti, kad juos apibrėžtų.