Kaip kompiuteriai Sovietų Sąjungą pavertė biurokratiniu pragaru

1950 metais, pačiame Šaltojo karo įkarštyje, sovietiniai žurnalistai ieškojo kabliuko. Kabliuko, už kurio užsikabinus būtų galima įvykdyti antiamerikietiškos propagandos kvotą. Ir kaip tik tų metų sausį ant žurnalo „Time“ viršelio atsirado būtent toks kabliukas: jame buvo pavaizduotas elektromechaninis kompiuteris, pavadintas „Harvard Mark III“. O nuotrauką puošė antraštė „Ar žmogus pajėgus sukurti Supermeną“?

Svarbiausia – ne skaityti, svarbiausia – parašyti

Šis taikinys atitiko visus sovietų ideologinius kriterijus. 1950 metų gegužę, leidinio „Literaturnaja gazeta“ mokslo redaktorius Borisas Agapovas sukurpė pagiežos kupiną kritinį rašinį apie Amerikos visuomenės susižavėjimą „mąstančiomis mašinomis“. Jis bandė įgelti kapitalistinei svajonei klasių kovą suvokiančius darbininkus ir kareivius, kurie turėjo pasirinkimą kovoti arba nekovoti su buržuazija – pakeisti paklusniais robotais, rašo nautil.us.

B. Agapovas išjuokė mintį panaudoti kompiuterius ekonominės informacijos apdorojimui ir išsityčiojo iš amerikiečių verslininkų, kurie „informaciją myli taip, kaip amerikietiški ligoniai myli patentuotas tabletes“. Tulžis buvo liejama ir ant vakarietiškų futurologų, prognozavusių artėjantį informacijos amžių, ypač ant Masačusetso technologijų instituto matematikos profesoriaus, kibernetikos tėvo Norberto Wienerio. Kibernetika, anuomet vos prieš porą metų susikūrusi mokslo šaka, skelbė, kad biologinių, technologinių, ir visuomenės valdymo bei komunikacijos sistemos yra fundamentaliai vienodos.

Savaime suprantama, B. Agapovas nebuvo skaitęs populiarios N. Wienerio knygos „Cybernetics“. Straipsniui parašyti jam pakako tos informacijos, kurią rado sausio 23 d. žurnalo „Time“ straipsnyje. O galbūt – tik to žurnalo viršelyje.

Paranojos kupinoje sovietinės žiniasklaidos aplinkoje B. Agapovo straipsnis buvo priimtas kaip ženklas iš dangaus. Temos nagrinėjimo griebėsi ir psichologas Michailas Jaroševskis, kuris publikavo net du kibernetiką smerkiančius straipsnius. Viena – „Literaturnaja gazeta“ savaitraštyje, o kitą – 1951 metų mokslo darbų kolekcijoje. Savo rašinyje, pavadintame „Prieš filosofuojančius amerikietiško ir britiško imperializmo pakalikus“ jis apkaltino N. Wienerį redukavus žmogišką mintį iki formalių operacijų su aritmetiniais ženklais ir išvadino kibernetiką „madinga pseudo-teorija“, sufabrikuota „fisolofuojančių profanų“, kurie yra „visiškai priešiški žmonėms ir mokslui“.

M. Jaroševskis, pasinaudojo ir N. Wienerio citata apie kompiuterių revoliuciją, kuria mokslininkas tvirtino, kad dėl kompiuterių įsigalėjimo metu žmogaus smegenys bus nuvertintos taip pat, kaip pramoninė revoliucija nuvertino žmogaus rankas. Ir nors N. Wienerio citata turėjo būti suvokiama kaip liberali kapitalizmo kritika, tuo pačiu raginanti skurti „visuomenę, pagrįstą žmogiškomis vertybėmis, o ne vien pirkimu ir pardavimu“, M. Jaroševskis citatos prasmę apvertė aukštyn kojomis ir interpretavo ją kaip mizantrofišką išsišokimą.

„Iš šios fantastiškos idėjos semantikai-kanibalai darys išvadą, kad didesnę žmonijos dalį reikia išnaikinti“, – rašė M. Jaroševskis. Jis, kaip ir B. Agapovas, nesivargino skaityti N. Wienerio knygos. Tiesa, tai nebūtų labai lengva: N. Wienerio „Cybernetics“ po B. Agapovo išpuolio buvo išimta iš visų sovietinių bibliotekų. Taigi, M. Jaroševskio kritikos pagrindu tapo ankstesnis B. Agapovo tekstas.

