Kaip mes savo sielas – ir dar daug daugiau – parduodame technologijų milžinams

Šiais laikais bet kuris modernus įrenginys pavirsta kompiuteriu. Išmanusis telefonas yra kompiuteris, kuriuo galite skambinti. Automobilis yra kompiuteris su varikliu ir ratais. Kamera yra kompiuteris, kuriuo galima fotografuoti, orkaitė yra kompiuteris, kuriame kepate lazaniją ir t. t.

Kompiuteriai prijungiami prie įvairiausio tipo įrenginių, kurie jungiasi prie interneto. Pavyzdžiui, termostatų gamintoja „Nest“, už kurią „Google“ pernai sumokėjo daugiau nei 3 mlrd. dolerių, gamina prie interneto prisijungiančius termostatus. Dabar galima įsigyti išmanų oro kondicionierių, kuris išmoksta jūsų pasirinkimus ir energijos naudojimo efektyvumą padaro maksimaliu.

Sporto progreso matavimo įrenginiai, tokie kaip „Fitbit“ ar „Jawbone“, renka informaciją apie mūsų judesius, miegą ir visa tai panaudoja tam, kad išanalizuotų jūsų miego ir sporto įpročius.

Dabar ir didelė dalis medicininių įrenginių veikia prijungiami prie interneto, rinkdami ir perduodami gausybę biometrinių duomenų. Jau yra ir greitai bus dar daugiau įrenginių, kurie nuolatos matuos mūsų gyvybės ženklus, nuotaikas ir smegenų veiką, „The Guardian“ rašo kompiuterių saugos specialistas Bruce'as Schneieras.

Šįmet turėjome dvi įdomias istorijas apie tai, kaip technologijos mus seka: „Samsung“ televizoriai klausėsi kambariuose esančių žmonių pokalbių ir duomenis siuntė kitur transkripcijai, taip pat ir Barbė, kuri įrašinėjo vaikų klausimus ir įrašus parduodavo trečiosioms šalims.

Taigi visi šie kompiuteriai renka duomenis apie tai, ką žmonės veikia. Tai yra jūsų telefono buvimo vieta, su kuo kalbate ir ką sakote, ko ieškote ir ką rašote. Tarp duomenų yra ir jūsų širdies pulsas. Didelės korporacijos kaupia, renka ir visa tai analizuoja, dažnai be mūsų žinios ir sutikimo.

Galbūt ir nesinori to pripažinti, bet mus nuolatos seka.

Sekimas internete tapo itin plačiu ir pelningu. Daugelis bendrovių ir duomenų brokerių vartotojus seka kad ir kur šie nueitų ar būtų: dešimtys skirtingų bendrovių stebi viename tinklalapyje ir dar tiek pat kitame. „Facebook“ jus seka kiekviename tinklalapyje, kai paspaudžiate „Patinka“, net ir nepriklausomai nuo to, ar prie „Facebook“ esate prisijungę, o „Google“ – kiekviename tinklalapyje, kuris turi „Google Plus“ ženkliuką arba naudoja „Google Analytics“ tam, kad matytų nuosavą interneto srautą.

Daugumos vartotojus sekančių įmonių pavadinimai yra mažai kam žinomi: tai „Rubicon Project“, „AdSonar“, „Quantcast“, „Undertone“, „Traffic Marketplace“. Jeigu norite sužinoti, kas jus seka, įsirašykite vieną iš naršyklės plėtinių, kuris leidžia stebėti sausainėlius (angl. cookies).

Vienas žurnalistas atliko tyrimą ir nustatė, kad jo naršymą internete sekė 105 skirtingos bendrovės per 36 valandas. 2010 m. iš pažiūros nekenksminga svetainė Dictionary.com apsilankius joje į naršyklę įrašydavo daugiau nei 200 sekimo sausainėlių.

Išmaniuosiuose telefonuose viskas yra taip pat. Ten esančios programėlės jus taip pat seka – nustato buvimo vietą, kartais atsisiunčia jūsų adresų knygelę, kalendorius, žymeklius ar paieškų istoriją.

2013 m. reperis Jay Z ir „Samsung“ sutarė, kad specialią programėlę atsisiuntę žmonės naująjį Jay Z albumą galėtų išgirsti dar prieš jo išleidimą. Programėlė reikalavo, kad vartotojas duotų sutikimą „Samsung“ peržiūrėti visas telefone esančias paskyras, jo buvimo vietą ir nustatyti, su kuo jis šnekėjo. O „Angry Birds“ netgi rinko žaidimą įsirašiusių žmonių vietos buvimo duomenis tuomet, kai šie jo nežaidė.

