Pasaulyje nėra tiek daug kompanijų , kurios galėtų pasigirti pusantro šimtmečio jubiliejumi. Dar mažiau tokio solidaus amžiaus sulaukusių tarptautinių kompanijų. Viena iš jų – suomių „Nokia“, kurios 150-metis šią savaitę paminėtas.
Pasaulyje nėra tiek daug kompanijų , kurios galėtų pasigirti pusantro šimtmečio jubiliejumi. Dar mažiau tokio solidaus amžiaus sulaukusių tarptautinių kompanijų. Viena iš jų – suomių „Nokia“, kurios 150-metis šią savaitę paminėtas.
O prasidėjo dabartinis telekomunikacijų gigantas nuo nediduko popieriaus fabriko, kurį 1865 metais Tampere miestelyje įkūrė kalnų inžinierius Frederikas Idestamas. Fabriko reikalams klostantis puikiai, 1868 m. jis atidarė antrą fabriką – dabar jau Nokia miestelyje, šalia Nokianvirta upės. Tačiau ir tada kompanija nesivadino dabartiniu savo pavadinimu. Pavadinti kompaniją miestelio, kuriame stovėjo antrasis jo fabrikas, pavadinimu, Idestamas nusprendė 1871 m., padedamas savo draugo Leopoldo Mechelino, kuris tapo pagrindiniu jo partneriu. Būtent Mechelinas pertvarkė du Idestamo popieriaus fabrikus į akcinę bendrovę, „Nokia Ab“.
Tampere ir Nokia miestai, kuriuose buvo įsikūrusi Idestamo ir Mechelino kompanija, buvo Didžiosios Suomijos kunigaikštystės sudėtyje, kuri savo ruožtu buvo Rusijos imperijos dalimi. Ir kiek pagudravus, galima būtų tarti, kad jei mūsų šalyje nebūtų dviejų valdžių pasikeitimų, „Nokia“ visai galėjo būti rusiška kompanija. Tačiau, aišku, čia juokelis.
XIX a. gale progresas į žmonių namus atneša pirmąją, santykinai masinę, elektros energiją. Kadangi „Nokia“ fabrikai stovi prie upių, Mechelinui kyla mintis drauge su popieriaus kombinatais vystyti ir hidroelektrines. Idestamas tokiai idėjai priešinasi, tačiau 1896 m. nutaria palikti savo paties įkurtą kompaniją. Taip Mechelinas gauna veiksmų laisvę, ir štai, 1902 m. „Nokia“ ima tiekti ne tik popierių, bet ir elektrą.
Lygiagrečiai, Helsinkyje 1898 m. buvo įkurta kompanija „Suomiški gumos dirbiniai“ (Finnish Rubber Works). Jau po keturių metų kompanija nutarė perkelti gamybą į tą patį miestelį Nokia. Vienu iš svarbiausių šio sprendimo faktorių tapo galimybė tiesiai iš Mechelino pirkti elektros energiją.
Suomiškas kompanijos pavadinimas vargiai galėjo būti prekės ženklu bent jau dėl savo sudėtingumo (Suomen Gummitehdas Oy), ir todėl gamintojai veikiai pradėjo žymėti savo produkciją „Nokian“ – „iš Nokia“.
Trečioji kompanija, padėjusi dabartinės „Nokia Corporation“ pagrindus, yra „Finnish Cable Works“. Ji buvo sukurta 1912 metais jau 1922-ais ją nupirko „Finnish Rubber Works“. Tuo pat metu „Suomiški gumos dirbiniai“ įsigijo ir „Nokia Ab“. Priežastis paprasta: po Pirmojo pasaulinio karo kompanija atsidūrė ant bankroto slenksčio ir kadangi gumos gamintojas bijojo prarasti elektros energijos tiekėją, buvo nuspręsta gaminti elektrą patiems. Pats paprasčiausias būdas – nupirkti nuostolingą bendrovę.
Taip 1922 metais trys kompanijos susitelkė vienose rankose – Edvardo Polono rankose, gumos dirbinių gamintojo įkūrėjo. Tačiau pagal tuo metu Suomijoje galiojusius įstatymus Polonas negalėjo sujungti trijų įmonių į vieną ir galiausiai turėjo vadovauti trims atskiroms, nors juridiškai ir susijusioms, struktūroms.
Šias tris kompanija apjungti į vieną „Nokia Corporation“, tapusia Suomijos simboliu ir pasididžiavimu, pavyko tik 1967 metais. Pirmuoju jos vadovu tapo Bjornas Vesterlundas, ir buvo sukurtas elektronikos tyrimų ir gamybos padalinys. Nepaisant to, kad jis 15 metų buvo absoliučiai nuostolingas, Vesterlundas jo uždaryti neplanavo, nes manė, kad tai ateities dalykas.
Šiame padalinyje dirbę inžinieriai turėjo visišką laisvę ir tiesiogine prasme galėjo kurti, kas paskui padėjo Nokia užimti telekomunikacijų rinkos lyderio pozicijas.
Kartais „Nokia“ produkcija buvo tokia įvairi, kad kompanija vienu metu gamino popierių, kabelius, telekomunikacijų įrangą, avalynę (taip pat ir guminę), dujokaukes Suomijos armijai, elektroniką ir net pramoninius robotus. Korporacijos produkcija buvo žinoma netgi SSRS: tada dar „Finnish Cable Works“ po Antrojo pasaulinio karo tiekė Sovietų sąjungai kabelius, kaip reparacijas nugalėjusiai pusei.