Įdomu tai, kad sovietinėje spaudoje kritikuojant vakarų vykdomus kompiuterių tobulinimo darbus, būtent tuo – karinėms reikmėms skirtų kompiuterių kūrimu – užsiėmė ir sovietų konstruktoriai.

Kol vienas sovietinis kibernetikos kritikas atkartodavo kito teiginius ir iš senų kaltinimų išgalvodavo naujus, susiformavo antikibernetinė koalicija. Kritikų nestabdė ir tai, kad jie ne labai suvokė tikrosios kibernetikos esmės – kaip tik, nesupratimas leido pasireikšti jų nežabotai vaizduotei. Meistriškos manipuliacijos iš konteksto ištrauktomis N. Wienerio citatomis suteikė galimybę kibernetiką paversti kibernetiką ideologiniu siaubu. N. Wienerio pastaba, kad „informacija yra informacija, o ne materija ir ne energija“ sovietų propagandistų buvo išpūsta ir tapo teiginiu, kad informacija „neturi nieko bendro su materija arba sąmone“. Kritikai padarė išvadą, kad kibernetika yra „tiesus kelias į atvirą idealizmą ir religiją“ (abi šios sąvokos Sovietų sąjungos laikais buvo suprantamos neigiamame kontekste).

Karikatūra „Piktieji kapitalizmo robotai“ (I. Ganfo, N. Smolianinovo iliustr.)

Filosofai prisijungė prie kibernetikos juodinimo ir priskyrė šiai mokslo sričiai „bandymą įsikibti į idealistinės filosofijos apirusius likučius“ redukuojant žmogaus smegenų veiklą iki „mechaninių jungčių ir signalų perdavimo“. Jų teigimu, kibernetika buvo dvigubai kalta. Nuo dialektinio materializmo, oficialios sovietinės mokslo filosofijos, kibernetika nukrypo iškart į dvi puses: link idealizmo ir link mechaniškumo. Propagandinė žiniasklaida kibernetiką pateikdavo kaip „idealistinę“ ir „mechanistinę“, kaip „utopinę“ ir „distopinę“, kaip „technokratinę“ ir „pesimistinę“, kaip „pseudomokslą“ ir pavojingą vakarų karinės agresijos ginklą. Nežinia, ar sovietų kritikai nežinojo, ar sąmoningai ignoravo atvirai pacifistines N. Wienerio pažiūras, kurias matematikas skelbė po Hirosimos subombardavimo, o taip pat apie jo atsisakymą dalyvauti bet kokiuose kariniuose tyrimuose.

Propagandininkai loja, o pažanga nelaukia

Bet kol propagandininkai visomis išgalėmis smerkė kompiuterius, Sovietų sąjungos valdžia aiškiai suvokė: kompiuteriai jų valstybei reikalingi desperatiškai. Besivystančių technologijų vertę ir grėsmę, kurią keltų atsilikimas šioje srityje, ypatingai gerai suvokė kariuomenė.

Taip gimė klasikinis pavyzdys, kaip Sovietų sąjungoje žodžiai ir veiksmai gali būti du priešingi dalykai: buvo pradėti slapti kompiuterių panaudojimo kariniais tikslais tyrimai, tuo pačiu smerkiant amerikiečius, kad šie užsiima tuo pačiu. Kol žiniasklaida tyčiojosi iš „fantazijų“ apie karinius įsakymus dalinančius robotus, Sovietų sąjungos atominės programos vyr. matematikas Sergejus Soboliovas nepaliaujamai kūrė naujus sovietinius kompiuterius. Jo autorystei galima priskirti pirmą šalies kompiuterį MESM ir pirmą šios šalies mažą kompiuterį M-1.