Dauguma interneto stebėjimo metu gaunamų duomenų iš esmės yra anonimiški, tačiau bendrovės gali susieti informaciją su kita, kuri mus identifikuoja. O vartotojai jungdamiesi prie daugelio interneto paslaugų save identifikuoja noriai. Dažnai identifikacija vykdoma tik su vartotojo vardu, tačiau vis dažniau jų išgalvoti vardai gali būti susiję su tikraisiais.

„Google“ bandė įvesti „tikrojo vardo politiką“, kuri reikalavo vartotojų registruotis tik savo vardu, kol 2014 m. šią politiką pakeitė. „Facebook“ iš esmės jungiantis reikalauja rašyti tikruosius vardus.

Kai tik panaudojate kreditinę kortelę kokiam nors pirkiniui, jūsų tikroji tapatybė susiejama su transakcijoje dalyvaujančių bendrovių sausainėliais.

Vartotojai – kaip baudžiauninkai

Sekimas yra interneto verslo modelis dėl keleto priežasčių: žmonėms patinka tai, kas yra nemokama, ir tai, kas patogu. Teisybė ta, kad jie nelabai turi iš ko rinktis. Iš esmės reikia rinktis tarp sekimo arba nieko, o sekimas visur yra patogiai paslėptas, taigi apie jį nereikia galvoti. Ir visa tai yra įmanoma todėl, kad įstatymai nesugebėjo suspėti paskui besikeičiantį verslą.

Bendrai privatumas yra tai, ko žmonės linkę nevertinti iki tol, kol nepraranda. Kai prisijungiate prie „Facebook“, nepagalvojate apie tai, kiek asmeninės informacijos atskleisite – tiesiog bendraujate su draugais. Kai tik atsikeliate, negalvojate apie tai, kaip aibei bendrovių leisite jus sekti visą dieną – tiesiog įsidedate išmanų telefoną į savo kišenę.

Tačiau priimdami sekimu paremtą verslo modelį, mes galingiausiems suteikiame dar daugiau galios. „Google“ kontroliuoja du trečdalius JAV internetinės paieškos rinkos. Beveik trys ketvirtadaliai interneto vartotojų turi „Facebook“ paskyras. „Amazon“ kontroliuoja maždaug 30 proc. JAV knygų ir 70 proc. el. knygų rinkos. „Comcast“ – maždaug ketvirtadalį JAV plačiajuosčio ryšio rinkos. Šios bendrovės turi milžinišką galią prieš mus dėl savo ekonominių pozicijų.

Vartotojų santykiai su dauguma interneto bendrovių nebėra vien tik įprastiniai bendrovės-kliento santykiai. Pirmiausiai taip yra todėl, kad mes bendrovėms esame ne klientai, o produktai. Jos yra tarsi ponai feodalai, o mes – tarnai vasalai, valstiečiai, ir, blogomis dienomis, baudžiauninkai.

Šioms bendrovėms esame tarsi nuomininkai – ūkininkai, kur mūsų duomenų gaminimas yra lyg jų žemės dirbimas, kurie vėliau derlių parduoda norėdami gauti pelną.

Žinoma, tai tik metafora, tačiau viskas labai panašu į ją. Kai kurie žmonės yra prisiekę ištikimybę „Google“. Jie turi „Gmail“ paskyras, „Google“ kalendorių, „Google“ dokumentus, taip pat turi ir „Android“ telefonus.

Kiti tą patį padarė su „Apple“: jie naudoja „iMac“, „iPhone“, „iPad“, o „iCloud“ leidžia viską automatiškai sinchronizuoti ir atkurti duomenų kopijas.

Didelė dalis žmonių savo el. paštą iškeitė į „Facebook“ ar „Twitter“. Mes galime rinktis turėti vieną feodą. Kad ir kaip būtų, tampa vis sunkiau išvengti tarnystės bent vienam iš jų.

Tiesa, iš šios tarnystės žmonės gauna ir daug naudos – žymia lengviau ir paprasčiau, kai kas nors rūpinasi mūsų duomenimis. Žmonės neturi laiko patys rūpintis įrenginių konfigūravimu, duomenų kaupimu ar programinės įrangos valdymu. Mums patinka, kai savo el. paštą galime pasiekti būdami bet kur, ir kai „Facebook“ tiesiog veikia bet kur iš bet kokio įrenginio.

