Nors Saulės sistemoje oficialiai yra 8 planetos, šis realiai egzistuojantis ir Tarptautinės astronomų sąjungos pripažintas dangaus kūnas kartais vadinamas dešimtąja Saulės sistemos planeta. Ne mažiau įdomu ir tai, jog jis yra laikomas didesniu ir sunkesniu už šią vasarą astronomijos pasaulį prikaustysiantį 9-ąjį didžiausią Saulės sistemos objektą Plutoną. Taigi, kas tas 10-asis? Ar 10-oji?
Dešimtąja planeta kartais vadinama Eridė yra didžiausia nykštukinė planeta Saulės sistemoje. Tai po jos atradimo Plutonas buvo išstumtas iš planetų kategorijos ir priskirtas naujai – nykštukinių planetų – kategorijai, kurioje, deja, irgi tapo ne pačiu didžiausiu, o tik antru po Eridės.
Labai toli už Plutono orbitos esanti Eridė priskiriama transneptūninių objektų klasei. Šie Saulės sistemos kūnai skrieja anapus Neptūno orbitos arba toliau nei už 30 astronominių vienetų (a. v.) nuo Saulės (1 a. v. lygus vienam atstumui nuo Žemės iki Saulės arba apie 149 mln. km).
Eridė ne tik labai toli. Labai neįprasta yra ir jos orbita aplink Saulę. Ji ištempta (elipsinė) ir sudaro didelį kampą su ekliptikos plokštuma. Eridės atradimas buvo ypač svarbus, nes tai buvo Saulės sistemos kūnas, didesnis už Plutoną. Tai buvo pretekstas patikslinti planetos sąvoką.
Eridė dailininko požiūriu
Atradimas, kuris Saulės sistemoje sukėlė perversmą
Visas Eridės pavadinimas – 136199 Eridė. Pirmąkart ji pastebėta 2003 m. Palomaro observatorijos optika stebint Saulės sistemos paribius. Tyrimams vadovavo Kalifornijos technologijų instituto planetinės astronomijos profesorius Mike'as Brownas. Atradimas buvo patvirtintas tik 2005 m. sausį.
Iš pradžių M. Brownas su kolegomis manė, kad jie atrado dešimtąją Saulės sistemos planetą, nes tai buvo pirmasis Kuiperio juostos objektas, didesnis už Plutoną. Kai kurie kolegos astronomai sutiko su tokia interpretacija, tačiau daugelis kitų tokią Eridės traktuotę atmetė, pareikšdami, kad Eridė nėra planeta. Be kita ko, tais metais sąvokos „planeta“ apibrėžimas nebuvo itin tikslus – oficialioje Tarptautinės astronomų sąjungos (International Astronomical Union, IAU) terminijoje tokios sąvokos išvis dar nebuvo.
Ji buvo suformuluota 2006 m. vasarą. Planeta sutarta vadinti objektą, kuris skrieja aplink Saulę ir yra pakankamai didelis, kad būtų sferiškas. Be to, šis objektas privalėjo būti „išsivalęs savo apylinkes“. Tai reiškia, kad jo gravitacija turi būti pakankamai didelė, kad turėtų įtakos kitiems panašaus dydžio objektams arba objektams, kurie nėra traukos jėgomis susieti su jo orbita.
Sąvokos „planeta“ patikslinimui IAU įvedė naują sąvoką – „nykštukinė planeta“. Vienintelis skirtumas tarp planetos ir nykštukinės planetos – pastarosios gravitacija per menka, kad ji būtų išsivaliusi savo apylinkes.
Naujai kategorijai buvo priskirta ir Eridė, ir Plutonas – pastarasis prarado planetos statusą. Be jų nykštukinėmis planetomis pripažinti ir Haumėja, Cerera ir Makemakė.
Eridė dailininko požiūriu
Pavadinimas
Eridė pavadinta senovės graikų nesantaikos ir vaidų deivės garbei. Pavadinimas oficialiai įregistruotas 2006 m. rugsėjo 13-ąją. Iki tol plačiajai visuomenei šis dangaus kūnas buvo žinomas Ksenos (Xena) pavadinimu – taip televizijos serialo „Ksena: karo princesė“ garbei Eridę pavadino ją atradę astronomai. Ksenos pavadinimas pasirinktas ir dėl raidės X, kaip aliuzija į Percivalio Lowello ieškotą Saulės sistemos planetą X.
Beje, kaip pasakoja astronomas ir mokslo populiarintojas Govertas Schillingas, M. Brownas iš tikrųjų norėjo šį dangaus kūną pavadinti Lila. Tai – induistų mitologinė būtybė, kurios vardas buvo labai panašus į atradėjo dukters vardą (Lilah).