Sovietų sąjungoje 1950 metų sausį – tada, kai „Time“ žurnalą papuošė propagandinį atsaką išprovokavęs viršelis – netgi buvo pradėtos kapitalistinės varžybos tarp dviejų konkuruojančių programų. Kiekvienai programai, vykdytai visiško slaptumo sąlygomis, buvo skirta užduotis sukurti didelius, didelio našumo kompiuterius kariniams skaičiavimams. Vienas toks kompiuteris, pavadintas BESM, buvo sukurtas Sovietų sąjungos mokslų akademijoje. Kitas – „Strela“ – Mašinų gamybos ir instrumentų konstravimo ministerijos. Abi šios organizacijos savo projektams skyrė milžiniškus pinigus, o 1954 metais „Strela“ buvo paskelbta kaip šių lenktynių laimėtoja.

Kariuomenės užsakymu buvo pagamintos net septynios šios visą kambarį užimančios mašinos versijos. Jos turėjo padėti kuriant vandenilinę bombą, vykdant branduolinių atakų efektyvumo modeliavimus, projektuojant priešraketinės gynybos sistemą, vykdant įvairius karinio laivyno ir karinių oro pajėgų projektus. Patobulinta BESM versija tapo greičiausiu kompiuteriu Europoje bei taip pat netrukus buvo pradėta gaminti.

Kompiuterių specialistai politinio švietimo paskaitose veidmainiškai pritarė prieš kibernetiką nukreiptai kampanijai, tačiau išėję iš auditorijos grįždavo pagal kibernetikos principus kurti naujų karinių komunikacijos ir valdymo sistemų.

Darbas su kompiuteriais reikalavo ypatingo atsargumo. Atsargiai reikėjo rinktis kiekvieną žodį, apsvarstyti kiekvieną įtartiną su kibernetika susijusį terminą. Tarkime, frazė „loginės operacijos“ ideologiškai buvo rizikinga, nes galėtų būti suprasta kaip teiginys, kad kompiuteriai gali mąstyti. Terminą „kompiuterio atmintis“ mokslininkai pakeitė neutralesniu techniniu terminu „saugykla“. „Informaciją“ pakeitė „duomenys“, o „informacijos teoriją“ – painus terminas „statistinė elektrinio signalo perdavimo su triukšmu teorija“. Išpopuliarėjo anekdotas apie Stalino bendražygį Beriją, kuris buvo atsakingas už atominių ginklų programą: Berija ateina pas savo viršininką ir paprašo leidimo pasinaudoti išpeikta kibernetikos mokslo šaka kariniais tikslais. Stalinas išpūtė pypkės dūmus ir pareiškė: „Gerai. Tik užtikrink, kad apie tai nesužinotų kiti polibiuro nariai“.

Permainų metas

1953 metais, kai sovietinė kibernetika jau trejus metus vystėsi slaptose laboratorijose, reikalai pamažu pradėjo keistis: tų metų kovą mirė Stalinas, o kai praėjus penkiems mėnesiams sovietai išbandė savo pirmą termobranduolinę bombą (amerikiečiai tai padarė dviem metais anksčiau). Mokslininkai ir inžinieriai, padrąsinti reputacijos, užtarnautos savo karinėmis inovacijomis, pradėjo priešintis antikibernetinei ideologijai ir partijos aktyvistams, kurie liko ištikimi Stalinui.

Mokslo šakos, kurios Stalino laikais buvo ignoruojamos – pavyzdžiui, genetika, matematikos ekonomika – pradėjo pamažu skverbtis atgal į universitetus ir tyrimų laboratorijas. Mokslininkai ir kompiuterių specialistai pradėjo kovoti už panašią kibernetikos reabilitaciją. 1955 metų rugpjūtį žurnalas „Voprosy filosofii“, anksčiau nevengęs publikuoti kandžios kritikos kibernetikos atžvilgiu, tarsi vėtrungė, pajutusi, iš kur pučia nauji vėjai, staiga kardinaliai pakeitė savo poziciją. Leidinys publikavo išskirtinį šios mokslo šakos giriamąjį straipsnį, pavadintą „Pagrindinės kibernetikos savybės“.

Straipsnį pasirašė trys karinių skaičiavimų srities „sunkiasvoriai“ mokslininkai, atmetę visus ideologinius kaltinimus kibernetikai. Vietoje bandymų ideologiškai suderinti kibernetiką su dialektiniu materializmu, mokslininkai tiesiog pareiškė, kad kibernetika yra veiksminga, vadinasi, ji turi būti ideologiškai teisinga. Mokslininkai, įslaptintose karinių tyrimų bibliotekose išstudijavę N. Wienerio knygą, sukūrė sovietinę kibernetikos versiją, kurios teisėtumą pagrindė praktinė kompiuterinių technologijų vertė.