„Nokia“ tapimas telekomunikacijų gigantu prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje, kai elektronikos padalinys išleido itin sėkmingą skaitmeninį komutatorių „Nokia DX200“. Jis buvo toks sėkmingas, kad įvairios jo modifikacijos vienuose ar kituose projektuose buvo naudojamos iki pat 2013 m..
Tačiau dar iki to, septintajame dešimtmetyje, kompanija jau pradėjo kurti automobilinių radiotelefonų tinklą. „Nokia“ partneriu tapo kita suomių kompanija „Salora Oy“, drauge su kuria nuo 1971 iki 1978 metų kompanija padengė visą šalies teritoriją radijo ryšiu. Dviejų korporacijų partnerystė tapo bendra įmone „Mobira Oy“. Paskui, 1984 metais, „Nokia“ išpirko „Salora“, o telefoninę produkciją ėmė leisti, pažymėtą „Nokia-Mobira“ prekės ženklu. Kiek anksčiau, 1981 m., kompanija įdiegė pirmąjį mobilaus ryšio standartą 1G, pavadintą NMT. Taip Suomija tapo pirmąja valstybe, kurioje buvo užtikrintas mobilusis ryšys.
Tuo metu kompanija nutarė susitelkti į telekomunikacijų veiklą, ir todėl 1988 m. visi „guminiai“ padaliniai pasitraukė iš po motininės kompanijos sparno.
Jos ir dabar sėkmingai gyvuoja: „Nokia Footwear“ gamina avalynę, o „Nokian“ padangos laikomos vienomis iš geriausių rinkoje. Bent jau žieminių.
Tuo tarpu kabelių gamyba logiškai tapo kompanijos telekomunikacinės struktūros dalimi.
Devintajame dešimtmetyje „Nokia“ buvo viena iš didžiausių televizorių ir asmeninių kompiuterių gamintojų. Suomiškos ESM buvo leidžiamos su „MikroMikko“ prekės ženklu. Tačiau vėliau „Nokia Data“ padalinys, užsiėmęs kompiuteriais, buvo parduotas ir po kelių sandorių tapo „Fujitsu“ dalimi.
Grįžkime prie telekomunikacijų: 1989 metais „Nokia“ sukūrė antros kartos ryšio standartą, leidusį perduoti ne tik balsą, bet ir duomenis. Tai iki skausmo pažįstamas GSM standartas, ir didžia dalimi dėl jo visos dabartinės duomenų perdavimo mobiliuoju ryšiu technologijos remiasi „Nokia“ patentų portfeliu, leidžiančiu jai ir dabar neskursti.
Pirmą kartą istorijoje GSM tinkle 1991 metais paskambino Suomijos premjeras Hari Holkeri. Jau 1992 metais GSM tinklu galėjo naudotis visi norintys. Tuo pačiu atsirado tuo metu pirmas ir vienintelis GSM telefonas „Nokia 1011“, dar žinoma, kaip „Mobira Cityman 150“.
Taip pačiais metais buvo sugalvotas legendinis kompanijos šūkis „Connecting People“.
Žymioji kompanijos skambučio melodija atsirado kiek vėliau – 1994 metais. Kitas nepakeičiamas kompanijos produktų atributas – legendinė „Gyvatėlė“ telefonuose atsirado dar po trijų metų 1997-aisiais.
Nuo veiklos pradžios ir iki 2007 metų, „Nokia“ buvo neginčijamu mobiliojo ryšio ir mobiliųjų telefonų rinkos lyderiu. Tačiau 2007 metais pasirodė produktas, visiškai sužlugdęs kompanijos mobiliojo ryšio biznį – „iPhone“. „Nokia“ laiku nepastebėjo grėsmės ir liko ištikima savo mygtukinių išmaniųjų telefonų gamybos principui. Ir taip nutiko nepaisant to, kad jutiklinius aparatus kompanija gamino dar 2004 metais.
Pirmąjį išties masinį jutiklinį išmanųjį telefoną kompanija išleido tik 2008-ųjų gale ir jo sistema, lyginant su „iPhone“ buvo taip pat pasenusi, kaip ir „geležis“.
Taip kompanijos mobiliųjų telefonų padalinys pateko į ilgą krizę. Kaip paskui sakė Suomijos premjeras, „Apple“ pražudė iškart dvi šalies pramonės šakas: popieriaus gamybą, nes visi ėmė skaityti „iPade“, ir plataus naudojimo elektronikos gamybą, nes visi ėmė naudotis „iPhone“.
2014 metais „Nokia“ atsikratė itin nuostolingo mobiliųjų telefonų padalinio, parduodama jį „Microsoft“. Ir dabar „Nokia“ einasi vis geriau: kompanija gauna pinigus už savo patentų naudojimą, tebekuria ir tebepardavinėja telekomunikacijų įrangą (tam ji netgi įsigijo konkurentą „Alcatel-Lucent“) ir vysto savo kartografijos verslą, kurį įsigijo 2007 metais.
Ir kadangi dabar „Nokia“ reikalai einasi puikiai, kompanijos darbuotojai kompanijos jubiliejaus šventimo proga netgi sušoko korporacijos būstinės „Espoo“ kieme patį masiškiausią istorijoje letkį. Ir tai logiška: suomiai šoka nacionalinį šokį didelio suomių nacionalinės kompanijos jubiliejaus proga.
