Europos branduolinių tyrimų centras (CERN) – ne vienintelė požeminė Europos laboratorija. Apie 120 kilometrų nuo Romos, pačiame Italijos centre, įkurdinta Gran Sasso nacionalinė laboratorija (LNGS). Ji vis dar kartais pavadinama didžiausiu požeminiu tyrimų centru pasaulyje.
Europos branduolinių tyrimų centras (CERN) – ne vienintelė požeminė Europos laboratorija. Apie 120 kilometrų nuo Romos, pačiame Italijos centre, įkurdinta Gran Sasso nacionalinė laboratorija (LNGS). Ji vis dar kartais pavadinama didžiausiu požeminiu tyrimų centru pasaulyje.
Įjungęs dalelių greitintuvą, CERN išgyvena savo aukso laikus ir yra laikomas didžiuoju Europos mokslo stebuklu, o štai 1400 metrų po Italijos Gran Sasso kalnu esanti laboratorija greitai gali tapti pamirštu ir nelankomu urvu.
Konkuruoti su CERN neįmanoma?
Gran Sasso laboratorijos įkūrėjas Antoninas Zichichis, buvęs Italijos nacionalinio branduolinės fizikos instituto (INFN) prezidentas, norėjo savo šalyje įkurti laboratoriją, kuri padidintų šalies mokslinį indėlį į Europos plėtrą. Taip pat jis turėjo slaptą siekį sukurti įspūdingą laboratoriją, sumažinsiančią CERN vaidmenį žemyne.
Moksliniai tikslai taip pat nebuvo pamiršti: laboratorija turėjo dvi mokslines dilemas, į kurias dar ir šiandien atsakymai nėra galutinai rasti. Pirmoji – kur dedasi branduolinių sprogimų saulėje ir supernovose metu pasklidę neutrinai, antroji – kaip užfiksuoti protonų skilimo į subatomines daleles procesus. Laboratorija vykdo tyrimus neutrinų fizikos, branduolinės astrofizikos srityse, ieško tamsiosios masės, tiria materiją ir antimateriją.
A. Zuchichis ištyrė Italijos regionus ir aptiko Gran Sasso kalną, po kuriuo tuo metu buvo statoma požeminė 10 kilometrų magistralė. Atlikti tyrimai parodė, jog kalno forma yra ideali ir kad jis puikiai tinkamas tokiai laboratorijai dėl geologinės sandaros – ryškų radiacinį foną skleidžiančių elementų joje nebuvo.
Laboratorijos projektas buvo patvirtintas 1982 m. vasarį, o 1987-aisiais ji jau laukė pirmųjų mokslininkų. Per penkerius statybų metus į laboratoriją investuota apie 160 mln. dolerių.
Bendradarbiavimas su CERN sėkmės negarantavo
Dabar, pasiekus dešimties kilometrų ilgio tunelio vidurį, sunkūs geležiniai vartai slepia Gran Sasso laboratoriją. Už jų – 180 tūkst. kubinių metrų uola, kimšte prikimšta moderniausios įrangos, su kuria dirba apie 900 astrofizikos ir branduolinės fizikos mokslininkų iš 29 šalių. Jiems tai – puiki vieta tyrimams vykdyti, nes aplinkos poveikis giliai po žeme sumažinamas iki minimumo.
Per beveik 30 savo gyvenimo metų laboratorija buvo spėjusi tapti Italijos mokslo pasididžiavimu, nors plačiausiai žinomi projektai vykdyti bendradarbiaujant su CERN mokslininkais. Projekte OPERA laboratorijos suvienijo jėgas ir kartu eksperimentavo su krūvio neturinčiomis dalelėmis neutrinais: iš CERN laboratorijos jų srautas buvo siunčiamas 730 kilometrų į Gran Sasso kalno glūdumoje esančią, matuojamas neutrinų keliavimo greitis. Nustatyta, kad šio eksperimento metu jis buvo viršijęs šviesos greitį 60 nanosekundžių.
Projekto OPERA vykdytojai netikėjo savo sėkme ir tyrė pakartotinai, kvietėsi nepriklausomus ekspertus, tačiau visi duomenys patvirtindavo anksčiau gautą rezultatą. Abejonių buvo daugiau nei pasitikėjimo nauju pasiekimu. Praėjus metams nuo garsiai nuskambėjusio atradimo, galimai rasta techninė klaida: prie kruopščiai ir sąžiningai atliktų tyrimų netikslumo galėjo prisidėti išklibęs laidas.
Nors laboratorija yra atlikusi daug reikšmingų tyrimų ir prisidėjusi prie fizikos mokslo pažangos, stulbinančių atradimų joje nebuvo. Baigiantis partnerystei su CERN, vis sunkiau gauti finansavimą tyrimams, mažėja laboratorijos biudžetas. Vis dar laukiama to vieno vienintelio, didžiojo, šlovę laboratorijai atnešiančio tyrimo. Gal juo taps neseniai paskelbta žinia, kad mokslininkai pasiekė reikšmingų rezultatų materijos ir antimaterijos tyrimų srityje ir artėja prie atsakymo į klausimą, kodėl mes egzistuojame šiame pasaulyje?
Nors 2009 regione prasiautusį žemės drebėjimą LNGS atlaikė puikiausiai, galimai daugėja ženklų, jog požeminė mokslo slėptuvė nyksta. LNGS puslapyje rašoma, kad didžiausias pasaulyje skysto argono neutrinų detektorius ICARUS, suteikiantis galimybę tiksliai rekonstruoti neutrinų sąveikas, keliauja į CERN apžiūrai ir patobulinimams, o vėliau bus transportuojamas į Jungtinių Amerikos Valstijų „Fermilab“ laboratoriją Čikagoje.