Po šio straipsnio publikavimo kibernetikos entuziastai pradėjo raginti naudoti kompiuterius ir įvairiausiuose civilinė ekonomikos sektoriuose – nuo transporto iki pramonės automatizacijos, nuo orų prognozavimo iki ekonomikos planavimo. Vėl pradėjo lietis ideologinės režimo klišės, tačiau šįsyk – sparčiai besivystančios mokslo šakos labui. Mokslininkai pradėjo publikuoti kasmetinį leidinį „Kibernetika tarnyboje komunizmui“. Leidinyje publikuojamų tekstų autoriai pasakodavo apie šviesų rytojų, kuriame kompiuteriai padeda kurti naują visuomenę.

Ilgainiui kibernetikos naudą suprato ir Komunistų partijos lyderiai. 1961 metais Komunistų partijos programoje kibernetika buvo išskirta kaip itin svarbus komunizmo kūrimo elementas. Vyriausybė išleido rinkinį rezoliucijų, leidžiančių naujų kompiuterių gamyklų statybą, o spaudoje kompiuteriai pradėti aprašinėti kaip „komunizmo mašinos“. Žodis „kibernetika“ buvo išbrauktas iš juodųjų propagandos sąrašų ir tapo madingu terminu. Taip genetika tapo „biologine kibernetika“, Pavlovo fiziologija – „fiziologine kibernetika“, o matematinė ekonomika – „ekonomikos kibernetika“.

Kibernetika tapo nauja biologinių sistemų organizavimo kalba, o fiziologijoje ji padėjo pakeisti supaprastintą Pavlovo sąlyginio reflekso schemą, kur iki tol buvo pagrįsta telefonų komutatoriaus metafora: dabar sąlyginio reflekso apibrėžime buvo taikomi sudėtingesni modeliai, kuriuose smegenys buvo prilyginamos informacijos procesoriui.

Netgi teisininkai susidomėjo terminu „teisės kibernetika“: teisės specialistai svajojo apie galimybę teisines sąvokas paversti „tokiomis pat tiksliomis, kaip matematinės, fizikinės ar cheminės sąvokos“. Kompiuteris Sovietų sąjungoje buvo perkrautas.

Dideli planai

Buvo sukurti itin drąsūs kibernetikos pritaikymo ekonomikoje ir vadyboje planai. Stebėtina tai, kad laikais, kai apie internetą net kabos nebuvo, sovietiniai mokslininkai iškėlė idėją sujungti visas šios šlies įmones į vieningą nacionalinį kompiuterių tinklą, kuris ekonominę informaciją apdorotų realiu laiku ir optimizuotų visą ekonomikos veikimą.

Dėl šios idėjos nejuokais sunerimo ir CŽV analitikai, pradėję įtarinėti, kad kibernetika Sovietų vyriausybės rankose pradeda įgyti pernelyg didelę galią. Nerimą kelianti informacija buvo perduota Johno F. Kennedy administracijai, o 1962 metų spalį J. F. Kennedy specialusis asistentas Arthuras Schlesingeris jaunesnysis parašė atmintinę, kurioje niūriai prognozavo, kad „visuotinis sovietų pasišventimas kibernetikai“ Sovietų sąjungai galėtų suteikti „milžinišką pranašumą“. A. Schlesingeris įspėjo, kad iki 1970 metų SSSR gali turėti visiškai naujoviškas gamybos technologijas, taip pat naujas įmones ar pramoninius kompleksus, kuriuos valdytų savaime besimokantys kompiuteriai. Iš Sovietų sąjungos kilusiai kibernetikos grėsmei analizuoti buvo sušaukta ekspertų komisija.

Fatališka klaida

Tiesa, A. Schlesingeris galbūt ne visai tiksliai įvertino, kaip sovietinė valdžia ketino pritaikyti kibernetiką savo administracinėje hierarchijoje, kaip ji priešinosi reformoms. Kai aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo mestos galingos pajėgos į ekonomiką, gamybos kontrolę ir planavimą įtraukti kompiuterizuotas valdymo sistemas, susidurta su netikėta problema: valdymo struktūra ir galios balansas išliko beveik toks, koks buvo ir prieš kelis dešimtmečius.