Dydis ir orbita
Tikrasis Eridės dydis ir masė ilgą laiką buvo karštų diskusijų objektas – šie įverčiai buvo ir tebėra tikslinami. Pagal 2005 m. atliktus kosminio teleskopo „Hubble“ stebėjimus buvo nuspręsta, kad Eridė yra 2 397 km (+/- 100 km) skersmens. 2007 m. kosminio teleskopo „Spitzer“ duomenys patikslino, kad Eridės skersmuo yra 2 600 km (+400 / -200 km).
Naujausi Eridės stebėjimai buvo vykdomi 2010 m. lapkritį, kai Eridė okultavo vienos tolimos žvaigždės atžvilgiu (t. y., tą žvaigždę pridengė). 2011 m. spalį tyrėjai pateikė šio stebėjimo rezultatus ir paneigė ankstesnius Eridės skersmens matavimus. Nuo tada laikoma, kad Eridės skersmuo yra 2 326 km (+/- 12 km).
Čia prasideda nepaprastai įdomūs dalykai, dėl kurių astronomai taip nekantriai laukia šių metų liepos mėn. įvyksiančio zondo „New Horizons“ praskriejimo pro Plutoną. Pasirodo, naujausiais duomenimis, Plutono skersmuo yra 2 368 km, t. y., jis vis dėlto yra 42 km didesnis už Eridės skersmenį, nors nominaliai abi nykštukinės planetos savo dydžiu yra laikytinos identiškomis. Tiesa, laikyti šį skaičių tiksliu Plutono skersmeniu ne visai tikslu todėl, kad matavimų tikslumui įtakos turi Plutono atmosfera. Tikslų Plutono skersmenį astronomai viliasi sužinoti iš „New Horizons“ duomenų.
558-erius metus trunkantys metai
Metai Eridėje trunka 558 žemiškuosius metus (per tiek laiko ji apskrieja aplink Saulę). Maksimalus nuotolis nuo Saulės yra 97,56 a. v., o minimalus – tik 37,91 a. v. Tai reiškia, kad Eridė ir jos mėnulis yra tolimiausi mokslui žinomi Saulės sistemos kūnai, išskyrus ilgojo periodo kometas ir kosminius zondus.
Eridės orbita yra nepaprastai ekscentriška. Perihelyje (arčiausiai Saulės) Eridė kerta Plutono planetą ir atsiduria arčiau už Plutoną. Tiesa, Neptūno orbitos (29,8-30,4 a. v.) Eridė, skirtingai nei Plutonas, niekada nekerta.
Skirtingai nei aštuonių planetų orbitos, kurios išsidėsčiusios, galima sakyti, vienoje plokštumoje, Eridės orbita yra smarkiai pasvirusi: jos kampas su ekliptine plokštuma sudaro net 44 laipsnius.
Eridės orbitos ypatumai
Mėnuliai
Eridė turi vieną mėnulį, pavadinimu Disnomija. Jis taip pavadintas Eridės dukters (sen. graikų mitologijoje) garbei. Disnomija pirmąkart pastebėta 2005 m. rugsėjo 10 d. – praėjus keletui mėnesių po Eridės atradimo. Mėnulį atrado Kecko teleskopu Havajuose dirbę astronomai. Jie tuo metu stebėjo keturis didžiausius transneptūninius objektus (Plutoną, Makemakę, Haumėją ir Eridę).
Įdomybės
Vidinės šilumos ir radioaktyvaus skilimo modeliai leidžia manyti, kad Eridė gali turėti požeminį skysto vandens okeaną, kuris tyvuliuoja mantijos ir branduolio sandūroje. Šiems tyrimams vadovavo San Paulo universiteto (Brazilija) Astronomijos, Geofizikos ir Atmosferos mokslų instituto tyrėjas Hauke Hussmannas.
M. Brownas su savo komanda Eridę 2005 m. sausį apžiūrėjo ir infraraudonųjų spindulių diapazone. Stebėjimo rezultatai atskleidė, kad nykštukinėje planetoje yra metano ledo, tad jos paviršius (tiksliau, jo sudėtis) gali būti labai panašus į Plutono ir Neptūno mėnulio Tritono paviršių.
Dėl didžiulio nuotolio nuo Saulės, Eridės paviršiaus temperatūra gali siekti nuo 30 iki 56 kelvinų (nuo -243,2 °C iki -217,2 °C). Labai panašios temperatūros vyrauja ir Plutono paviršiuje (nuo 33 iki 55 kelvinų arba nuo -240,15 °C iki -218,15 °C)
Tokią Eridę ir Disnomiją nufotografavo kosminis teleskopas Hubble