„Mūsų ateities vizijoje dronai nėra šnipai, ginklai ar blogio jėgas atstovaujantys robotai, – skelbia „Design Mind“ komanda, kurianti įvairias bepilotes skraidykles. – Priešingai, jiems galima patikėti net pavojingas užduotis, kurias rizikingomis sąlygomis atlieka žmonės. Tokioje ateityje šie mechanizmai – su optiniais jutikliais bei neįtikėtinomis naujosiomis technologijomis – tampa mūsų visuomenės infrastruktūros evoliucijos pamatu ir esminiu kasdienės gerovės garantu.“
Kūrėjų komanda pristato 4 inovatyvias dronų koncepcijas, kurios ateityje gali užimti svarbią rolę, pasitarnaujant žmonijai.
„Sniego ciklopai“ – kalnų šlaitų prižiūrėtojai yra pirmasis pavyzdys, pateikiamas ateitį pranašaujančioje publikacijoje. Universalios nepilotuojamos oro transporto priemonės turėtų daugybę pareigų… „Sniego ciklopai“ būtų pasitelkiami šlaitų priežiūros tikslais, siekiant užkirsti kelią sniego griūtims kurortuose arba kituose rizikingose vietovėse prie viešųjų kelių. Tokie dronai taip pat būtų naudingi, jeigu reikėtų pergabenti sprogmenis ar kitas pavojingas medžiagas. Vis dėlto vienas svarbiausių šių oro robotų panaudojimo tikslų – jie gebėtų efektyviai pasitarnauti žmonių gelbėjimo misijose sniegynuose bei būti naudingi ieškant pasiklydusių keliautojų.
Kitas ateities kūrinys – modernūs dronai „Cyclodrone“, užtikrinantys po vieną keliaujančių dviratininkų saugumą. Tokio pobūdžio oro robotai būtų tarsi švyturys dviratininkams keliuose, jie padėtų užtikrinti saugią bei malonią kelionę. Dronas būtų „sujungtas“ su dviratininko mobiliuoju telefonu ir skristų greta iš anksto užprogramuotu maršrutu. Novatoriškais jutikliais, infraraudonaisiais spinduliais bei bevielių ryšių apginkluotas dronas sugebėtų išlaikyti saugų atstumą tarp savęs ir keliautojo, neprarasdamas tarpusavio komunikacijos. Be to, skraidyklė ne tik užtikrintų dviratininko saugumą, padėdama jam saugiai pasiekti tikslą, bet taip pat taptų aiškiu perspėjamuoju ženklu kitoms keliaujančioms transporto priemonėms, dažnai nepastebinčioms (o kartais ir ignoruojančioms) dviračius minančių keliautojų ar sportininkų. Dronas, pasitelkęs modernią aukštos raiškos kamerą, taip pat fiksuoja kelio judėjimą, todėl esant būtinybei vaizdo įrašas taptų įrodymu, įvykus avarijai.
Dronai, kovojantys su ugnimi, yra dar vienas tikėtinas ateities ugniagesių darbo įrankis, kurio pritaikymas praktikoje turėtų didelę reikšmę žmonijai. „Firestorm“ dronas gebėtų surasti ugnies spąstuose įkalintus žmones prieš gelbėjimo komandai įeinant į degantį pastatą ar kitą ugnies zoną, todėl laikas nebūtų gaištamas beviltiškai ieškant aukų, komanda iškart imtųsi gelbėjimo veiksmų. Be to, tokiu būdu būtų sumažinama gelbėjimo operacijose gelbėtojams kylanti grėsmė. Oro robotas efektyviai orientuotųsi net ir esant tirštai dūmų koncentracijai, o pajautęs dujų nuotėkį perspėtų apie gręsiantį pavojų. Dronas taip pat būtų „švyturių“ orientaciją praradusioms aukoms – skleisdamas skvarbią LED šviesą jis taptų vedliu, rodančiu patikimą kelią išsigelbėjimui.
Paskutinis pavyzdys, kurį pateikia „Design Mind“, yra savarankiškai ūkininkaujantys oro robotai. Dronų duetas agrokultūros sričiai pasitarnautų bene visais įmanomais būdais. Kolibrio vardą gavęs oro robotas, sugebėtų prižiūrėti laukus, siekdamas produktyvesnių derliaus rezultatų. Taip pat dronas mokėtų išanalizuoti žemdirbystei tinkamus žemės plotus ir parinkti efektyviausiai ten augti galinčias kultūras. Oro robotas sudarytų sodinimo, tręšimo bei derliaus nuėmimo strategiją, garantuojančią našiausius rezultatus. Derliaus nuėmimo darbuose talkintų ir kitas dronas – „vabalas“. Oro robotų-žemdirbių komanda pakeistų nusistovėjusius agrokultūros principus ir pagerintų esamų veiklų funkcionalumą, siekiant produktyvesnių rezultatų.