O naujų sistemų diegimas į seną struktūrą tapo fatališka klaida. Planinė sovietinė ekonomika buvo menkai pasirengusi kompiuterizavimui. Šalyje išsikerojusi biurokratinė sistema nesugebėjo greitai reaguoti į gamybos ir paskirstymo poreikių kitimą. O atskirų pramonės šakų ministerijos veikė tarsi nepriklausomos karalystės, kurios nenorėjo dalintis savo informacija ar sprendimų priėmimo galia. Todėl kiekviena ministerija susikūrė savo informacijos valdymo sistemą, kuri buvo nei sujungta, nei suderinama su kitų ministerijų sistemomis. Vietoje ekonomikos transformavimo iš valdomos valstybinio aparato į savaime besireguliuojančią, biurokratai naujais kibernetiniais modeliais ir kompiuteriais bandė apsaugoti savo galią. Visoje šalyje buvo prisėta daugybė brangių, bet nieko naudingo nedarančių informacijos valdymo sistemų.

Kompiuterizavimo „iš viršaus“ pasekmės buvo katastrofiškos. Naujos kompiuterių sistemos kaupė nepaliaujamai didėjančius neapdorotų duomenų kiekius ir generavo protu nesuvokiamas popierių šūsnis. Aštunto dešimtmečio pradžioje Sovietų ekonomikoje cirkuliavo apie 4 mlrd. dokumentų per metus. Iki devintojo dešimtmečio vidurio, ėmusis didvyriškų biurokratinio aparato kompiuterizavimo pastangų, šis skaičius išaugo 200 kartų iki maždaug 800 mlrd. dokumentų. Arba iki 3000 dokumentų kiekvienam Sovietų sąjungos piliečiui.

Ir visa ta informacija vis dar turėjo praeiti siaurus centralizuoto, hierarchinio paskirstymo sistemos koridorius, prasisprausti per institucinius barjerus, įveikti slaptumo ribojimus. Valdymas tapo visiškai nevaldomas. Norint gauti patvirtinimą gaminti paprasčiausius geležies lakštus, gamyklos direktoriui tekdavo gauti daugiau nei 60 skirtingų parašų. Technologinė pažanga tapo biurokratiniu pragaru.

Didysis brolis, kuris norėjo visus matyti ir viską žinoti, paspringo informacija, kurią neretai iškreipdavo ir žemesnio lygio valdininkai, norėdavę pagražinti realią situaciją. Sprendimų priėmimo mechanizmą užkišo milžiniškas realybės ir gaunamos informacijos neatitikimas, o tikslia informacija buvo keičiamasi tik lokaliai, tarsi prekėmis juodojoje rinkoje ar draudžiamomis Samizdato knygomis. Iš pradžių demonizuoti, o vėliau šlovinti kompiuteriai vieną dalyką atliko tikrai gerai: jie išryškino juos pagimdžiusios sistemos privalumus ir trūkumus. Juk esminė kibernetikos mintis yra valdymas per grįžtamąjį ryšį.

Laisvųjų agentų rankose kompiuteriai galėjo tapti galingu ekonomikos varikliu. Vienos valdančios agentūros rankose jie tapo stagnacijos įrankiu. Arba, kaip mėgsta sakyti kompiuterių mokslininkai, „garbage in, garbage out“ (paprasčiau tariant – kokius pradinius duomenis sistemai pateiksi, tokį rezultatą ir gausi). Informacinės technologijos, pasitelktos siekiant socializmą pakelti į naują, aukštesnį lygį, galų gale parodė tik Sovietinio režimo neefektyvumą.

Situacijos ironiškumo pro akis nepraleido ir liaudies humoristai. Egzistuoja toks anekdotas: Brežnevui buvo padovanotas naujausias kompiuteris su dirbtiniu intelektu. Valstybės lyderis kompiuterio ir klausia: „Kada sukursime komunizmą?“ Kompiuteris į tai atsakė: „Už 17 kilometrų“. Neaiškaus atsakymo įsiutintas Brežnevas liepė technikams patikrinti, kas su kompiuteriu negerai. „Viskas gerai“, – atsakė patikrinimą atlikęs technikas. „Pats sakėte, kad kiekvienas penkmečio planas – tai vienas žingsnis link komunizmo“.