Debesų paslaugas teikiantys tinklalapiai gali geriau sukurti atsargines duomenų kopijas nei mes patys. Mums patinka automatiniai saugos atnaujinimai, bendrovės gali geriau apsaugoti mūsų įrenginius nei mes. Galiausiai, kai pametame seną išmanų telefoną ir įsigyjame naują, mums labai patinka tai, kad visus senus duomenis galime atkurti vienu mygtuko paspaudimu.

Dvi tendencijos

Šių dienų pasaulyje mes pasitikime savo technologijų ponais, o tai nulemia dvi technologines tendencijas. Pirma – debesų kompiuterija. Mūsų duomenys nebėra laikomi ir apdorojami kompiuteriuose. Šios įmonės mūsų duomenis pasiekia kokiais tik nori tikslais.

Įmonės apdairiai sukūrė tokias naudojimosi sąlygas, kurios diktuoja, ką turime laikyti tose sistemose, ir gali ištrinti ištisas mūsų paskyras, jei pamato, kad jas pažeidžiame. Ir mūsų duomenys gali būti perduoti įstatymų sergėtojams be mūsų sutikimo. Gali būti ir dar blogiau – kompiuterius įmanoma laikyti tose šalyse, kur duomenų apsaugos įstatymai yra prastai reglamentuoti.

Antroji tendencija – įrenginių, kuriuos atidžiai seka jų pardavėjai, gausėjimas. Tai „iPhone“, „iPad“, „Android“, „Kindle“ ir kiti įrenginiai. Mes daugiau nekontroliuojame savo kompiuterijos aplinkos. Perleidžiame kontrolę to, ką matome, ką galime padaryti ir ką galime naudoti.

„Apple“ turi taisykles, kokia programinė įranga gali būti įrašyta į „iOS“ įrenginius. Galite įkelti savo dokumentus į „Kindle“, tačiau „Amazon“ turės galimybę ištrinti jums anksčiau parduotas knygas. 2009 m. „Amazon“ automatiškai ištrynė kai kuriuos George'o Orwello knygos „1984-ieji“ leidimus dėl autorių teisių iššūkių.

Tai ne tik techninė įranga. Dabar tampa vis sunkiau įsigyti kokią nors programinę įrangą ir ją naudoti taip, kaip nori. Vis dažniau pardavėjai renkasi prenumeratos modelį ir tai jiems suteikia daugiau kontrolės. „Microsoft“ dar neatsisakė pirkimo modelio, tačiau „Microsoft Office“ prenumeratą daro itin patrauklia.

O „Office 365“ dokumentų debesyje talpinimo funkciją išjungti be galo sunku. Įmonės mus stumia ta linkme, nes taip mes tampame vertingesni kaip vartotojai.

Atsižvelgiant į dabartinius įstatymus, vienintelė išeitis yra pasitikėjimas. Nėra jokių pastovių ar nuspėjamų taisyklių. Mes neturime jokios galimybės kontroliuoti šių įmonių veiksmų. Jeigu kokios nors bendrovės ištrins jūsų duomenis ar juos perduos valstybės institucijoms, nebus į ką kreiptis pagalbos. O nusprendus atsisakyti paslaugų, savo duomenis susigrąžinti sunku.

Įprastinis atsakas į kaltinimus sekimu yra – „Verslas yra verslas“. Juk niekas nevertė kurti paskyros „Facebook“ ar pirkti „iPhone“. Potencialūs vartotojai renkasi šias paslaugas dėl milžiniškos iš jų gaunamos naudos. Šie įrankiai yra būtini karjerai ir socialiniam gyvenimui. Iš viso to išsitrinti daugeliui iš mūsų nebėra priimtinas pasirinkimas, nes atsisakymas reikštų dabartinių priimtų visuomenės normų pažeidimą.

Šiuo metu galimybė pasirinkti paslaugų tiekėją nereiškia pasirinkimo tarp stebėjimo arba nestebėjimo, tačiau tik pasirinkimas, kurie feodai gali jus šnipinėti. Tai nepasikeis iki tol, kol turėsime įstatymus, galinčius apsaugoti mūsų duomenis. Duomenys yra galia ir tie, kas juos turi, turi ir galią prieš mus.