Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Aplankytos jau visos svarbiausios Saulės sistemos planetos ir nykštukinės planetos. Tačiau tai – dar ne kelionės pabaiga. Saulės sistemoje yra ne tik planetų, bet ir... kometų. Taigi, koks gyvenimas būtų legendinėje Halio kometoje?
Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Aplankytos jau visos svarbiausios Saulės sistemos planetos ir nykštukinės planetos. Tačiau tai – dar ne kelionės pabaiga. Saulės sistemoje yra ne tik planetų, bet ir... kometų. Taigi, koks gyvenimas būtų legendinėje Halio kometoje?
Kometa C/2006 P1 (McNaught)
Ne taip seniai uodeguotosios kometos pasirodymą danguje žmonės suprasdavo kaip nelaimės ženklą. Tačiau kosminės purvino sniego gniūžtės mokslininkams yra ne katastrofų pranašai, o neįkainojami laiko pasiuntiniai iš ankstyvos Saulės sistemos vaikystės, kuri prasidėjo prieš ne vieną milijardą metų.
2014 m. lapkritį ESA zondas „Rosetta“ ant Čuriumovo-Gerasimenkos kometos sėkmingai nusiuntė aparatą „Philae“ – tai buvo pirmas žmogaus sukurto kosminio aparato nusileidimas ant porėtos ir purios kometos paviršiaus. Kosminis aparatas ant kometos paviršiaus yra viena. O jei kometoje tektų leistis astronautams?
Per pastaruosius dešimtmečius NASA ir kitos kosminės agentūros surengė ne vieną misiją į kometas. Štai 1986 m. ESA kosminis aparatas „Giotto“ įskrido į kometos uodegą – didžiulį, labai toli paskui kometos branduolį nusidriekusį dujų ir dulkių šleifą. Taip pirmąkart buvo nufotografuota legendinės Halio kometos „galva“.
2004 m. NASA kosminis aparatas „Stardust“ paėmė kometos „Wild 2“ uodegos mėginių. O 2005 m. „Deep Impact“ zondas rėžėsi į kometos „Temple 1“ branduolį. Čuriumovo-Gerasimenkos kometa savo forma labai panaši į dvigalvį svarmenį
Misijų į kometas nuotraukos bylojo, kad kometų branduoliai yra gana nedideli. Jų skersmuo varijuoja nuo maždaug kilometro iki keliasdešimties kilometrų. Kai kurių forma gana neįprastas – pavyzdžiui, panaši į svarmenį („hantelį“).
„Tas jų formos nepastovumas ir neįprastumas yra sąlygotas labai menkos kometų gravitacijos, – aiškina NASA Maršalo kosminių skrydžių centro Meteoroidų tyrimų biuro tyrėja Althea Moorhead. – Vien dėl šios priežasties gyventi kometoje būtų labai keistas sprendimas.“
Žemėje ir kituose sferiniuose kūnuose gravitacija traukia tiesiai žemyn. Bet, pavyzdžiui, svarmens formos kometoje gravitaciją trauktų žemyn ir šiek tiek į šalį – priklausomai nuo to, kurioje kometos paviršiaus vietoje jūs stovėtumėte.
Čuriumovo-Gerasimenkos kometos paviršius
Vis dėlto trauka nebūtų juntama. Štai Halio kometos gravitacija prilygtų nuo Žemės atplėšto Everesto kalno gravitacijai. Kai ji tokia silpna, iš krūtinės aukščio paleistas daiktas ant žemės kristų apie 2 min.
„Gravitacija Halio kometoje tokia menka, kad žemiškas 20 cm šuolis į aukštį ten prilygtų visiškam atsiplėšimui nuo Halio kometos paviršiaus – ant jo jau nebenusileistum, – pasakoja A. Moorhead. – Tad sportuoti ir apskritai judėti ten reikėtų labai atsargiai.“
Kometose, o ypač neįprastos formos kometose, turėtų būti labai įdomių kraštovaizdžio struktūrų – pavyzdžiui, kraterių ir olų, kurios susidarė dėl medžiagos sublimacijos (kieto kūno [pvz., ledo] garavimo praleidžiant skystos agregatinės būsenos fazę). Tiesa, gana greitai apniktų nuobodulys.
„Halio kometos paviršiaus plotas yra juokingai mažas ir prilygsta Lanajos salai Havajuose, kurios plotas – apie 364 kv. km“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.
Kometos garsėja įspūdingomis savo uodegomis. Tačiau šie dariniai egzistuoja tik tada, kai kometos priskrieja santykinai arti Saulės. Štai garsioji Halio kometa vieną ratą aplink Saulę sukaria per 76 metus, o uodegą ji turi tik maždaug vienerius metus.
Kometų uodegos atsiranda, kai kometos branduolio paviršius virsta dujomis. Halio kometa uodega pasipuošia, kai prie Saulės priartėja 3 astronominių vienetų (a. v.) nuotoliu. 1 a. v. lygus atstumui nuo Saulės iki Žemės, t. y., apie 149 mln. km.
A. Morrhead teigimu, jei kometoje atsidurtumėte tada, kai ji pasidabinusi uodega, uodegos debesys tikriausiai pritemdytų žvaigždes. O dienos metu (diena Halio kometoje trunka nuo 2,2 iki 7,4 žemiškos paros) regos laukas būtų užpildytas išsisklaidžiusia šviesa – tarsi stovėtumėte tirštam rūke.
„Rūkas“ zondo „Philae“ nusileidimo vietoje dailininko požiūriu
Daugelis kometų skrieja elipsinėmis orbitomis – prie Saulės atskrieja iš atokios Kuiperio juostos (Saulės sistemos regionas anapus Neptūno orbitos). Dėl orbitos elipsiškumo temperatūra kometos paviršiuje labai priklauso nuo to, kuriame orbitos taške šis dangaus kūnas yra atsidūręs.
Kai 1986 m. Giotto aplankė Halio kometą, ją nuo Saulės skyrė tik 0,9 a. v. Halio kometoje tada buvo nežemiškai karšta – paviršiaus temperatūra tada siekė +77 °C. Kita vertus, 2014 m. liepą „Rosettos“ termometrai rodė, kad Čuriumovo-Gerasimenkos kometoje vyrauja -70 °C speigas – kometa nuo Saulės tąsyk buvo nutolusi daugiau nei 3 a. v. (apie 450 mln. km).
Ištęstos kometų orbitos taip pat reiškia, kad smarkiai varijuotų ir žinutės į Žemę siuntimo laikas – nuo kelių minučių iki kelių valandų.
Kometų branduoliai nėra dideli, jų skersmuo svyruoja nuo kilometrų iki keliasdešimties kilometrų. Nuotraukoje matoma Čuriumovo-Gerasimenkos kometa yra maždaug 3 km skersmens
